Taigi, eilinis pilieti, nepriklausantis elitui, maitinamas iš valstybės iždo, kas laukia tavęs. Ir, kita vertus, kokia išeitis, galbūt galinti palengvinti mūsų dalią, matoma plika akimi, tik nežinia, ar nedings per valdžios vyrų ir moterų tarpusavio rietenas.
Pradėkime nuo eilinio varguolio. Nors teoriškai algų šuolis per paskutinius kelerius metus buvo didžiulis, tačiau jį lenkė infliacija. Visgi, jei žiūrėsime plačiau, gyvenimo kokybė pagerėjo, ir mes tapome normaliais europiečiais, algomis galintys lygintis su Pietų Europos gyventojais. Pasikeitė ir pati turto struktūra. Skirtingai nei 2009 m., vis daugiau tvarių pajamų ne tik iš atlyginimo, bet ir per 30 Nepriklausomybės metų sukaupto turto. Ta pati pajamų struktūra ir buto investicijai, kurio paskola jau padengta, vertybiniai popieriai ir reali grąža kaip ir Nyderlanduose ar Prancūzijoje.
Dėl to, tikėtina, nebus didelių griūčių socialinėje sferoje, kaip nutiko 2009 m. Net šimtai atleidžiamų darbuotojų dėl visiškai kitokios socialinės pagalbos sferos ir padėties darbo rinkoje kaip tada neliks „už borto“ ir nebus priversti krautis lagaminų bei važiuoti į Skandinavijos silkių fabrikus. Nereikia laukti didelių griūčių ir neramumų socialinėje sferoje – vien iš Užimtumo tarnybos mokamų pašalpų galima tempti gana ilgai. Kai kurie jomis netgi sugeba mėgautis. Tikėtina, kad net besitraukianti pramonė susiurbs visus norinčius ir galinčius dirbti. Tiesa, galbūt nebe už tokią algą, kokios norėtųsi.
Kita dalis liūdnesnė – gyvenimas sunkės. Nors infliacija rims, tačiau jos padarinius jausime dar ilgai. Maisto produktų suvartojama jau ne tiek kaip anksčiau, tačiau prekybos tinklai mažina akcijų kiekį ir bendras išlaidų krepšelis nemažėja. Dalies didmenos prekių kainos jau krito, tačiau prekybininkai dar susirenka viršpelnius, ir tai netruks amžinai. Visgi paskolos, didesni mokesčiai ir pakilusios bei mažėti nelinkusios paslaugų kainos neleis atsipūsti.
Pajusime ir tai, kad valdžia su mūsų pinigais elgiasi, tarkime taip, labai laisvai. Ambicijos gatves iš pradžių siaurinti, paskui platinti, steigti keistas įstaigas ir jas vėliau reformuoti lieka. Kaip ir paskutiniu momentu už milžiniškus pinigus įgyvendinti įvairius projektus, apie kurių įgyvendinimo terminus buvo žinoma keletą metų. Dėl to ir atbilda mokestinė reforma. Jei prasidės defliacija, vartojimo mažėjimas, PVM surinkimas, maitinantis mūsų biudžetą, kris. Išlaidos – vargu. Jei tikite, kad dyzelinas branginamas ir individualios veiklos mokesčiai didinami vien tik tam, kad planeta taptų žalesnė ir įsivyrautų socialinė lygybė, tikėjimo dogmas peržiūrėkite.
Kas bus su nekilnojamojo turto kainomis? Įvairūs analitikai, gaunantys algą iš NT vystytojų, sako, kad butai brangs, nes tiesiog pigti negali. Tiesa, nutylima, kad jie pinga Skandinavijoje ir Estijoje, o mūsų medinių namelių gamintojai, dirbę skandinavų rinkai, užsidaro vienas po kito. Mano nuomone, kuria nereikia vadovautis priimant sprendimus, – tam Dievas kiekvienam išskyrė nuosavus smegenis, bus kainų korekcija. Ne kritimas 40 proc., bet sumažėjimas iki įkandamos paskolos sumos. Jei žmogus už būstą mokėjo, tarkim, 800 eurų per mėnesį paskolos įmoką, o dabar 1300, nes pakilo palūkanų normos, tikėtina, kad bus grįžta jei ne prie 800, tai bent prie 900 eurų įmokos. Tiek turės nukristi kaina, kad pirkėjui būstas vėl taptų įperkamas. Ne, NT vystytojų dievinama frazė „lietuviai pamėgo mažesnės kvadratūros būstus“ čia nepadės. Žmonės didesnės kvadratūros tiesiog neįperka, o spaustis dar labiau jau nebėra kur.
