Medžiotojai įrodė, kad geba atsakingai rūpintis gyvūnų populiacijomis – jos gausėja. Medžiotojai taip pat turi nemažai jiems įstatymu nustatytų pareigų ir jas vykdo, todėl tikisi, kad įstatymų leidėjai ne tik plės šių pareigų ratą, bet taip pat užtikrins reikiamas priemones šioms pareigoms įgyvendinti.
Medžioklė ir aplinkosauga – sinonimai
Mes neturime pasirinkimo nustoti naudoti gamtos, įskaitant gyvūnijos, išteklius. Vienintelis pasirinkimas, kurį turime, – naudoti juos tvariai arba netvariai.
Medžiojamieji gyvūnai turi vertę, nes yra medžiojami. Medžiotojai gerai supranta, kad tik tvarios populiacijos yra galimybės medžioti ateityje garantas ir dėl to jomis rūpinasi.
Medžiotojai, reguliuodami medžiojamųjų gyvūnų populiacijas, prisideda prie nykstančių retųjų gyvūnų ir paukščių rūšių išsaugojimo.
Aplinkosaugos (gamtosaugos) raida prasidėjo gamtos išteklių naudojimo srityje, kai dar gamtos apsaugos idėjos nebuvo populiarios nei Europoje, nei kituose žemynuose. Jos dažniausiai buvo plėtojamos iškilių asmenų, tokių kaip prof. Tado Ivanausko ar prof. Povilo Matulionio, iniciatyva skelbiant viešas publikacijas ir teikiant įvairius siūlymus dėl gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos, kuri prasidėjo nuo medžiojamųjų gyvūnų išteklių valdymo – medžioklės.
Šiandien tarp medžiotojų dominuoja tvarios ir tausojančios medžioklės samprata, o medžiotojai tampa vis labiau socialiai atsakinga bendruomene.
Politikams ir visuomenei pagaliau reikėtų pripažinti, kad medžiotojų vaidmuo gamtoje yra svarbus, nes būtent medžiotojai padeda sureguliuoti kai kurių laukinių žvėrių populiacijas, valdyti pavojingų ligų plitimą, prisideda prie bioįvairovės gausinimo ir užtikrina laukinės gyvūnijos pusiausvyros palaikymą.
Galima teigti, kad LMŽD, vienijanti beveik 20 tūkstančių Lietuvos piliečių, yra pati didžiausia aplinkosauginė organizacija. Vien dėl šios priežasties viešai skleidžiami teiginiai, esą naktinių taikiklių įteisinimui kategoriškai prieštarauja aplinkosaugininkai ir visuomenė, kelia pagrįstų abejonių.
Dėl šių priežasčių medžiotojų bendruomenę liūdina pastarųjų dienų Seimo nario Lino Jonausko išsakytos mintys apie naktinio matymo taikiklių naudojimą medžioklėje ir išreikštas nepasitikėjimas viena didžiausių aplinkosaugos struktūros grandžių – medžiotojais.
Ar tikrai miškai pavirs „šaudyklomis“ ir „skerdyklomis“?
L. Jonauskas klausia: „Kas prisiims atsakomybę, kad net tamsiuoju metu žvėrys nebebus saugūs, o juos pyškins, jei ne brakonieriai, galėsiantys tyliai, greitai „nukalti“ bet kokį gyvūną, tai miške kaip karo lauke norintys praktikuotis medžiotojai?“
Atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas. Mes, medžiotojai, ką sėkmingai darome ir dabar.
Naktinių taikiklių naudojimas pagal tarptautinę ir Europos Sąjungos (ES) teisę prilyginamas dirbtinių šviesos šaltinių (prožektorių) naudojimui.
Žinoma, prožektorius Lietuvoje galima naudoti medžiojant mangutus, lapes ir šernus (!). Šiuos gyvūnus leidžiama medžioti ištisus metus ir 24 valandas per parą.
