Mielai atsakysiu. Kaištis yra išmušamas kaiščiu, o anekdoto prasmę leiskite paaiškinti kitu anekdotu. Senu, taigi „su barzda“, bet geru ir... labai informatyviu.
Anekdotas toks: „Viešpatie, koks tu kretinas, – sako žmona vyrui, – kretinų kretinas. Būtų pasaulio kretinų konkursas, užimtum antrą vietą.“ – „Kodėl ne pirmą?“ – ironizuoja vyras. – „Todėl, kad tu kretinas!“
Ignas Vėgėlė yra atsidūręs panašioje padėtyje kaip ir žmonos kretinu pakrikštytas vyras. I. Vėgėlė kaip ir kiekvienas politikas yra populistas, tačiau specifinio pobūdžio – destruktyvus populistas. Būtent todėl, kad yra „juodas“ populistas, Prezidento rinkimuose jis gali užimti nebent antrą vietą. Ir tai „žolės“ apsirūkiusio gerbėjo liguistose fantazijose.
Paaiškinsiu šią mintį. Nieko nėra įžeidžiamo teiginyje, kad kiekvienas politikas yra populistas, o tautos palankumo užkariavimo prasme – dar ir psichoterapeutas, skleidžiantis Evangelijos vertą Gerąją žinią. Populistas sako tai, ką žmonės nori išgirsti, ir žada tai, kas gali patenkinti jų lūkesčius.
Ar Gitanas Nausėda reziduotų Daukanto rūmuose, jeigu rinkimų kampanijos metu būtų rėžęs gryną tiesą, kad socialinėmis išmokomis ir paslaugomis išlaikydama skurdžius, ligotus, benamius, socialinius parazitus, alkoholikus ir narkomanus, valstybė moka už jų turimas problemas ir suteikia jiems paskatą išlikti tokiems, kokie jie yra?
Ne, jis pasiūlė tautai socialinės gerovės valstybės viziją ir, jeigu atsiras politikas be populizmo nuodėmės, tegul pirmas meta į jį akmenį.
O ką siūlo I. Vėgėlė? Simptomiška, kad praradęs politinę uoslę, jis vis dar nori suvesti sąskaitas su praradimais dėl pandemijos ir griežtai kritikuoja valdančiuosius. Tačiau, turėdamas aiškų polinkį į destrukciją – griaunančią kritiką, – jis iš esmės negali pasiūlyti nieko kūrybiško ir pozityvaus.
Priešingai, I. Vėgėlė savo politinį kapitalą, kurį, panašu, siekia konvertuoti į postą Nr. 1 Lietuvoje, susikrovė kaip antivakserių ideologas, vedlys ir apaštalas, štampavęs tiesas paskutinėje instancijoje.
Būtų labai naivu siekti keliais sakiniais nuginčyti I. Vėgėlės poziciją. Juolab, kad šimtais tūkstančių žodžių išreikšti moksliniai argumentai negalėjo nei paklibinti antivakserių įsitikinimų, nei atversti šių pagonių į specifinę krikščionybę – vakcinacijos šalininkų gretas.
Šiuo atveju suveikė toks psichologijos dėsnis kaip grupių poliarizacija. Jo esmė ta, kad tam tikrose grupėse tvirtai vyraujančios, bet diametraliai priešingos nuomonės diskutuojant ne tai, kad nesuartėja, bet netgi sustiprėja.
Buitine kalba šį fenomenalų reiškinį galima išreikšti žinomą sovietinį posakį perfrazuojant taip: „Tu antivakseris, aš vakseris – kvailys, aš vakseris, tu antivakseris – kvailys.“
Ar tai reiškia, kad už šio uždaro rato ribų negalima išeiti? Ne, teisė į laisvę yra reali tik tuomet, kai kiti žmonės turi pareigą gerbti šią teisę. Jeigu vakcinacijos šalininkas laiko, kad nepasiskiepijęs subjektas kelia jam tokį pavojų kaip granata su ištrauktu žiedu, tai jis gali pagrįstai reikalauti, kad antivakseris laikytųsi deramo atstumo, nešiotų kaukę ir pan.