Mes – iš debesų ekonomikos, kur pinigai buvo virtualūs ir lijo iš malūnsparnio, grįžtame į realų pasaulį, kur eurai nebeduodami kaip subsidija, kompensacija ar dovana, o tiesiog sunkiai uždirbami. Taip, skaudu tai girdėti sėdint su telefonu ant sėdmaišio. Tačiau gyvenimas dar niekam nežadėjo būti lengvas. Dėl to ir atskiriu sektorius, maitinamus iš valstybės biudžeto, – kalbu ne apie žemesnių kategorijų valstybės tarnautojus, o tuos, kurie tiesiog siurbia eurus nekurdami didesnės vertės, ir verslą, kuris nagais ir ragais kovoja už kiekvieną eurą Lietuvoje ir užsienyje.
Kas ateityje. Tikėtina, keletas stagnacijos metų, kai ekonomika nelabai kris, bet plūduriuos tarsi pelkėje. Taip nutiko Japonijoje, kur iš pasakiško augimo, viršpelnių ir gražaus gyvenimo liko tiesiog gyvenimas su miniatiūrinėmis maržomis. Ir tai tęsiasi jau labai ilgai. Taip, kai kurie prabangių automobilių salonai tokio šoko gali neišgyventi, tačiau tai – ne didžiausias praradimas. Tikėtina, kad susitrauks ir dalis netvarių verslų, kurie buvo paremti ne vertės ir produkto kūrimu, o tiesiog infliacija ir besaikiu vartojimu. Frazė „kam parduoti už 10 eurų, jei ir už 20 tą patį daiktą vis tiek pirks“ verslo sluoksniuose jau tapo legenda.
Pabaigoje – kokia išeitis. Taip, tai pasirengimas karui, kuriam vis tiek skirsime vis daugiau lėšų. Tai ir tos pačios divizijos kūrimas. Divizija – Vilkaviškio miestelio (klestėjimo laikais) dydžio karinis darinys su atitinkama infrastruktūra. Nuo maitinimo iki apgyvendinimo ir batų bei triusikų naudojimo. Tai ne tik keliolika tūkstančių karių, bet ir keletas tūkstančių darbo vietų šalia. Jei pridėsime verslą – su sąlyga, kad šios infrastruktūros kūrimą atiduosime į lietuvių, ne į užsieniečių rankas, – dar dešimtys tūkstančių išlaikytų ir palaikomų darbo vietų. Praeitos krizės metu tą patį efektą turėjo duoti renovacija, kuri baigėsi niekuo.
Šiuo metu didžiausias Lietuvos karinis vienetas yra brigada, kurią sudaro 3–4 tūkst. karių arba 4–5 batalionai su papildomais priskirtais mažesniais daliniais – štabo, ryšių, žvalgybos kuopomis.
Realiai Lietuvos kariuomenėje yra dvi brigados – „Geležinio Vilko“ ir „Žemaitija“, kuri neseniai gavo ir Didžiojo Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vardą. „Geležiniame Vilke“ yra 6 batalionai (plius priskirta ir brigadai pavaldi sustiprinto bataliono dydžio NATO priešakinių pajėgų grupė), „Žemaitijoje“ – 4 batalionai.
Daug tai ar mažai? Vėlgi, svarbiausia, atrodo, yra vien skaičiai. Nesunku pateikti sausą statistiką: diviziją sudaro mažiausiai dvi, o dažniau 3 ar net 4 brigados su papildomais kovinės paramos vienetais.
Jei kam atrodo, kad divizija – ir Afrikoje divizija, tai toks pasakymas negali būti toliau nuo realybės. Dėl divizijos paskirties, komplektavimo, sudėties ji gali būti lengvoji, sunkioji, šarvuotoji, pėstininkų ir pan., o skirtingose šalyse gali skirtis ir karių skaičius – nuo 10 tūkst. Rusijoje iki 15–20 tūkst. NATO šalyse.
Žinoma, toks darinys bus naudingas viso krašto ekonomikai tik tuo atveju, jei, perfrazuojant Vilniaus požiūrį į gatves, apkasai nebus iš pradžių kasami, paskui siaurinami, tada gilinami ir galų gale paverčiami klombomis, nes vieta pasirodė patraukli naujam narcizų ar tulpių parkui, kurį kariuomenės vadas pamatė Nyderlanduose ar kitoje egzotinėje šalyje.
Autorius feisbuke.