Prieš šūvį apšviečiant gyvūnus prožektoriumi susidaro neišvengiama šviesos tarša, kuri trikdo ne tik medžiojamus gyvūnus, bet ir kitas (įskaitant saugomas) gyvūnų rūšis.
Siūlomo itin riboto naktinių taikiklių naudojimo įteisinimas medžiojant mangutus, lapes ir šernus leistų išvengti šviesos taršos laukinės faunos ramybės metu.
Kas dėl apeliacijų į gyvūnų ramybės trikdymą, šernai yra naktiniai gyvūnai, todėl dieną jiems reikia ramybės. Vadovaujantis L. Jonausko logika, žmonės turėtų dieną nesilankyti miške, neiti uogauti, grybauti ar šiaip poilsiauti, nes dienojančių gyvūnų trikdymas poilsio fazėje yra žalingesnis nei jų medžiojimas naktį.
Didžioji dalis aplinkosauginių reikalavimų pažeidimų nustatoma būtent medžiotojų, kurie, natūralu, dažniausiai būna miške, pranešimų pagrindu. Medžiotojai ir toliau talkins aplinkosaugininkams gaudant brakonierius, kaip buvo ir iki šiol.
Šūvio garso, pagal kurį neretai ir atliekamas patikrinimas, naktinis taikiklis nuslopinti negali, todėl skirtumo, ar gyvūnas bus sumedžiotas naudojant prožektorių, ar naktinį taikiklį, aplinkosauginės kontrolės požiūriu nėra jokio.
Taigi, naudojant prožektorius miškai šaudyklomis ir skerdyklomis nevirto, todėl tokiais jų „nepavers“ ir ribotas leidimas prožektorius pakeisti naktiniais taikikliais.
Dar kartą apie brakonierius ir kam naktinių taikiklių įteisinimas bus naudingas
L. Jonauskas teigia, esą: „Naktinių taikiklių įteisinimas yra ne tik neetiškas, bet ir pavojingas gamtai, atveriantis galimybę suklestėti brakonieriavimui ir nevaržomam laukinių gyvūnų skerdimui ištisą parą (kas sukontroliuos, šernas ar elnias nušautas su naktinio matymo taikikliu?).
Naktinių taikiklių įteisinimas labiausiai būtų naudingas ginklų prekybininkams, kurie jau seniai laukia progos paleisti į apyvartą naujas prekes. Naktiniai taikikliai nėra pigūs – kainuoja apie porą tūkstančių eurų. Užtektų kelių šimtų medžiotojų, kad parduotuvės iš jų gautų nemenkus pelnus.“
Dar kartelį: naktinių taikiklių naudojimas yra tikrai ne mažiau etiškas negu šiuo metu leidžiamas ir diskusijų nekeliantis gyvūnų „švitinimas“ dirbtiniais šviesos šaltiniais.
Tęsiant diskusiją apie etiką, naktinis taikiklis yra akivaizdžiai pranašesnis, nes jo naudojimas mažiau trikdo gyvūnus ir užtikrina tikslesnį šūvį, taip sutrumpindamas gyvūno kančias.
Kalbant apie brakonierius, būtų sunku įsivaizduoti, kaip galima tapti brakonieriumi laikantis taisyklių ir įstatymų? Visi puikiai supranta, kad brakonieriams taisyklės negalioja, tad šis argumentas – laužtas iš piršto. Pakartotina, jog didžiąją dalį pažeidimų, susijusių su medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymu, padeda išaiškinti patys medžiotojai.
Kam naktinių taikiklių įteisinimas yra naudingas?
Belieka sutikti su L. Jonausku, jog pelno iš prekybos naktiniais taikikliais ginklų prekybininkai tikriausiai uždirbs. To Lietuvos įstatymai nedraudžia. Ginklų prekybininkai sumokėtų papildomų mokesčių į šalies biudžetą.
