Gyvatę jis paėmė. Lažybas laimėjo. Tik maža, bet svarbi detalė – kobra jam įkando. Nepaisant to, kietas bičas nereagavo į aplinkinių raginimus kviesti medikus. Bachūro nuomone, tik slabakai eina pas medikus. Po kiek laiko jis mirė.
Nelaimėliui tiesiogine to žodžio reikšme gyvybiškai svarbu buvo nekeisti savo nuomonės, nusistatymo ir pozicijos nepaisant aplinkybių. Tokių kietų bičų, jokiomis aplinkybėmis nekeičiančių nuomonės, pilna ir Lietuvoje. Du nedideli iliustratyvūs pavyzdžiai.
Paskelbta, kad Graikijos pilietybė suteikta Pirėjo „Olympiakos“ atstovaujančiam amerikiečiui Thomasui Walkupui. Gavęs Graikijos pilietybę jis galės žaisti pasaulio čempionate.
Prieš persikeldamas į Graikiją, T. Walkupas tris sezonus atstovavo Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės silpnoji grandis – įžaidėjo pozicija. T. Walkupas žaidžia būtent šioje pozicijoje, tad viešai iškelta idėja suteikti Lietuvos pilietybę amerikiečiui.
Toliau kalbų nenueita. Užsieniečio žaidėjo natūralizacija yra tabu tema. Šalies krepšinio bendruomenei ir visuomenei stiprinti rinktinę legionieriais – nepriimtina. Tai pasityčiojimas iš „šventų“ lietuviškų krepšinio principų.
Kol mes tvirtai laikomės principų ir esame gražūs patys sau, kitos valstybės seniai nesidrovi natūralizuoti atletus. Praėjusį Europos vyrų krepšinio čempionatą kiek netikėtai laimėjo Ispanija. Geriausias ir svarbiausias komandos žaidėjas – prieš čempionatą natūralizuotas, nieko bendro su Ispanija neturintis Lorenzo Brownas.
Būtent šis žaidėjas buvo pagrindinė priežastis, kodėl aštuntfinalyje Lietuvos rinktinė pralošė ispanams. Nuo naujai iškeptų piliečių Lietuvos rinktinė nukenčia ne pirmą kartą.
2011 metais Europos vyrų krepšinio čempionatas vyko Lietuvoje. Atkrintamosiose mūsų krepšinio rinktinė pralaimėjo Makedonijai ir baigė kovą dėl medalių. Daugiausia problemų pridarė Amerikos makedonas Bo McCalebbas.
Čempionatą Lietuvoje laimėjo Ispanija. Joje žaidė NBA žaidėjas Sergė Ibaka. Jis gimęs Afrikoje, Kongo Respublikoje.
Pradžioje žaidė tėvynėje ir atstovavo šios šalies jaunių komandai. Būdamas 17 metų persikėlė į Prancūziją. Dar vėliau – į Ispaniją. Šios šalies piliečiu tapo tik 2011 metais, būdamas 22 metų amžiaus.
2007 metais pusfinalyje Lietuva pralaimėjo Rusijai. Daugiausia taškų sumetė Andrejus Kirilenka – 29, Jonas Robertas Holdenas – 18, ir Viktoras Chriapa – 15. Pastarieji du – natūralizuoti žaidėjai.
Apskritai 2007 metais Rusija laimėjo čempionatą. Lemiamą metimą į ispanų krepšį pataikė rusų amerikietis J. R. Holdenas.
Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai kitų šalių rinktinės stiprinasi natūralizavimo būdu. Įdomiausia tai, kad krepšininkų natūralizavimo madą pradėjo Lietuva.
1939 metų čempionatą Kaune laimėjo Lietuva, o pergalingus taškus įmetė Frankas Johnas Lubinas, kitaip – Pranas Lubinas. Ne paslaptis, kad 1936 metų Berlyno vasaros olimpinėse žaidynėse P. Lubinas, atstovaudamas JAV, laimėjo aukso medalį.
Praėjusiame Europos krepšinio čempionate Lietuva taip pat turėjo natūralizuotą žaidėją – Igną Brazdeikį. Nors jis gimė Kaune, bet būdamas jauno amžiaus kartu su tėvais emigravo į Kanadą. Atstovavo Kanados vaikinų rinktinei, su kuria laimėjo Amerikos žemyno sidabro medalį.
Tiesa, principų besilaikantys ir griežtai „ne“ natūralizacijai sakantys ir P. Lubino, ir I. Brazdeikio atvejo nelaiko nusižengimu nuo normų. Motyvas – jie turi ryšių su Lietuva, tad viskas čia gražu.
