Sunku patikėti, bet net trečdalis viso pasaulyje pagaminto maisto yra iššvaistoma. Maisto švaistymas – ne tik socialinė ir ekonominė, bet ir reikšminga aplinkosaugos problema. Skaičiuojama, kad dėl maisto švaistymo susidarantis CO2 kiekis nusileidžia tik visos Kinijos arba JAV išskiriamam CO2 kiekiui. Europos Sąjungoje per metus išmetama 59 mln. tonų maisto, kurio vertė – 132 mlrd. eurų.

Lietuvoje net 30 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskiria transporto sektorius. Maisto gamybos ir žemės ūkio sektorius taip pat yra labai taršus – jame susidaro 18 proc. išmetamų dujų. Maistas mūsų kasdieniniame vartojimo krepšelyje užima svarbią vietą – lietuviai yra tarp daugiausia maistui išleidžiančiųjų Europoje. Nepaisant to, kasmet net apie 400 tūkst. tonų mūsų maisto išmetama į šiukšliadėžes. Taigi daug išleidžiame – daug ir išmetame.

Per metus kiekvienas Lietuvos gyventojas išmeta 141 kg maisto (ES vidurkis – 131 kg), kuris galėjo būti suvartotas. Apmaudu tai, kad teršiame gamtą perniek – produktus, kuriems užauginti ir pagaminti reikia daug išteklių, tiesiog išmetame. Tai padarę taip pat iššvaistome visą energiją ir vandenį, reikalingą jam užauginti, o maisto atliekos sąvartyne išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Tai problema, kurią siūlome spręsti.

Nors maistą švaistome tiek gamybos, tiek prekybos procese, vis dėlto daugiau nei 60 proc. jo išmetame namie. Dalis žmonių negeba planuoti pirkinių, gaminti saikingomis porcijomis. Dvejopas maisto produktų ženklinimas – „Tinka iki“ ir „Geriausias iki“ – ne visiems yra aiškus. Dėl to dažnai išmetamas dar kokybiškas, vartoti tinkamas maistas.

„Tinka iki“ ženklinimas nurodo, kad produktas yra greitai gendantis ir pasibaigus terminui gali būti nebesaugus vartoti. Mėsa ir jos produktai, kurie dažniausiai žymimi terminu „Tinka vartoti iki“, tapę atliekomis, padaro didžiausią žalą aplinkai.

Tačiau visai kitaip yra su ženklinimu „Geriausias iki“. Juo galite pamatyti pažymėtus ilgai negendančius maisto produktus: miltus, makaronus, kruopas, įvairius konservus. Pasibaigus „Geriausias iki“ terminui, produktai dar saugūs vartoti, bet jų kokybė jau gali būti šiek tiek pablogėjusi, pavyzdžiui, susilpnėjęs aromatas. Todėl, neskubėdami išmesti tokių produktų, per metus galime padėti išsaugoti 50 tūkst. tonų maisto. Tiek per metus suvalgo miesto, dydžiu prilygstančio Alytui, gyventojai.

Tokį ženklinimą dar labiau padės atskirti Ekonomikos ir inovacijų ministerijos inicijuojami įstatymo pakeitimai – jie leis prekybininkams mažesne kaina parduoti patikrintus ir vis dar saugius produktus, kurių rekomenduojamas vartojimo terminas yra pasibaigęs.

Ši iniciatyva būtų naudinga ir žmonėms, kurie ieško pigesnių produktų, ir prekybininkams arba gamintojams, nes parduotuvėse likę ilgai negendančių maisto produktų likučiai nebūtų išmetami. Tai ypač aktualu, nes maistas Lietuvoje pastaraisiais metais pabrango beveik trečdaliu. Įteisinę šią naujovę, mes prisijungtume prie progresyvių Europos šalių, kuriose tokia maisto tausojimo praktika jau taikoma.

Praėjusiais metais pirmą kartą istorijoje žmonių populiacija pasiekė 8 milijardus. Didėjant žmonių skaičiui pasaulyje, reikėtų galvoti ne kaip daugiau pagaminti, bet kaip pamaitinti žmones, švaistant mažiau maisto. Tam gali pasitarnauti ir inovacijos – specialios pakuočių technologijos, užtikrinančios ilgesnį produktų galiojimą, dirbtiniu intelektu paremti sprendimai ir programėlės, leidžiančios tvariau ir efektyviau planuoti pirkimą ir pardavimą. Turime būti atsakingi ir suprasti, kad maisto švaistymą nesunkiai galime sumažinti patys, pakeitę savo apsipirkimo įpročius.