Prisiminti praeitį nebūtų jokio reikalo, jei ne ta aplinkybė, kad valdžios kritika dėl pandemijos – tai pagrindinis I. Vėgėlės arkliukas. Kitas arkliukas – toks, atsiprašant, programinis I. Vėgėlės pareiškimas: „Tą jau kalbu nuo 2021 metų pradžios – pas mus teisingumo nėra, sąžiningumo nėra likę. Teisinės valstybės reikia ieškoti su žiburiu.“
Ką reiškia šis Lietuvos menkinimas ir niekinimas, skambantis tarsi rūstus nuosprendis? Jis reiškia, kad ruošiama dirva tautos gelbėtojo, mesijo apsireiškimui. Kadangi tokio „susiskaldymo Lietuvoje dar nėra buvę“, tai suvienyti ir sutelkti iškrikusią, dvasinius orientyrus praradusią tautą gali tik vienintelis žmogus – I. Vėgėlė.
Aš naiviai maniau, kad šias mėnulio pilnaties įkvėptas I. Vėgėlės mintis palaiko tik Stalino saulę į Lietuvą parvežusio veikėjo anūko Algirdo Paleckio suburta Kremliaus draugų gauja. Tiesa, teismo sprendimu jau likviduota minėta šutvė oficialiai vadinosi Gerosios kaimynystės forumu.
Kaip aš klydau! Deja, Lietuvą panašia dvasia kaip ir minėta gauja niekinantis, tik šį dvokiantį purvą gražesnėje pakuotėje pateikiantis profesorius I. Vėgėlė nėra vienišas. Anaiptol. Profesoriui antrina jo dvasinis pusbrolis – Vidas Rachlevičius, apsireiškęs tautai su opusu „Lietuviškas šariatas arba Iranas prie Baltijos“.
Glaustai išreikšta šio opuso pagrindinė mintis yra tokia: Lietuva socialinio, politinio ir ekonominio gyvenimo srityse pastatė Irano tipo beprotnamį ir gyvena pagal beprotnamio dėsnius.
Įdomu, kodėl V. Rachlevičius, vietoj minėto „šedevro“ neapsireiškė tautai tokio tipo opusu kaip „Lietuviškasis putinizmas arba Kremlius prie Baltijos“?
Panašu, kad V. Rachlevičius vis dėlto suvokia: Lietuvos prilyginimas teroristinei valstybei, kurios fiureris tėra atgrasi Hitlerio karikatūra, pagal absurdo skalę būtų vertinamas aukščiausiu balu.
Niekas nežino, kokia tai skalė? Puiku, pasakysiu kitaip. Biologinių tualetų era pasaulyje įsivyravo visai neseniai, o iki šios eros pradžios toks išsakytas prilyginimas būtų „pakvipęs“ aštraus, prie kanalizacijos neprijungto viešojo tualeto ir chloro kalkių dvoku.
Sakysit, kam aptarti tai, ko V. Rachlevičius nesakė? O ne, visiškai užtenka to, ką jis pasakė. Turiu omenyje tai, kad pagal 2022 m. Demokratijos indeksą Iranas užima žemesnę vietą negu Rusija (atitinkamai 154-ta ir 146-ta vieta pasaulyje). Reiškia, Lietuvos prilyginimas Iranui yra netgi bjauresnis aktas, negu būtų jos prilyginimas Rusijai.
Nieko bjauriau už Vladimiro Putino Rusiją būti negali? Netiesa! Žmogui niekada nėra taip blogai, kad negalėtų būti blogiau, jokia valstybė nėra tokia šlykšti, kad jos neperspjautų dar šlykštesnė.
Vis dėlto kokius veidmainiavimo ir demagogijos Himalajus pasiekia V. Rachlevičius! Jo nuodingi, zombių pasaulio verti opusai yra publikuojami, bet ignoruodamas šį iškalbingą faktą, jis deda į šuns dienas spaudos laisvę, kuriai Lietuvos valdžia, atseit, uždėjo Irano režimo vertą apynasrį.