Be to, yra vietinių naktinių taikiklių gamintojų, kurių mokamas pelno mokestis ir atlyginimai darbuotojams taip pat papildytų šalies biudžetą ir prisidėtų prie inovacijomis grindžiamos ekonomikos plėtros.
Nemanome, kad tai yra blogai.
Taip pat svarbu, kad nustačius, nors ir griežtą, tačiau aiškią naktinių taikiklių naudojimo tvarką, ginklą naudoti mokančių asmenų rankose esančių naktinių taikiklių skaičius padidėtų, kas gali turėti teigiamos įtakos krašto saugumui. Nereikėtų nuvertinti ir naktinių taikiklių teigiamos įtakos kovoje su Afrikiniu kiaulių maru (AKM), dėl ko Lietuvos verslas ir valstybė patirtų mažiau nuostolių. Dėl kiekvieno iš šių aspektų pasisakytina atskirai.
Lietuva – vienintelė su Rusija besiribojanti šalis, kurioje naktiniai taikikliai dar nėra įteisinti
Seimo narys taip pat kritikuoja argumentus, jog naktinių taikiklių naudojimas medžioklėje ir krašto gynyba – tarpusavyje susiję indai. L. Jonauskas rašo: „Tai gal tegul tie medžiotojai, norintys prisidėti prie krašto gynybos, stoja į Šaulių sąjungą, eina pašaudyti kokiais tik nori ginklais į šaudyklas ir ten treniruojasi? Miškas – ne tiras su gyvais taikiniais ir ne ant gyvūnų reikia lavinti savo įgūdžius.“
Belieka su Linu sutikti. Medžiotojai treniruojasi šaudyklose, o ne miškuose! Medžiotojo paleistas šūvis turi būti kaip galima tikslesnis, kad sukeltų kuo mažiau kančių medžiojamajam gyvūnui ir užtikrintų staigų jo sumedžiojimą. Tad apie kažkokias treniruotes miškuose kalbos ir būti negali.
Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kad šalies teritorinei gynybai naktį yra labai veiksmingi naktiniai taikikliai ar jų priedėliai: ukrainiečiai turėjo ginklų, tačiau naktinio matymo taikiklių – ne. Todėl prašytume nesumenkinti medžiotojų iniciatyvų geopolitiniame kontekste, nes prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuvos medžiotojai ir juos vienijančios asociacijos aukojo naktinio matymo priemones, organizavo viešąsias lėšų rinkimo akcijas.
Tik prasidėjus karui, LMŽD per 3–4 dienas iš medžiotojų surinko 85 tūkst. eurų, kurie buvo panaudoti būtent naktiniams taikikliams įsigyti ir juos perduoti Ukrainos kariams.
Taip pat buvo labai daug individualių medžiotojų iniciatyvų, kai medžiotojai savo turimus asmeninius naktinio matymo žiūronus ar monoklius tiesiogiai siuntė į Ukrainą ir pirko naujas naktinio matymo priemones bei jas aukojo ukrainiečiams. Rinkoje susiformavo naktinio matymo taikiklių ir priedėlių trūkumas. Nuo karo pradžios tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys ieškojo galimybių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje įsigyti naktinės stebėjimo įrangos, kad pastiprintų Ukrainos karių gynybą naktį.
Vykstant Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, visoje Europos Sąjungoje ir NATO kalbama apie šalių ginklavimąsi ir galimybes pasipriešinti. Kaip parodė Ukrainos praktika, net civiliniai naktinio matymo taikikliai puikiai pasitarnauja kovojant su agresoriumi, o Lietuva yra paskutinė Europos Sąjungos šalis, kuri ribojasi su agresoriumi ir nėra leidusi medžioklėje naudoti naktinio matymo taikiklių. Lietuvoje yra apie 95 tūkst. asmenų, turinčių leidimą ginklui. Asmenys, turintys ginklus, gali tapti galinga gynybine jėga, tačiau jie turi būti skatinami įsigyti ginklų priedėlius (naktinius taikiklius), organizuotis į ginkluotus būrius, dalyvauti apmokymuose ir pratybose.
