,Stop Airbnb. Pour la vie de quartier – Stop „Airbnb“. Kad kvartalas gyventų. Paryžiuje tokių plakatų, iškabintų prie įėjimų į laiptines, atsiranda vis daugiau. Internetinė privačių butų nuomos platforma tampa paryžiečių neapykantos objektu. Prancūziškas daiktavardis la vie – gyvenimas – ir jo absoliuti prieštara – trijų angliškų daiktavardžių air – skrydis, bed – lova, breakfast – pusryčiai santrumpa.
Kalbuosi su Prancūzijos sostinės dešimtojo arrondissement (iš pranc. – apylinkė) gyventoju Jules‘iu: „Keliautojų antplūdis? Nieko panašaus, tai labiau primena skėrių antplūdį. Jiems rūpi tie trys dalykai: pigus skrydis, pigi lova, pigūs pusryčiai. Ir slampinėjimas su mobiliaisiais telefonais rankose. Mūsų mielos bohémien stiliaus kavinės ties šv. Martyno kanalu tapo neatpažįstamos: jie ateina, užsisako café au lait – kavos su pienu, o tada patyliukais traukia iš po stalo savo dešreles ir sumuštinius, alų, o kartais net ir stipriuosius gėrimus. Ne, tai ne turizmas, tai skėrių antplūdis. Mes dūstame!“ – piktinasi paryžietis Jules‘is.
2007 metais iniciatyvių vaikinų iš San Francisko sugalvotas startuolis „skrydis – lova – pusryčiai“ užkariavo Europą. Tinka viskas: kambariai ir koridoriai, pilys ir palapinės, vilos ir tvarteliai, tinka privačios salos, laivai, nevažiuojantys autobusai. Tinka bet kokia horizontali vieta po stogu, kurioje galima pastatyti lovą arba patiesti čiužinį. Atskridai, pernakvojai, suvalgei pusryčius, padarei daugybę asmenukių, užkimšai instagramą – tikslas pasiektas.
Tokio tipo kelionių magiją reikia teisingai įvardyti. Terminas jau sukurtas ir jis purto Europą: „selfie over tourisme“: selfinis, asmenukinis, perteklinis turizmas. Tas atvejis, kai visko per daug: klientų, pinigų, skrydžių, paslaugų, streso, milžiniškų kainų, transporto kamščių. Asmenukių turizmo sprogimas įvyko dėl trijų esminių faktorių: a) pigių skrydžių; b) socialinių tinklų įtakos ir siekio įprasminti save asmeninėse paskyrose; c) pandemijos pamokų, paskatinusių žmones keliauti savarankiškai, d) spartaus interneto plėtros ir mobiliųjų telefonų techninių galimybių.
Keliauti savarankiškai? Iki pandemijos ryždavosi vos vienas kitas. Oldskūlinis, klasikinis kelionės variantas – su kelionių agentūra, su gidu, su kelionių vadovu, su bendraminčių grupe – šiandien atrodo kone juokingas. Jis dar veikia, tačiau vis dažniau galima pastebėti komiškus vaizdus: gidas kažką sau vienas pasakoja apie Triumfo arką, o tuo metu jo keliautojai, pabirę su telefonais rankose, selfinasi. Ir nė nemano klausyti istorijų apie Triumfo arką. Asmenukės iškeptos? Pirmyn, pasileidžiame Eliziejaus laukais link kito objekto, lekiame selfintis prie Place Vendôme vitrinų. Asmenukių turizmo fanai – priekyje, su įbestomis nosimis į telefonus, į Google Maps, grupės gidas – jiems iš paskos.
Paryžius tapo pirmąja Europos sostine, kuri pasakė „ne!“ asmenukių turizmo antplūdžiui. Bent jau pabandė. 2018 metais savivaldybė kambarių, butų, palėpių savininkams nustatė maksimalią nuomos ribą: 120 naktų per metus. Išnuomavai kas antrą naktį – bauda!
Nuo perteklinių turistų dūsta ne tik Paryžius. Labiausiai kenčia Venecija: čia nusifotografuoti ant Atodūsių tilto kasmet atvyksta 32 milijonai atvykėlių. Vienam miesto gyventojui tenka 75 vienos nakties arba vieno pusdienio „keliautojai“. Legendinis kanalų miestas greitai liks be gyventojų, nes gyventi čia tapo nebeįmanoma.
Panašūs dalykai dedasi Amsterdame: šįmet Nyderlandų kanalų miestą užplūs 18 milijonų. Barseloną – 11 milijonų atvykėlių. Tai, kas dedasi mažuose Italijos pakrančių miesteliuose, panašu į socialinę katastrofą. Imkime Ligūrijos jūros žvejų kaimelius Činkvėtere (it. Cinque Terre). Čia tūkstančiui nuolatinių gyventojų tenka atlaikyti 3 milijonų turistų antplūdį!
