Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris jau nebedalyvaus valstybės vadovo rinkimuose, paskelbė Europos „strateginę autonomiją“, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo įspūdingai, tačiau aiškesnio turinio kol kas nematyti.
Greičiau priešingai – sukelta daugybė klausimų. Tiesa, tai nėra pati blogiausia pasekmė, nes diskusijos yra demokratijos pagrindas, ypač europietiškos, nors mūsų kaip ir kitų Vidurio Europos šalių politikams įvairios transatlantinės vienybės erozijos, kad ir netiesioginės idėjos, sukelia įtarimų bei nepasitenkinimo.
Gana taikliai „strateginę autonomiją“ išlukštena neseniai išėjusioje knygoje „Apginti laisvę“ vokiečių politikas ir publicistas Ralfas Fucksas: „Nėra nieko blogo, kad Europa prisiimtų didesnę atsakomybę už savo saugumo politiką. Situacija jau seniai subrendo. Tačiau nutraukti transatlantinį aljansą būtų strateginė kvailystė.“
Aišku, tokios diskusijos vis tik geriau nei iš už Atlanto, kur artėja prezidento rinkimai, galimo būsimo respublikonų kandidato garsiai nuskambėjęs pažadas „įvesti taiką Ukrainoje per 24 valandas“. Rinkėjams visur, taip pat ir Amerikoje, tokie pažadai patinka, nes jie paprasti, supaprastinti, nesunkiai suvokiami ir pageidaujami, tačiau ypač šiuo atveju, deja, nerealizuojami, nors pasiūlymo autoriui tai nelabai ir svarbu.
Panašiai paprastai ir supaprastintai, dar būdamas prezidentu, Donaldas Trumpas žadėjo išspręsti problemas su Šiaurės Korėja, tačiau po keistokų ekspromtinių vizitų ir pabendravimo su diktatoriumi jos tik pasunkėjo. Šiaurės Korėja pasauliui neatsivėrė, atominį ginklavimąsi tik dar paspartino, agresyvumas prieš kaimynines šalis – padidėjo.
Išsiskiria kraštutiniu populizmu bent jau europinėje politikoje Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, ne sykį lyginęs Europos Sąjungą su Sovietų Sąjunga, tačiau neseniai, regis, perspjovė pats save: „Bizantija, Karolis Didysis, Otonas, Napoleonas ir Hitleris – visi jie, kiekvienas skirtingu pagrindu, svajojo apie Europos vienybę.“
Demokratijos graužikai populizmo, nerealių pažadų ir politikos mitų pavidalu mūsuose smulkesni, į geopolitiką paprastai netaiko, tačiau apgraužtų vietų palieka, skatindami nusivylimą demokratija ir apskritai politika. Ar tai nėra viena pagrindinių priežasčių, kodėl į rinkimus mūsų šalyje ateina kaskart vis mažiau piliečių?
Kaip ir praėjusiuose mūsų šalies Prezidento rinkimuose nugalėjęs „nepartiškumo ir nepriklausomumo“ lozungas. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad su „nepartiškumu“ ne visai taip, kaip skelbta, tačiau negi dėl tokio patrauklaus lozungo prisiminsi „jaunystės klaidas“.
Nepriklausomumas dar tuštesnis, apgaulingesnis nei nepartiškumas, nors ne mažiau patrauklus lozungas, kuriuo kažkodėl vis dar tikima. Nes visi kandidatai į valstybės vadovus vienaip ar kitaip priklauso, jei ir ne politinėms partijoms, tai vis tiek formuoja savo politines komandas, o vykdydami veiklą dar gauna atsiremti į kokius nors „maršus“, kad ir droviai to nepripažįstant.
Prezidento Gitano Nausėdos gerovės valstybės pažadas, pasiskolintas iš kairiųjų, taip pat palengva nueina užmarštin ir vis rečiau prisimenamas, nors oponentai kitų metų rinkimų kampanijoje būtinai primins. Tačiau ir tuomet bus galima paaiškinti ar pasiteisinti „nuo mūsų nepriklausomomis krizėmis“ – pandemija ar kuo nors panašiu.
Nesakysi juk, kad tokia šventa idėja kaip gerovės valstybė gali būti realizuojama tik bendrai veikiant kartu su Vyriausybe, platesniu politinių parlamentinių partijų sutarimu, kokiu šiuo metu, nepaisant net stiprėjančių saugumo iššūkių, ne tik nekvepia, o greičiau priešingai. Aršiai pliekiamasi dėl visokiausių smulkmenų, taip pat ir dėl nuopelnų, susijusių su vokiečių brigados dislokacija Lietuvoje, nors dar nieko iš esmės nepasiekta.
Mitai ir kitokios populistinės idėjos paprastai neįgyvendinamos, o jei kaip nors ir realizuojamos, paprastai turi tik negatyvių pasekmių. Pavyzdžiui, „Brexit“, už kurį Jungtinės Karalystės žmonės prieš kelerius metus balsavo, nes buvo grubiu ir klaidinamu populizmu sugundyti, o dabar jau daugiau nei 60 nuošimčių norėtų grįžti atgalios…
Yra dar paprastesnių ir „patikrintų“ būdų, kaip atkreipti į save dėmesį ar palaikyti smunkančio populiarumo kelnes: iškeikti žydus, pakelti kovos prieš LGBT vėliavą arba liežuviu pradėti „kovoti su korupcija“, nes dauguma rinkėjų įsitikinę, kad visi politikai korumpuoti, o tik „kovojantys prieš ją“ – ne.
Panašiai ir su Vilniaus gatvėmis – tai siekiant kažkokių keistų tikslų jos siaurinamos, tai pavaduotoju ano mero buvusi naujoji sostinės galva dabar vėl platina, nors tai nesunku buvo numatyti dar prieš siaurinant. O po nerealizuotų pažadų, sujaukus viską, kas įmanoma (automobilių vairuotojai jau painioja dviračių takus su gatvėmis), į politikos sceną vėl veržiasi kokie nors „tvarkdariai“, kurie pridaro dar daugiau netvarkos.
Tiesa, Vilniui ir vilniečiams savotiškai pasisekė, nes ruošiantis NATO Viršūnių susitikimui, bus išlygintos gėdingos gatvių duobės, o tai, nepaisant kelių dienų apribojimų ir nepatogumų liepos viduryje, vis tik gera žinia.
Populizmą ir politikos mitus pavadinau demokratijos graužikais, o tokių atsiranda vis daugiau dėl vienos aiškios priežasties – politikams, partijoms, kandidatams į aukštus postus stinga tinkamų idėjų nūdienos iššūkiams atliepti. Ypač vengiama realių ir sudėtingų problemų, jos atidėliojamos arba siūlomi „paprasti“ politinės panacėjos būdai. O tai – pačios geriausios sąlygos politinei mitologijai bei populizmui tarpti.