Tokio tipo pareiškimai įžeidžia protą, nes pagal organizacijos „Reporteriai be sienų“ sudarytą Spaudos laisvės indeksą, Lietuva pakilo į niekada neregėtas aukštumas. 2023 m. pasaulyje šalis yra 7-ta (!), palikdama už savo nugaros Vokietiją, Prancūziją, Jungtinę Karalystę ir JAV (atitinkamai 21, 24, 26 ir 45 vietos). Palyginimui: Rusija – 164-ta, Iranas – 177-tas.
Psichologijoje žinomas toks dėsnis: ką Petras sako apie Joną, kartais labiau apibūdina ne tiek Joną, kiek Petrą. Šia prasme tai, ką V. Rachlevičius sako apie demokratiją Lietuvoje, apibūna ne tiek šią demokratiją, kiek patį vertintoją. Kadangi tarp 169 pasaulio valstybių bendrovės „Economist Inteligence Unit“ duomenimis šalis pagal demokratijos lygį yra 39-ta, tai jos lyginimas su autoritariniu Iranu (154-ta vieta) rodo ne Lietuvos demokratijos, bet V. Rachlevičiaus mąstymo defektus. Sisteminius.
Įdomu, ar V. Rachlevičius jaus bent krislelį gėdos, atsižvelgiant į tai, kad pagrįsti duomenys apie spaudos laisvę ir demokratiją Lietuvoje visiškai paneigia jo neatsakingus pareiškimus, tarsi nurašytus nuo instrukcijų, kurias Kremlius duoda savo propagandininkams? Ne, beviltiška to laukti iš žmogaus, kuris pila ant savo šalies tonas purvo ir fekalijų ir tą bjaurastį laiko aukščiausiu humanizmo aktu.
Bet! Nors čia aptariau V. Rachlevičiaus opusą, vis dėlto nė minutės neišleidau iš akių I. Vėgėlės. Neišleidau todėl, kad minėtas opusas, po kuriuo su malonumu pasirašytų Kremliaus propagandos asas Vladimiras Solovjovas, sulaukė didelio ažiotažo ir palaikymo. Šį atgrasų palaikymo komandos spektaklį galima apibūdinti taip: gerą krūvą privarei Lietuvai po kryžiumi, kliuvo ir ant altoriaus! Šaunuolis, Vidai!
Tai reiškia, kad Lietuvos žeminimas ir niekinimas yra puikus būdas įtikti tam tikrai auditorijai ir užsitarnauti jos palankumą. Visai nenustebčiau, jeigu atsižvelgdamas į V. Rachlevičiaus pasisekimą, I. Vėgėlė sugriežtins savo retoriką ir visada turės po ranka kibirą nešvarumų, kuriuos galėtų išversti ant Lietuvos.
Profesoriui tai padaryti nebus sunku, nes kaip proto bokštas jis niekuo nenusileidžia V. Rachlevičiui. I. Vėgėlė taip pat vadovaujasi ne racionaliu protu, bet stipriais instinktais ir emocijomis. Nors tiek bjaurasties ant Lietuvos, kiek V. Rachlevičius, jis nepila (koks švelnus ir pūkuotas!), bet ir nesiūlo nieko konstruktyvaus, išskyrus save – tautos gelbėtoją, kuris ateis išpirkti švogerių ir vagių valdžios nuodėmes.
Profesorius puikiai suvokia, kad žmonėms reikalingas savo personą sugebantis pateikti pranašas, stabas, kuriam jie atnašautų ir kurį keltų ant pjedestalo. Laimei, kukliam ir padoriam I. Vėgėlei pjedestalo nereikia, jam pakaks rezidencijos Daukanto gatvėje. Deja, yra problema: karantinas baigėsi, antivakserio statusas negelbsti, o pozityvių idėjų – katino ašaros. Užuojauta!