Kalbuosi su miniatiūrinio, vos 12 kvadratinių kilometrų ploto miestelio Vernaca (it. Vernazza) gyventoju Domenico: „Pragaras pas mus prasidėjo savaitę prieš Velykas. Ir tęsis iki spalio pabaigos. Jie atvažiuoja traukiniu, pasileidžia per kelias miestelio gatveles, į mūsų mažutėlį paplūdimį, tupia ant pajūrio uolų, organizuoja savarankiškus piknikus, plempia alų, bando bet kur nusišlapinti... Tai vyksta kasdien. Italų – mažai, daugiausia užsieniečių. Mano svajonė: įrengti Levanto geležinkelio stotyje elektroninius vartelius, kurie po pirmojo tūkstančio keleivių daugiau tą dieną nebeatsidarytų!
Pietų Italijoje asmenukių turizmo maniakai šturmuoja Amalfį. Posakis „nebuvai Amalfyje? Vadinasi, nebuvai Italijoje“ po truputį įsitvirtina ir Lietuvoje. Penkių tūkstančių gyventojų, trijų horizontalių gatvių miestelis braška per siūles, o stovėjimo aikštelės tiesiog sprogsta nuo mašinų ir autobusų. Vaizdeliai, kai milžiniški dviaukščiai autobusai užstringa siauruose Amalfio rivjeros tuneliuose ir kelioms valandoms užblokuoja eismą 37 kilometrų ruože, vis dažnesni. Gražiausias Europos pajūrio kelias tampa milžiniška keliasdešimties tūkstančių automobilių burzgimo ir kelių tūkstančių įtūžusių vienos nakties keliautojų sambūrio vieta. Bandymas reguliuoti eismą Amalfio pakrantėje porinių-neporinių valstybinių numerių ribojimais kol kas lieka be rezultatų.
Gražiųjų Italijos miestelių merai tariasi, kaip sustabdyti pusdienio „selfistų“ antplūdį. Italijos žiniasklaidoje mačiau puikų pasiūlymą: suteikti nakvynę tik tiems atvykėliams, kurie praleistų madingame miestelyje mažiausiai tris naktis. Visi kiti – negeidaujami. Kodėl?
Mažųjų miestelių gyventojai puikiai išstudijavę asmenukių turizmo fanų psichologiją. Jie neturi laiko. Jie atlekia, pasidaro asmenukes ir išlekia. Vernacos gyventojas Domenico stebisi: „Jie net nesugeba teisingai ištarti vietovės, į kurią atvyko, pavadinimo. Sako „Vernaza“, o kai paklausiu kodėl, atsako: nes kaip ta kava – „Lavaza“. Domenico dirba mažoje osterijoje padavėju, jos savininkas gamina tradicinį Ligūrijos pesto padažą. „Mes anksčiau bazilikus, sūrį, pinijas grūsdavome senovišku akmeniniu grūstuvu... Bet jiems tai neįdomu. Nešiuolaikiška. Be to, jie skuba lėkti į kitą miestelį, neturi laiko įsigilinti į tradicinio pesto padažo istoriją.“
Asmenukininkai yra praktiški žmonės, o lėta itališka virtuvė nelabai atitinka skubančio turisto poreikius. Asmenukių turizmas nuasmenina: tiek pačius turistus, tiek vietą, į kurią jie atvyksta įsikelti į instagramą. Šiandien Vernacoje tradicinio pesto padažo dar galima paragauti, bet rytoj jau gal ir nebebus galima. Jį išstums pigaus skrydžio, pigios lovos ir pigių pusryčių srautas. Milijonai.
Asmenukių fanai interneto pokalbių grupėse vienas kito teiraujasi absurdiškų dalykų. Pavyzdžiui: ar galima per savaitgalį nulėkti iš Bergamo į Florenciją, iš Florencijos į Romą, iš Romos į Kaprio salą ir atgal į Bergamą? Pabandom? Arba: ar galima su dviem mažamečiais užsikarti į Strombolio salos kraterį? Labiausiai aptarinėjami esminiai tokio tipo kelionių kriterijai: greičiau – daugiau – pigiau. Kas iš viso to išeina? Nusivylimų serija ir pamokymai dar nepradėjusiems kelionės: „Žinokite, Neapolyje nelabai švaru. Ten jie paklodes džiausto, o viešpatie – ten gatvėse liemenėlės ir net kelnaitės plėvesuoja... Kaip nemalonu...“
Be abejo, Koliziejaus fone varvančio gelato porcija instagrame kažkiek kompensuoja tas Pietų Europos keistenybes, kurių nesupranta, neturi laiko ir nesiekia suprasti „selfie over tourism“ keliautojas. Asmenukių turizmo adeptai, esate perspėti: Europa jūsų nebenori!