Kaip paskatinti medžiotojus pirkti brangius naktinius taikiklius, kai neleidžiama jų naudoti medžioklėje? Kodėl valstybė nemato grėsmių ir neskatina medžiotojų įsigyti naktinio matymo taikiklių? Kas pasakys, kad dėl to kažkada nesigailėsime? Mūsų įžvalgomis, per keletą metų Lietuvos medžiotojai gali įsigyti 10 tūkst. ir daugiau naktinio matymo taikiklių, kuriuos, reikalui esant, valstybė galėtų paimti ir panaudoti kariniam pasipriešinimui.
Vis dėlto, panašiai mąstančių politikų yra. LMŽD palaiko Seimo nario Lauryno Kasčiūno Seime jau pirminio palaikymo sulaukusią iniciatyvą, jog kiekvienas medžiotojas ginklą galėtų įsigyti tik išklausęs pilietinio pasipriešinimo kursą.
Ir vėl apie AKM
L. Jonauskas drąsiai teigia: „Kovai su maru labiau pasitarnautų privalomų šernų medžioklės kvotų nustatymas, o ne naktinio matymo taikiklių naudojimas medžioklėje.“
Šis teiginys gali suklaidinti su medžiokle mažai susipažinusius piliečius.
Minėta, šernus, kurių medžioklei siekiama įteisinti naktinius taikiklius, ir dabar leidžiama medžioti pasišviečiant dirbtiniais šviesos šaltiniais, su kuriais ne visuomet pavyksta atlikti šūvį dėl staigios gyvūno reakcijos ir šviesos taršos sukelto išgąsčio.
Kiekvienas medžiotojas žino, kad šernai yra aktyvūs naktį, todėl jų medžioklė vyksta tamsiuoju paros metu tykant iš bokštelių ir pasišviečiant prožektoriumi. Diskusijos dėl naktinio matymo taikiklių įteisinimo medžiojant šernus ir prasidėjo dėl to, kad tamsiuoju paros metu būtų galima efektyviau juos sumedžioti, o kalbos apie kvotas prasilenkia su logika.
Daugelyje AKM paveiktų Europos Sąjungos šalių medžiotojai laikomi vienintele priemone suvaldyti AKM laukinėje gamtoje. Todėl medžioklė turi būti pritaikyta prie epidemiologinės AKM raidos bei poveikio šernų populiacijai, kuriai mažinti gali būti naudojama „papildoma techninė įranga medžioklėje“: ginklų garso moderatoriai, naktiniai, termoviziniai taikikliai bei jų priedėliai.
Būtent AKM suvaldymo sunkumai Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje paskatino įteisinti naktinių taikiklių naudojimą. Tuo pačiu metu Latvijoje leista naudoti ir garso slopintuvus. Jei būtų leidžiama medžioti su naktiniais taikikliais, šernų populiacija ir AKM ligos plitimas Lietuvoje būtų lengviau suvaldomi, taip pat būtų lengviau sureguliuojama invazinių ir kitų plėšriųjų žvėrių, kurių medžioklė naudojant tokias priemones nėra uždrausta tarptautiniais susitarimais, gausa.
