Yra viena absoliučiai objektyvi priežastis atsisakyti Italijos ir daugybė subjektyvių. Objektyvi: Italiją plaka beprotiškos pavasario liūtys, Adrijos pajūrio kurortai skęsta, žmonės žūsta, tiltai griūva, greitkeliai apsemti. Ta proga viena rimta teta iš feisbuko – ugnies užkalbėtoja, papročių žinovė man logiškai paaiškino kodėl šitai vyksta: Italija mirtinai patvino dėl popiežiaus, kuris nepasekė Kirilo pavyzdžiu ir neatnaujino kryžiaus žygių tradicijos. Pasiunčiau tetą rinkti bobausių, bet paskui įsigraužė abejonė. Gal tikrai reikėtų perspėti žmones, kad savęs ir tos valstybės be reikalo nekamuotų dėl keleto fotovaizdų instagrame?
Matote, jau greitai tas laikas, kai turistai pageidaujantys į Romos Trevi fontaną per kairį petį įmesti 2 eurų monetą privalės susimokėti bilietą, kuris kainuos 5 eurus. Norintys sutaupyti galės monetas mėtyti nemokamai į mažesnės atrakcijos fontanus – „Tritono“ arba „Upių“. Tiktų ir pats mažiausias, bet puikus „Vėžlių“ fontanas Žydų gete.
Nes šiuo metu yra taip: norintieji dar kartą sugrįžti į Amžinąjį miestą volens nolens meta monetą į Trevi fontaną, bet jiems tenka stumdytis eilėje kol pavyksta prisigrūsti iki legendinio fontano krašto dviese: vienas meta, kitas fotografuoja. Susidaro milžiniškos metančiųjų ir fotografuojančiųjų spūstys. Padėtį sunkina tai, kad išsikovojusieji vietą užsiima pozicijas ir ilgai jos neužleidžia kitiems. Žavusis baroko urbanistikos kūrinys pritvinkęs nesveikos įtampos ir keiksmų įvairiomis pasaulio kalbomis. Kišenvagiai tuo metu darbuojasi tiesiog municipalinės policijos pareigūnų akivaizdoje.
Vaizdas ne koks. Žymiai geriau šis fontanas atrodė pandemijos metu, kai nuo skiepytų ir neskiepytų jį saugojo karabinieriai su automatais. Girdėjosi ne keiksmai, o vandens šniokštimas. Matėsi ne prakaituotos pažastys, o ta vieta, kur italas Marcello Mastroiannis taikėsi pabučiuoti švedę Anitą Ekberg, bet taip ir nepabučiavo, nes tokia buvo pokario „La Dolce Vita“.
Ar tos velniškos ir labai prakaituotos spūsties tikrai reikia? Jums ir Romai? Krebžda abejonė. Nes šitas stumdymasis prie fontanų, panoraminių laiptelių dar ir kainuoja. Šįmet kainos Italijoje kyla tolygiai ir greitai, tarsi tvinstančios upės Apeninuose. Skrydžių, viešbučių, automobilių nuomos tarifai ne vienam keliautojui sutrikdo širdies ritmą. Tik espreso kavos ir kapučino kainos nejuda, turistai stebisi, ECB stebisi, analitikai stebisi ir patyliukais įtarinėja, kad valstybė kavą dotuoja!
Todėl visiškai pritariu mūsų kelionių žurnalistikos asui Orijui Gasanovui dėl kainų, jis teisus: velniop tą senutėlę Italiją! Skaičiau jo specialiai iš Mauricijaus rašytą tekstą, lenkiau galvą bei pirštus. Į Milaną skristi už 550 eurų? Į Florenciją už 500? Ne! Geriau už 350 iš Vilniaus į Niujorką ir atgal. Arba už tuos pačius 500 į Tailandą ir atgal. Dar geresnis atvejis už panašius pinigus nulėkti į Mauricijaus salą Indijos vandenyne. Nes Mauricijų daugybė keliautojų tituluoja taip: rojus žemėje. Italiją pigių skrydžių bendrovės ir asmenukių manija tuoj pavers pragaru. Gal jau ir pavertė.
