O laikrodis eina. Plungėje miesto simbolis nuterliotas fašistinės Rusijos vėliavos spalvomis. Rašistams užkliuvo P raidė, nudažyta Ukrainos vėliavos spalvomis.
Trys rašistai Kaune nuplėšė Ukrainos vėliavą. Dieną. Ne pirmą kartą toje pačioje vietoje. Pilietiškas žmogus vieną iš trijų niekšų sulaikė ir pridavė policijai.
Rašistas jau deportuotas į savo faterlandą? Ką jūs. Čia Lietuva, čia Vilniaus intelektualai už per kančias nugriautą kolaboranto P.Cvirkos paminklą ašaras tebelieja, esė rašo. Fašistinė išpera mandagiai pakviesta užeiti į policiją. Kas prieš? Visi už. Sulaikant rašistą kaimynai suko akis į šalį. Ne mano kiaulės, ne mano pupos.
Tolerancija rašizmui kaip tešla velykiniam pyragui – per viršų. Pobiedobiesijos rytą Putino agresiją prieš Ukrainą šlovinančios rašistų grupės Vilniuje ir Klaipėdoje įvedinėjo rusišką tvarką su koloradkėmis, propagandonų turiniu plakatuose ir sovoko muzika. Ką į tai Lietuvos valstybė?
Vilniaus policininkai Antakalnio kapinėse droviai mindžikuoja prieš marozą, laikantį kremlinį copy-paste „Čia stovėjo paminklas buvusiems antifašistams. Jį nugriovė fašistų gynėjai“. Bando įkalbėti paslėpti rašistinę propagandą. Marozas pasiunčia.
Šalia defiliuoja rašistas, vilkintis marškinėliais su fuhrerio Putino koloradke. Policija sprendžia, ką daryti. „Išgersim už tėvyne, išgersim už Putiną!“, – šaukia trečias laisvos Lietuvos priešas. Policininkai tylomis išklauso ištikimybės karo nusikaltėliui, kurio oficialiai laukia Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje, priesaiką.
Rusofašistinės agresijos mylėtojai buvo bent sulaikyti? Ką jūs. Čia Lietuva. De facto tolerantiškiausia Vidurio Europos valstybė rašistams po Vengrijos. Policijos atstovė raamina: nesulaikė, bo nenorėjo eskaluoti konflikto. Kažkur jau girdėta. Dar prieš metus visa Europa mokė Ukrainą: tik šiukštu neeskaluokit konflikto.
Kuri ten dabar karo diena? 445-oji? Prancūzas ir italas jau susiprato. Vokietijos socialdemokratai per tą laiką suvokė, kad Rusija – tai fašizmas be stabdžių. Lietuvos policija – vis dar futliare (na, ir kas, kad de jure yra ir baudos, ir bausmės). Neeskaluoja toliau. Kad tik kas neatsitiktų.
Policija neeskalavo tą rytą, kai rusai į Ukrainos miestų daugiabučius paleido 25 sparnuotąsias raketas, neskaitant iranietiškų šachidų.
Varšuvoje piliečiai tą rytą neįleido fašistų ambasadoriaus net į kapines su gėlėmis nueiti, nes tas makalavosi su koloradke. Liepė arba nusisegti, arba dingti. Dingo. Lenkijos policija netrukdė piliečiams organizuoti pilietinę pamoką fašistų ambasadai. O juk Kremliaus ambasadorius buvo apipiltas raudonais dažais. Mūsų angelai sargai turbūt būtų uždengę kaip ambrazūrą – kūnais.
Latvijos policija Daugpilyje sulaikė rašistą, apsikarsčiusį sovoko ordinais. Ant Narvos pilies sienos priešais Ivano Žiauriojo pilį už upės estai iškabino plakatą su kruvinu Putino snukiu ir užrašu „Putinas – karo nusikaltėlis“. Rusijos pasieniečiai atlėkė reikalaudami nukabinti. Estijos policija pasiuntė rusus na… patys žinot kur.
Lietuvos policija turbūt būtų šokusi nukabinti. Na, kad ko neatsitiktų. Nes nugi toks plakatas kursto tautinę nesantaiką. Jei koks vietinis rašistas parašys skundą, mūsų policija tirs. O kaip dėl vandalų, išniekinusių Vanago paminklą? Vandalų gi niekas nematė, tai ką čia.
Estijos policija 4 dienoms buvo uždraudusi bet kokius viešus rašistų pasirodymus, koloradkes, Rusijos ir sovoko vėliavas. „Mes su jais nebevedame jokių dialogų“, – pasakojo žurnalistams Estijos policijos atstovė. – Variantai du: 1 200 eurų bauda arba areštas, ir taškas.“
Lietuvos policija – tolerancijos viršūnė, palyginti su Estijos ir netgi Moldovos, kuri per Pobiedobiesijos dieną protokolus surašė 180 rašistų. Rašistų ir Estijoje, ir Moldovoje keliskart daugiau nei Lietuvoje, bet nebijo jie ten eskaluoti.
Štai kas įdomu. Niekas, net Laisvės partija nepaklausė, o kodėl policija ir prokuratūra nebuvo tokie tolerantiški, kai, pvz., jie siūlė sušvelninti įstatymą – neeskaluoti dėl marichuanos suktinės, kurią jaunuolis ruošėsi pats surūkyti (JAV ne vienoj valstijoje tai leista įstatymu)?