Tai, kad žaidėjai turi ryšį su Lietuva, – neginčijama tiesa. Tačiau, pagal tarptautines taisykles, jie laikomi tokiais pačiais natūralizuotais žaidėjais, kaip L. Brownas, S. Ibaka ar J. R. Holdenas.
Šiuolaikinio sporto tendencija – natūralizuoti žaidėjus. Tikrai niekas iš konkurentų neverks ir neragins Lietuvos sporto federacijų pakeisti požiūrį į natūralizaciją. Mūsų užsispyrimas – naudingas konkurentams.
Kitas iliustratyvus pavyzdys – neseniai kilęs šurmulys dėl Valstybinės kalbos inspekcijos „susirūpinimo“, jog Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai per lėtai mokosi lietuvių kalbos.
Lietuvoje valstybinė kalba – lietuvių. Kiekvienas šalyje gyvenantis asmuo – blogiau ar geriau – turėtų kalbėti lietuvių kalba. Su tuo niekas nesiginčija. Problema ta, kad užuot sudarę nuo karo į Lietuvą pabėgusiems ukrainiečiams kiek įmanoma palankesnes sąlygas išmokti valstybinę kalbą, kalbos inspektoriai ima grasinti baudomis.
Visiškas atitrūkimas nuo realybės. Tikėtina, kad nemažos dalies žmonių susierzinimas dėl lietuvių kalbos nemokančių darbuotojų kyla ne iš nuoširdaus rūpinimosi valstybinės kalbos vartojimo skatinimu.
Piktinamasi tuo, kad Lietuvoje daugėja užsieniečių. Čia toks lietuvių kalbos išsaugojimu pridengtas rasizmas ir ksenofobija.
Nemaža dalis visuomenės tvirtai laikosi nuomonės, kad Lietuvoje turėtų būti kaip galima mažiau kitokių nei jie. Visuomet, kai kyla siūlymai plačiau atverti darbo rinkos duris užsieniečiams, pasitelkiami argumentai apie šalį užplūsiančius kitataučius.
Jie atvažiuos. Nedirbs. Darys nusikaltimus. Gyvens getuose. Išnaudos šalies socialinės rūpybos sistemą ir, žinoma, piktybiškai nesiintegruos į šalies visuomenę. Vadinasi, negalima ne tik keisti darbo įstatymų, pats kalbėjimas apie tai – tautos išdavystė.
Laikomės šios nuomonės, nors Lietuvai, jos saugumui ir mūsų visų gerovei tai stipriai kenkia. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje gyveno 3,5 mln. žmonių, dabar gyventojų – 2,7 mln.
Nebeliko 800 tūkst. žmonių. Jokiomis natūraliomis, gimstamumą skatinančiomis, priemonėmis trūkstamo žmonių skaičiaus neatstatysime. Norime neišnykti kaip valstybė – turime įsileisti daugiau žmonių iš šalies ir padėti jiems čia integruotis.
Gal kai kam tai nemaloni tiesa, bet ji jau tokia yra. Tiesa, pirmiausia turime pakeisti požiūrį.
Jaredo Diamondo knygoje „Sumaištis: kaip šalys išgyvena krizes“ aprašoma, kad Velykų salos gyventojai be gailesčio kirto saloje augusias aukštas palmes. Nukirsti medžiai būdavo suguldomi į vieną eilę, o ant jų uždedami akmens luitai ir taip jie ridenti iš vienos salos vietos į kitą.
Šiandien galime pamatyti rezultatą – didžiules dievų atvaizdų akmens skulptūras. Pirmykščiai salos gyventojai buvo šventai įsitikinę, kad taip elgdamiesi įtiks dievams ir jiems bus už tokį elgesį atlyginta.
Atlyginta, bet ne taip, kaip tikėtasi. Medžiai buvo pagrindinis vietos ekologinę pusiausvyrą palaikantis elementas. Iškirtus juos, pasikeitė ekologinė pusiausvyra, kuri lėmė, kad saloje įsivyravo badas. Daug žmonių mirė. Sala tapo sunkiai pritaikoma gyvenimui.
Kai kietam bičui iš baro įkando gyvatė, aplinkiniai jį ragino kviesti greitąją. Problema su visuomenėmis, kad kitų šalių žmonės nepasakys, jog toliau aklai laikytis turimos pozicijos – pražūtinga. Susiprasti turime patys.