Orijus Florenciją išmainė į Mauricijų ir yra absoliučiai teisus. Kita vertus, jis yra patyręs kelionių planavimo profesionalas, o ne eilinis turizmo agentūrų durų varstytojas ar “Ryanair” internetinio puslapio šniukštinėtojas. Ne visiems lemta rasti nebrangų bilietą ten ir atgal į rojų žemėje.
Bet dėl dviejų dalykų su O.Gasanovu nesutinku. Kelionių ambasadorius mini amerikietį rašytoją – virtuvės šefą Anthony Bourdainą, nes jis mokėjo žaibiškai keisti kelionės kryptį ir planą. Taip, mokėjo. Bet jis anaiptol nebuvo “kelionių žurnalistas” kaip teigia O.Gasanovas. Anthony - maisto publicistikos genijus, jo knyga “Virtuvė slaptai” išversta į lietuvių kalbą, nemažai Lietuvos skaitytojų nebegali gyventi be Bourdaino tekstų.
Kodėl apie tai rašau? Nes antrasis, esminis dalykas, kuris nustebino žavingame Gasanovo reportaže iš Mauricijaus salos yra šis: “Gėda prisipažinti, bet labiausiai ko pasiilgau – tai itališko, gero, kokybiško ir be galo skanaus jų maisto. Makaronų, picų, troškinių, salotų, raviolių bei viso kito”.
O kodėl jums turėtų būti gėda, Orijau? Anthony Bourdainui, kurį cituojate absoliučiai nebuvo gėda nusitrenkti į Baskų kraštą vien dėl bacalao al pil pil (menkė baltame alyvuogių aliejaus, česnakų, aitriųjų paprikų padaže) arba į Vietnamą sukrimsti kobros širdį, arba į Sardiniją ragauti vietinio cannonau vyno. “Aš apkeliausiu pasaulį valgydamas. Ieškosiu maisto magijos Vietname, Kambodžoje, Portugalijoje, Meksikoje, Maroke… Aš ragausiu viską” – rašo A.Bourdainas. Orijus formuluoja neteisingą išvadą: “Bet vien dėl maisto neskrisi…”
Į Italiją galima, tiesiog reikia skristi vien dėl maisto. Išleisti pusę tūkstančio lėktuvo bilietui, pusę tūkstančio keturių žvaigždučių viešbučiui vien tam, kad būtų galima išleisti 15 eurų tipiškam Romos varguolių patiekalui – rigatoni alla pajata (stambaus formato pasta su neplautais pieninio ėriuko žarnokais). Arba tam, kad būtų galima atsistoti į kilometrinę eilę Neapolyje prie “Starita” picerijos durų. Arba vien dėl šventos galimybės Bario uoste pabendrauti su žvejais ir sukrimsti šviežią plaukuotąją midiją (kaip austrę, tik su išspausta citrina).
Dabar belieka sudaryti sąrašą atmetimo reakcijų (kūniškų ir emocinių), paaiškinti tuos atvejus, kai geriau skristi pliažo atostogų į Mauricijų. Nes Italija nėra skirta:
- Tiems, kurie ryto kavą bare geria sėdėdami;
- Tiems, kurie pasigenda dvigubos espreso kavos;
- Tiems, kurie vakarieniauja šeštą valandą vakaro;
- Tiems, kurie nepastebi artišokų ir kriauklių bareljefų baroko bažnyčių fasaduose;
- Tiems, kurie mano, kad lazanija yra itališka virtuvė;
- Tiems, kurie tiki, kad egzistuoja unifikuota itališka virtuvė;
- Tiems, kurie dairosi chardonnay vyno;
- Tiems, kurie abejingi maistui;
- Tiems, kurie skuba.
p.s. Kartą Italijos ambasadorius Lietuvoje pakvietė šio teksto autorių viešai pasisakyti apie itališką virtuvę. Pasisakymas buvo pradėtas teiginiu: „Itališka virtuvė neegzistuoja...“ Ambasadorius suokalbiškai mirktelėjo.
pj