Pinigai išvažiuos iš mūsų krašto, o mums liks tik problemos. Nieko naujo. Tuo labiau kad jau oficialiai skelbiama recesija ir galima krizės pradžia. Apie tai, kokia mūsų ateitis ir kokio plano laikysimės kildami iš duobės, nepasisakė tik tingus ir Ekonomikos bei inovacijų ministrė. Kai mes jau pakeliui į kosmosą, tikėtina, neverta aušinti burnos apie nereikšmingus dalykus.
Tačiau šį kartą ne apie tai, o apie Ukrainą, kurios pergalę, tikėkime, švęsime jau greitai. Tai labai gerai. O ekonominiais dalykais turėtume pasirūpinti patys, nes Ukraina nėra mums priešas. Ji gali būti puikus partneris, tiesiog per keletą metų privalome išspręsti problemas, kurių sprendimus atidėliojome dešimtmečius. Arba išnaudosime šią progą, arba toliau verksime kamputyje ir žiūrėsime, kaip turtėja lenkai, bulgarai ir visi kiti, kas tik netingi.
Kaip praneša ELTA, ginče dėl pigių grūdų iš Ukrainos Europos Komisija, spaudžiama kelių ES valstybių, apribojo dalies ukrainietiškų produktų importą. Iki birželio 5 dienos Bulgarijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje nebus galima laisvai prekiauti ukrainietiškais kviečiais, kukurūzais, rapsais ir saulėgrąžomis, antradienio vakarą pranešė Europos Komisija. Tačiau šią produkciją ir toliau bus galima per minėtas šalis gabenti, pavyzdžiui, į kitas ES valstybes.
ES jau skyrė ir 100 mln. eurų paramą dėl pigių ukrainietiškų javų kenčiantiems pasienio valstybių žemdirbiams.
Dėl to nereikia kaltinti vien tik karo. Jau prieš tai Europos augintojai turėjo sunkumų, nes nepajėgė konkuruoti su ukrainietiškais kiaušiniais ir paukštiena.
Dabar padėtis keičiasi kardinaliai – į ten neišvengiamai ateis milžiniškos Vakarų investicijos, ir kai naujausiomis technologijomis aprūpinta vakarietiška žemės ūkio technika išvažiuos į geriausią pasaulio dirvožemį, vien tik žaliavą gaminantys mūsų ūkiai bus nelabai kam reikalingi. Su ukrainiečiais nepakonkuruosime ir pigiais energetiniais ištekliais – net karo metu elektros energiją jie eksportuoja, nes turi pakankamai atominių elektrinių, kurių, panašu, į saulės ir vėjo jėgaines nekeis.
Su kuo susidursime, trumpai yra nusakęs Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas Aušrys Macijauskas, pats keletą kartų buvęs Ukrainoje ir bendravęs su vietos ūkininkais:
„Ten stambūs ūkiai nuo 5 iki 10 tūkst. ha. Kalbėjau su paprastais ūkininkais, jie tokius įvardina kaip pačius optimaliausius ūkius. Didesnius jau sunku prižiūrėti. Žemė iki šiol nebuvo parduodama. Ji buvo išdalinta buvusiems kolūkiečiams, bet neatmatuota. Žmogus tik žinojo, kad kelių tūkstančių hektarų plote yra ir jo plotelis, bet nežinojo kur.
Kai mes pasakėme, kad pas mus žemės nuosavybė ribojama iki 500 ha, jie nustebo. Ten tokio dydžio ūkis, kaip pas mus trijų hektarų ūkelis, ir tokio savininkas nevertinamas kaip ūkininkas. Paprastai žmogus turi darbą ir paskui dar prižiūri savo kelis šimtus hektarų. Tikras ūkininkas, iš to gyvenantis, valdo nuo 3 tūkst. ha.
Kalbant apie derlingumą, jie praktiškai nenaudoja trąšų ir kulia priklausomai nuo kritulių kiekio. Taip užauga 5 tonos kviečių. Naudojant naujas technologijas nesunku šį kiekį padidinti iki 10–12 t.“
Tolesni mūsų žingsniai labai aiškūs. Pradžioje – mūsų diplomatinio korpuso aktyvi invazija į Varšuvą. Taip taip, ne į Taivano sostinę ar Briuselį, o būtent į Lenkijos sostinę, kad sudėliotume geležinkelio vėžes ir per šią šalį traukiniai iš Ukrainos pajudėtų dūstančio Klaipėdos uosto link. Ne tik su grūdais. Prekių yra daug ir įvairių, ir net nelabai patogus logistikai sprendimas, jei kalbėsime apie pigius produktus (javus, kurie vežami iš Ukrainos parduoti į Afriką), gali puikiai tikti kitoms prekėms. Juodoji jūra, tikėtina, dar ilgokai bus gana komplikuotas vandens telkinys.
Tikslas – mums patiems išeiti iš logistinio vakuumo.
Kitas paprastas klausimas su labai paprastu atsakymu, kuris žinomas dešimtmečiais: kur dėti žaliavinę produkciją – pieno pusfabrikačius ir javus, nes pasaulio rinkoms daugiau neturime ko pasiūlyti. Mes iki šiol nesukūrėme „tikrų“ produktų su aukšta pridėtine verte. Tikėtina, kad „Danone“ lygio gamyklų, kurios jogurtus pardavinėtų už ypač aukštą kainą, mes ir nesukursime, tačiau su valstybės dotacijomis (nebūkime naivūs, kad tarptautiniai koncernai atšuoliuos iš meilės Lietuvos daugiametėms pievoms, kuriose ganosi žalmargės) galime prisivilioti vieną kitą didelį perdirbėją – tarptautinį koncerną, turintį aiškias rinkas.
Tas pats su grūdų perdirbimo įmonėmis. Jų statybos projektų yra keletas, ir tai džiugina. Jei krizė nenušienaus šių startuolių, atsiras perspektyvų išvežti ne tik javus, o į laivus pakrauti kur kas įdomesnių gaminių.
Jei pastebėjote – nė žodžio apie kooperaciją. Ūkininkų kooperatyvai gerai ir sveikintina, tačiau tai – mūsų vidaus problema. Mūsų pirminės žemės ūkio gamybos struktūra tokia, kad kooperatyvai be tarptautinėse rinkose dirbančių gamyklų neišgelbės. Mes ne vokiečiai ar lenkai, kurių dauguma dirba vietos rinkai ir gali remtis lojaliais vietos vartotojais bei mėginti legaliais ir nelegaliais būdais neįsileisti svetimų gamintojų. Mes – tie svetimi gamintojai, kurių visi kratosi kaip velnias kryžiaus, ir tą reikia suprasti.
Be to, mes niekada negaminsime tokia kaina kaip ukrainiečiai ar brazilai, kur energetika pigi, klimatas palankus, o apie aplinkosauginius supermegagriežtus reikalavimus ir gyvūnų gerovę ūkininkai yra tik skaitę naujienų portaluose, skyrelyje „užsienio naujienos“. Tai nei gerai, nei blogai. Tiesiog jų savikaina kur kas mažesnė, ir jokie robotai mums neleis išlyginti šio skirtumo.
Kaip jau minėjau, kol kas yra vienintelė išeitis – įjungti nuosavas smegenis. Būtent nuosavas, o ne pasikliauti užsienio konsultantais ir nelaukti naujai iškepto dirbtinio intelekto išvadų. Kitaip pokyčiai bus greiti ir labai nemalonūs.
Kas netiki – palyginkite grūdų kainas šiandien ir prieš metus.
Autorius feisbuke.
