Deklaratyvių ir „gerai atrodančių“, tačiau itin neveiksmingų veiksmų grandinė Lietuvoje tęsiasi nuo pat 1990-ųjų tiek valstybės, tiek savivaldybių lygmeniu. Politikai nuo praėjusio amžiaus keliasi reitingus, demonstruodami „griežtą ranką“ prieš narkotikus, Seimas jau penkerius metus mojuoja Baudžiamuoju kodeksu kiekvienam jaunuoliui ir jaunuolei, merai žada daugiau tvorų, kamerų ir šunų. Pilnam veiksmo filmui trūksta tik prezidento, kuris nužengtų lyg JAV aštuntojo dešimtmečio Nixonas iš televizoriaus ir pažadėtų „pastatyti tiek kalėjimų, kiek reikės“ visiems mokiniams ir studentams sutalpinti.
Tuo tarpu mokiniai toliau eksperimentuoja, o apsinuodijimu gresiančių bekvapių, beskonių, vis stipresnių ir niekam nežinomų medžiagų rinkoje atsiranda po kelis šimtus kasmet. Tai ką gi darome ne taip?
Portugalija pasirinko atsisakyti baudžiamojo vartojančių žmonių persekiojimo ir eiti pagalbos šeimoms ir žmonėms keliu tada, kai nuo psichiką veikiančių medžiagų ir baudžiamosios politikos sukeltos žalos buvo nukentėjusi kone kiekviena šeima. Ir šiandien, dekriminalizavimo projektui stringant Seime, panašu, kad žalos keliu Lietuva eis dar kurį laiką, nes iš kitų šalių duomenų ir patirčių pasimokyti nepavyksta. Kol tai išsispręs, vis dėlto, ko imtis savivaldybėms, kuriose politinio pasirodymo yra šiek tiek mažiau, o noro iš tiesų spręsti klausimą dėl narkotikų – šiek tiek daugiau?
Pirmiausia, verta pasidžiaugti, kad šalyje pirmą kartą nuo nepriklausomybės atgavimo mokyklose atsiras tikrų tikriausia, privaloma pamoka, kurios tikslas bus lavinti gyvenimo įgūdžius – ten bus ir lytiškumo ugdymas, ir priklausomybės ligų prevencija, ir pirmoji pagalba nelaimės atveju bei kiti įgūdžiai. Tai yra pagrindas ir bazinės žinios, kurių teikimą visiems augantiems Lietuvos piliečiams užtikrins valstybė.
Toliau viskas vyksta vietos lygmeniu – savivaldybės turi įsivertinti savo individualią situaciją. Ar mano savivaldybėje daug riziką patiriančių šeimų? Ar mano savivaldybėje nuosekliai veikia ir visus amžiaus tarpsnius – nuo darželio iki gimnazijos – apima prevencijos programos? Ar mano savivaldybėje yra pozityvaus užimtumo ir jis sudomina vaikus? Kai kur gal teks susitelkti į parduotuvių ir kiemų suolus betrinančius paauglius, kai kur – į tėvus dirbti į užsienį išlydėjusius ir su seneliais augančius mažuosius, kai kur – apskritai ne į vaikus, o į sunkumų patiriančius tėvus ir jų tėvystės įgūdžius.
Apsibrėžusios problemą, savivaldybės turi išsirinkti įrankius ilgalaikėms investicijoms. Lietuva turi kelias pakopas prevencijos programų – septynios jų apima socialinių ir emocijų įgūdžių ugdymą nuo darželinuko iki abituriento, ir jos yra bet kurios prevencijos pamatas. Ar jūsų savivaldybėje šias programas gauna kiekvienas vaikas visais raidos etapais? Greičiausiai ne, ir tai yra pirmas uždavinys, siekiantiems veiksmingos prevencijos.
Dar penkios patvirtintos programos apima išskirtinai psichiką veikiančių medžiagų prevenciją ir, įgyvendinamos kartu su socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymu, jau sudarytų visapusišką prevencijos paketą. Ar mokyklos ir savivaldybė užtikrina joms reikiamas investicijas?
Šalia visų išvardytų yra ir „Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programa“. Tai – bendrojo ugdymo dalis ir turi būti integruota į mokyklos turinį, tačiau kiek iš taikomų priemonių atitinka veiksmingumo rekomendacijas? Užbėgdama už akių pasakysiu, kad tuo rūpinamasi mažai – čia valandas, deja, dažnai užpildo buvusių priklausomų žmonių pasakojimai, gąsdinamieji vaizdo įrašai ar kitos pasenusios, pripažintos kaip neveiksmingos ir net žalingos (!) priemonės.
Šalia mokslu pagrįstų ir Lietuvoje patvirtintų prevencijos įrankių mokyklose yra ir kitų, aktyvų laisvalaikį ir užimtumą apimančių priemonių: laisvalaikio erdvių įrengimas, galimybių sudarymas, darbas su jaunimu gatvėje, siekiant pritraukti juos į aktyvias veiklas, jaunimo informavimo punktai, jaunimo praktinių įgūdžių ugdymas. Visuomenės sveikatos biuruose veikia ir ankstyvosios intervencijos programa eksperimentuojančiam jaunimui. Šias priemones turi ne visos savivaldybės, tačiau identifikavus poreikį, yra daug vietos savivaldybių gerųjų praktikų mainams – ar jūsų savivaldybė tokius inicijuoja? Kiek gerųjų praktikų pasiskolinta per pastaruosius penkerius metus?
Dar vienas Lietuvoje patvirtintas įrankis ragina žvelgti plačiau – vaikų probleminis psichiką veikiančių medžiagų vartojimas nėra jų vienų reikalas. Todėl turime patvirtintą tėvystės įgūdžių programą tėvams STEP, o siekdamas padėti tėvams spręsti su vaikų auklėjimu susijusius klausimus, Paramos vaikams centras įgyvendina projektą „Tėvų linija“. Čia teikiama nemokama konsultacinė pagalba telefonu pozityvios tėvystės klausimais, psichologinė pagalba ir informacija tėvams dėl auklėjimo, vaiko raidos ir kylančių auklėjimo sunkumų, pozityvios tėvystės auklėjimo metodų. Kiek jūsų bendruomenės tėvai yra apie tai girdėję ir ar savivaldybė skiria lėšų prevenciniam darbui su visa šeima?
Prevencijai reikia ir nuosekliai atliekamos situacijos savivaldybėje analizės, ir ilgalaikių savivaldybės investicijų probleminiams segmentams, ir kompleksinio požiūrio bei pagalbos visai šeimai bei bendruomenei. Jai taip pat reikia leisti policijai dirbti savo darbą, užkardant organizuotą nusikalstamumą ir medžiagų platinimą. Visas šis darbas skamba kiek nuobodžiau nei pamosikavimas Baudžiamuoju kodeksu vaikams ar šuns pasirodymas 3A klasės kabinete kartą per gyvenimą. Ilgas, sunkus, visapusis – toks, deja, yra tikrasis prevencijos darbas. Tiek savivaldybėje, tiek valstybėje. Tikiuosi, kad šį etapą pasieksime kuo greičiau ir su kuo mažiau klystkelių sukeltos žalos, nelaimių ir praradimų.