Kodėl Lietuvos policija ir visa teisėsauga su visais Seimo ekspolicininkais iškart pakilo kaip Gražulis prieš gėjus? Rėkė gvoltų už eskalavimą, Sodoma ir Gomora grasino.
O pabandom prisiminti – ar bent kartą policija ir prokuratūra reikalavo griežtesnių bausmių rashistams už antivalstybinę prorusišką veiklą, kurstymą prieš Lietuvos laisvę? Didesnių bausmių okupantų nukankintų partizanų paminklų niokotojams, koloradkės nešiotojams, raudono skuduro garbintojams, laukiantiems fuhrerio Pu atėjimo?
Ė, ne, geriau neeskaluokim. Jaučia. Dauguma lietuvių pritars: aj, kam čia to reikia. Kas čia tokio, kad užbliovė „Katiušą“, už karo nusikaltėlį fuhrerį čierką išgėrė, o paminklą taigi nuvalė, kam čia vėjus kelt. O jei dar pacituotume merus, kurie, kalbėdami apie rusų poilsiautojų nešamą gerą ar moksleivių siuntimą į Rusiją pasisemti koloradinės patirties, ką tik čia Jurgelį meistrelį šoko?
Įdomi ta lietuviška tolerancija.
Toleruojam Seimo narį Žemaitaitį, besityčiojantį iš Holokausto tragedijos. Ne tik jo partija antisemitinio Žemaitaičio išpuolio nesupeikė. Kuri Seimo frakcija tai padarė oficialiai? Tyli užpakalį suspaudęs valstybės prezidentas Nausėda. O juk tai jo sritis, nes garsas apie Seimo nario antisemitinį išpuolį per Europą eina, valstybę kompromituoja.
O kam? Dar reitingai smuks, katrie ir taip pasmukę. Apklausos rodo, kad dauguma tautos – mūru už Žemaitaitį.
Toleruojam verslininką Matijošaitį Kauno mero poste, karo metu savo mokesčiais turtinantį fašistinę Rusiją. Nausėda, katras tikino esąs itin jautrus savo gimtadieniams, kvietė į balių. Į Vyriausybės rūmus Kauno meras irgi buvo kviestas su visais merais. Matijošaičiui nėra užvertos nei ministerijų, nei Vyriausybės durys, nes nugi mes tolerantiški.
Toleruojam senamiesčio sienų tepliotojus. Toleruojam „Sputnik“ radiją. Lietuvos eterį teršia teplioja 24/7 režimu. Toleruojam rusų kalbą gimnazijose kitų užsienio kalbų sąskaita.
Ką ten toleruojam. Mylim Stokholmo sindromo suklijuota meile taip, kad nė 445 karo dienos tos meilės neatvėsino. Užuot mokę vaikus švedų, prancūzų, italų, ispanų, lenkų ir latvių, tvarkingu tempu brukom okupantų kalbą 33 metus 75 proc. šalies vaikų. Ir dar tiek pat bruksim. Nes nugi Puškinas ir dar kažkas ten labai.
Toleruojam, į Seimą ir Europarlamentą renkam, iš Rusijos į Lietuvą drumsti vandens atsiųstą Urdomos kniazių. Naisių poną ir jo pasakas apie tai, kad praturtėjo per gerą seno Maskvos armėno širdį. Toleravom žemių užgrobimą ir mokesčių išvengimą per nešvarią rusišką salietrą.
Toleruojam Brazausko ir jo kompanijos „vsio zakonno“, zadanijas dėl gerų vyrų. Toleruojam savivaldybių tarybų narių išlaidas vienu metu ir dyzelinui, ir benzinui, ir dujoms, nes nugi ką čia tas Tapinas sugalvojo. Čia ne žurnalistika, tik rašinėjimas socialiniuose tinklusoe. Ir išvis, o kam jis dirba?
Policija toleruoja koloradkes ir rašistų sabantujus. Prezidentas ir Seimas toleruoja antiukrainietiškus Heraldikos komisijos ir Lietuvių kalbos policijos išpuolius. Tolerantiški piliečiai toleruoja atakas prieš mūsų laisvę ginančios Ukrainos vėliavas.
Tuo pat metu ta pati visuomenės dalis net labai netoleruoja psichikos negalią turinčių žmonių namo savo gatvėje ar kvartale. Netoleruoja, ką ten netoleruoja, – nekenčia gėjų, lenkų ir ypač žydų, o kartais ir visos Europos sąjungos. Žmones, kurie tolerantiški homoseksualams ir apskritai kitokiems, pravardžiuoja tolerastais, į maršus prieš juos kyla.
Toleruojam blogį. Būtų smagu, jei kokia nors apklausa tai paneigtų, bet tolerancija blogiui ir jo kraštutinei išraiškai rašizmui, pridėjus poziciją „mano troba kraštinė, nieko nemačiau, nieko negirdėjau“, dar poeto Dantės įvertinta karščiausiu pargaro kampu, tebėra stipresnė už toleranciją mažesniam, silpnesniam, kitokiam.
Tai nesidyvykim, kai kitąmet per Pobiedobiesiją A.Ramanausko-Vanago paminklas vėl bus apipiltas dažais. Nepaisant atsiradusių kamerų. Nes nugi mes tolerantiški.