Nuo 2014 metų, kai Lietuvoje pirmą kartą diagnozuotas AKM, šalies ūkiai neteko beveik 78 tūkst. kiaulių, o miškuose AKM nustatytas beveik 8,5 tūkst. šernų. Virusas, nuo 2014 metų įsitvirtinęs šalies šernų populiacijoje, ir toliau plinta. Nesuvaldant AKM grėsmės laukinėje faunoje, užkratas persikelia į kiaulių augintojų ūkius ir kompleksus, dėl šių priežasčių kiaulių augintojai patyrė ir vis dar patiria didžiulius finansinius praradimus ir ekonominius nuostolius. Smulkiojo ir vidutinio verslo bei šeimos ūkių kiaulių augintojai jau seniai bankrutavo. O prie miškų gyvenantys kaimo gyventojai visiškai negali auginti kiaulių dėl AKM viruso aktyvumo laukinėje faunoje. Medžiotojams AKM keliama našta taipogi išaugo ir padidino nugaišusių šernų sutvarkymo ir likvidavimo, dezinfekcinių priemonių, sumedžiotų šernų laikymo (šaldikliuose) išlaidas.
Gerb. L. Jonausko klausiame, kas prisiims atsakomybę už AKM sukeltus nuostolius? Vien kiaulių augintojai iki šiol patyrė 30 mln. eurų nuostolių, tačiau derėtų nepamiršti ir piliečių kaip vartotojų, kuriems taip pat brango kiaulienos produktai.
Medžioklė – ne tik teisė, bet ir pareiga
Didžioji Lietuvos piliečių dalis turi labai mažai žinių apie medžioklę, todėl iškyla rizika, kad klaidingai informuojant visuomenę galima lengvai manipuliuoti vienokia ar kitokia nuomone apie medžioklę ir medžiotojus.
Medžioklė yra pagrindinė medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo priemonė, o medžiotojas – pagrindinis šios priemonės įgyvendintojas, todėl labai gaila, kad medžiotojų funkcijas menkina ne tik visuomenė, bet ir politikai ar valstybės tarnautojai, kurie turėtų žinoti, kad medžiotojai turi ne tik teises, bet ir pareigas.
Pagal galiojančius teisės aktus, žvėrys yra valstybės nuosavybė. Teisėtai sumedžiotas gyvūnas tampa medžioklės plotų naudotojo nuosavybe, o pati teisė naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius nėra nemokama. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, medžiotojai kasmet valstybei sumoka 3,5 mln. eurų, o per metus medžiotojų patiriamos tiesioginės veiklos išlaidos siekia net 10 mln. eurų.
Medžiotojas yra pagrindinis medžiojamosios faunos reguliuotojas, kuris:
- moka mokesčius valstybei;
- atlieka medžiojamųjų gyvūnų (valstybės turto) apskaitą;
- pats įvardija „limituojamų“ gyvūnų (briedžių ir elnių) skaičių, kurį ketina sumedžioti;
- kompensuoja ūkininkams ir miškininkams žvėrių padarytą žalą;
- ieško ir likviduoja (užkasa) nuo AKM kritusių šernų gaišenas;
- nuo kelių surenka po automobilių ratais žuvusius gyvūnus;
- savo lėšomis atlieka gyvūnų mėsos tyrimus dėl trichineliozės;
- užtikrina biologinės saugos reikalavimus ir saugų skerdienos laikymą, kol bus gauti trichineliozės ir AKM tyrimų atsakymai.
Panašu, kad valstybė medžioklę ir medžiotojus paliko likimo valioje, susirinkdama mokesčius ir griežtindama medžioklės teisinį reglamentavimą.
Neteisingi valstybės sprendimai ūkininkams, miškininkams, kiaulių augintojams, o taip pat ir medžiotojams neša milžiniškus nuostolius, jau nekalbant, kad valstybė pridėtinės vertės mokesčio (PVM) pavidalu praranda mokesčius. Taip pat valstybė turėtų žinoti optimalų žvėrių skaičių, kad medžiotojai galėtų tinkamai vykdyti populiacijos reguliavimą, o svarbiausia – pasitikėti medžiotojais.
Mums rūpi
Medžiotojams rūpi: valstybė ir jos saugumas, visuomenė ir jos sveikata, gyvūnai ir jų apsauga.
Medžiotojai virsta vis labiau socialiai atsakinga bendruomene, netoleruojančia neteisėtos veikos prieš gamtą.
