Visiems reikia atostogų, čia irgi teisybė.
Pirmiausia: mažiau Feisbuko. Rašyti galite, bet neskaitykite. Kam jums? Norite žiūrėti, kaip kiti gražiai atostogauja, nuogi fotografuojasi, geria kokteilius? Tai nepadės jums, galimai tik sunervins.
Galite žiūrėti Instagramą. Ten yra gražių vaizdų ir gerų minčių. Norite žinoti, kas geriausiai limpa man? Daktaras Eugenijus Laurinaitis. Psichoterapeutas. Ir ne tik todėl, kad kalba labai gražiai lietuviškai: jis sako daug svarbių dalykų, su kuriais nepasiginčysi. Man jis yra naujas atradimas.
Pavyzdžiui, kad reikia dirbti tik tai, kas patinka. Kad nieko gero nebūna iš darbo, kuris daromas su pasibjaurėjimu.
Apie tai šneku nenutildamas. Vienintelė priežastis bet ką gyvenime daryti: uždirbti pinigus, gauti malonumą arba ką nors išmokti. Kitų priežasčių nėra.
Vienas geriausių Laurinaičio pasakymų: gerai gali dirbti tik tas, kas moka gerai ilsėtis.
Apie tai ir noriu šiandien pakalbėti. Juo labiau, kad ir pats nelabai moku ilsėtis.
Taip, aš dar vienas darboholikas iš milijono tų, kurie yra aplinkui jus, tik nesigiriu. Bent jau tai gerai.
Nieko nėra labiau apgailėtino, negu tie asmenys, kurie nenutildami giriasi, kaip jie sunkiai dirba ir nieko nespėja. Paraudusiomis akimis ir pajuodusiais paakiais, su visokiomis istorijomis, kaip jie yra išsigręžę ir išsekę. Kančios raukšlės veide ir ledinis žvilgsnis, žandikauliai, surakinti traukulių. Kietai sučiauptos lūpos ir visas nerimas, koks tik yra pasaulyje.
Lietuvoje šiandien matau išprotėjimą dėl darbo, kokį galima buvo užčiuopti nebent kur nors Niujorke ar Londone kokiais 1997 metais.
Tiksliau, tai ne darbas ir ne jo rezultatai. Tai tiesiog ilgos valandos ir darbo imitavimas. Maivymasis ir drama. „O Dieve, aš tiek dirbu, kad net nakvoju darbe. Mane vadina nešuliniu gyvuliu. Neprisimenu, kada turėjau atostogas.“
Viena lietuvių aktorė prieš gerą dvidešimtį metų pasakodavo, kad neprisimena, kur keliauja, jei ją pažadina lėktuve. Ji buvo kažkaip susijusi su Londonu ir tokių nesąmonių buvo čia prisiklausiusi.
Lietuvoje didelio parduotuvių tinklo savininkas girdavosi pavaldiniams, kad dirba taip, kad neturi laiko nusišlapinti. Nežinau, kaip jis sprendė tą klausimą.
Dar vienas – tiesa, jau iškeliavęs į geresnį pasaulį – itin stambus Lietuvos verslininkas prieš dešimt metų reikalaudavo, kas visi jo pavaldiniai, vadovaujantys atskiroms įmonėms, dieną naktį turėtų prie savęs kostiumą, baltus marškinius ir kaklaraištį, nes jis bet kada gali užsimanyti su jais pasišnekėti Jonavoje, ir jie privalo per pusantros valandos atsirasti ten, kur ponas valdovas pasakys.
Taip buvo įsivaizduojamas racionalus darbas.
Vis dar tebėra darbų, kur darbuotojams yra sakoma, kad čia aplink jo naujoji šeima (ir leidžiama suprasti, kad tikrąją šeimą gerai būtų pamiršti). Skaičiau gerą posakį: jei darbe jums sako, kad „mes visi čia esame didelė šeima“, tai tikėkitės, kad jūs darbe ir gyvensite, ir jums vietoje atlyginimo mokės kišenpinigius smulkioms išlaidoms.
„Aš pamiršau, kaip mano vaikai atrodo“, su pasididžiavimu kalba kai kurios moterys su didelėmis, aukštomis ir svarbiomis pareigomis. Jos taip pat dažniausiai būna pamiršusios, iš kur vaikai atsiranda, apie ką gali daugiau papasakoti jų vyrai.
Išsekimas darbe ir pajuodę paakiai nėra joks pasiekimas, nėra taurumas ir nėra didvyriškumas: tai reiškia tik tai, kad planuoti laiko nesugebi, prioritetų nesi nusistatęs ir, greičiausiai, jau seniai nesi perskaitęs jokios knygos ir nieko išmokęs.
Slėptis nuo gyvenimo už darbų gausos, nakvoti darbo vietoje ir pasijusti antžmogiu, nes nieko žmogiško tavyje neliko liudija tik apie silpnumą ir yra ne ką šauniau, negu nesiprausti ar nesivalyti dantų.
„Darboholikas“ yra niekuo ne geriau už alkoholiką, tik tiek, kad pirmasis sutrikimas neturi savo kodo ligų klasifikacijos kataloge ir dar, mažai kas giriasi esą alkoholikai (skirtingai nuo darboholizmo, kuris yra vos ne ordinas, medalis ar kitas apdovanojimas – yra žmonių, kurie atostogų nebuvimą ir nemeilę sau paverčia pasididžiavimo objektu).
Abu dalykai – ir alkoholizmas, ir darboholizmas – yra priklausomybės, o priklausomybės yra blogai, nes jos paneigia laisvą valią.
Žinote, koks kokybiškiausias poilsis? Kai niekas, išskyrus jus, nežino, kad ilsitės. Jei jūs prie baseino, bet iš to yra 50 nuotraukų Instagrame, tai čia ne poilsis, o influencerių sportas, ir jis vargina ne silpniau, negu protinė veikla ar malkų kapojimas.
Todėl išmokite ilsėtis. Daugiau laiko sau. Kokybiškesnio laiko. Nes tik išmokę ilsėtis, mokėsite gerai gyventi ir dirbti.
