Stengdamasis pėsčiuosius apsaugoti nuo nedrausmingų paspirtukininkų ir pačius paspirtukininkus – nuo jų pačių, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas surado reguliavimo formuluotę, atseit, kompromisinę, o iš tikrųjų – nei į tvorą, nei į mietą. Aktyviausi paspirtukų priešininkai komitete – socialdemokratas Julius Sabatauskas ir konservatorius Andrius Kupčinskas – siūlo drausminti paspirtukininkus pervadinant šaligatvius.
Pagal komiteto suredaguotą Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisą, šaligatvis liks išskirtinė pėsčiųjų privilegija, antraip jis nebebus šaligatvis. Nes „šaligatvis gali būti naudojamas dviračių, motorinių dviračių ir elektrinių mikrojudumo priemonių eismui, kai šaligatvis ar jo dalis pažymėta dviračių tako kelio ženklais.“ Kitaip sakant, šaligatviu galės judėti ne pėstieji tik tuo atveju, kai jis... nebebus pėsčiųjų šaligatvis.
Tokį konceptualų siūlymą antradienį apsvarstė Seimas. Jeigu Parlamentas tokios nuostatos iki priėmimo nepataisys, ne tik paspirtukininkai, bet ir dviratininkai (ir riedlentininkai, ir vienaratininkai, ir t. t.) privalės važiuoti tik dviračių takais arba trauktis į gatvę. Vilniaus Gedimino prospekte, Kauno Laisvės alėjoje ar dalyje Klaipėdos Herkaus Manto gatvės padėtis nesikeis, nes ten dviračių taikai pakloti nuo seno ir jais miestiečiai noriai juda.
Tačiau kas darysis daugelyje kitų seno dizaino gatvių, kur turi išsitekti pėstieji, dviračiai, mašinos ir net sunkusis transportas? Tokiose gatvėse vienos transporto priemonės judės 50 km/h greičiu, kitos – 20 km/h greičiu. Vadinasi, į gatves pagal įstatymą išvaryti dviračių ir paspirtukų vairuotojai kels didesnį pavojų sau, o ta pačia juosta priverstus dalytis vairuotojus dar ilgiau gaišins spūstyse.
Iš kur kyla toks išvirkščias reguliavimas? Daugybė pasaulio miestų, tarp kurių – ir Vilnius, jau suprato, kad naujų technologijų nulemtai judumo revoliucijai pasitikti būtina keisti požiūrį iš esmės, atsispirti nuo naujo atskaitos taško. Mes turime mąstyti ne iš automobilių, pėsčiųjų ir dviračių sutalpinimo vienoje ribotoje erdvėje perspektyvos, o apie tai, kad ateityje laukia dar daugiau mikrojudumo naujovių, apie kurias dar nesame nė girdėję. Šiandien paspirtukininkai – rytoj galbūt tai bus žmones skraidinantys dronai?
Pernai spalį įtakingas mokslo žurnalas „Nature“ paskelbė, kad paspirtukų eismo draudimas miestuose ilgina transporto spūstyse praleidžiamą laiką ir galų gale sukelia 0,5 mlrd. JAV dolerių nuostolių visame pasaulyje. Tyrėjai siūlo paprastą ir, mano akimis, optimalų sprendimą: „Spartinant mikrojudumo adaptaciją ir siekiant tvarumo naudos, miestams reikės papildomų investicijų tiek į fizinę, tiek į skaitmeninę infrastruktūrą. Fizinei infrastruktūrai, žemės naudojimui ir erdvei paskirstyti reikės planuoti ilgesniu laikotarpiu, pavyzdžiui, automobiliams skirtas juostas paverčiant dviračių juostomis, kurios galėtų būti naudojamos mikrojudumui.“
Vilniuje šis mokslininkų įvardijamas tektoninis lūžis jau prasidėjęs ir netgi tapęs pagrindine praėjusių rinkimų debatų tema. Tačiau kažin, ar Seime suprantame, kaip žmonės zuis miestuose netolimoje ateityje, kuri jau prasidėjo?
Kaip elektroninių cigarečių paplitimas tarp paauglių yra ne paties įrenginio, o vaikų auklėjimo ir jų psichologinio atsparumo problema (jei jie negarins – vartos ką nors kita), taip ir paspirtukų eismo nelaimės yra ne paties įrenginio problema. Lietuvos problema yra statistiškai pernelyg didelis judėjimas mieste automobiliais ir prastas (su kai kuriomis išimtimis) gatvių dizainas, o ne dviračiai ir paspirtukai.
Turiu vilties, kad kolegos Seime susigriebs pataisyti žalingą, pažangą stabdantį reguliavimą, kuris vairuotojams kainuos daugiau nervų ir pinigų, o paspirtukus pasikinkiusiam jaunimui – galbūt ir gyvybę.