Raudonos linijos pastaruoju metu raudonuoja itin stipriai: be jų kasdienybė būtų neįmanoma arba bent jau nespalvota. Prėska ir be skonio. Iš archyvo ištraukiau 2008-09-19 popierinį „Lietuvos rytą“: visko ten yra, netgi „Bordo vynų savaitė“ ramiai, be baimės reklamuojama, yra, o taip pat, pavyzdžiui, a. a. „Vilniaus banko“ pažadas „Kad ilgai gyventi būtų gera“. Pervertęs kone pusšimtį dienraščio puslapių neradau raudonų linijų. Gal dar nebuvo gimusios?
Ukrainiečių kilmės rašytojas Nikolajus Gogolis rašė apie baltas linijas. Jeigu prisimenate – siaubo apysakoje „Baubas“ jaunas seminaristas apsibrėžia balta kreida apskritimą, ir ta linija jį porą naktų gelbsti nuo monstrų glėbio. Ten buvo geros baltos linijos.
Antikos Roma neturėjo nei laiko, nei noro braižyti linijas, todėl naudojosi upėmis. Dabartinės raudonos linijos ekvivalentas romėnams buvo Rubikonas: peržengsi – turėsi problemų! Gajus Julijus Cezaris padarė tai, ką šiandien visi daro su raudonomis linijomis: peržengė ir pasakė: alea iacta est. Burtas mestas. Labai garsiai prieš daugiau nei du tūkstančius metų pasakė, net šiandien girdime. Kolegos žurnalistai, nesugalvoję originalios antraštės tekstui, mielai naudoja nupušusį Rubikono peržengimo motyvą.
Šiandien raudonos linijos valdo mus ir pasaulį. Karo reikaluose – kone kasdien. 2022 vasario 22 d. ministras Arvydas Anušauskas sakė: „raudonosios linijos peržengtos“. Vieni tikėjo, kiti ne, bet dabar toks spėjimas atrodo kaip pasaka, nes tada abejonė vis dar sklandė: gal bus karas, o gal nebus. Tada ir dabar tas pats neaiškumas: kuriems galams skelbiamos tos raudonos linijos? Kad peržengtų? Ar kad neperžengtų? Vladimiras Putinas šimtą kartų braižė savo raudonas linijas, ir visos buvo peržengtos. Rusijos ambasadorius JAV neseniai pareiškė, neva „Abrams“ tankų perdavimas Ukrainai būtų „akivaizdi provokacija“, raudonų linijų pažeidimas. Puiku: turime pakankamai rimtą garantiją, kad tankai anksčiau ar vėliau bus perduoti.
JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose Linda Thomas-Greenfield: „Jeigu Kinija teiks Rusijai žudančią karinę pagalbą, bus peržengta raudonoji linija.“ Deja, įvertinant apetitą raudonoms linijoms greičiausiai ir ši bus peržengta. Jau turbūt peržengta. „Raudonosios linijos dėl ginkluotės tiekimo Ukrainai privalo būti peržengtos“, – braižo ir mūsų prezidentas Gitanas Nausėda. Viskas teisingai: jeigu esi prezidentas, be raudonų linijų – niekaip.
Raudonosios gyvuoja ne tik militarinės strategijos dėlionėse. Jos žydi ir nacionalinės politikos kemsynuose. Jeigu sveikas geopolitikos protas sako, kad Lietuvos piliečiams vykti į Minską nėra nei sveika, nei protinga, tada kažkas nubrėžia raudoną liniją ir pasako: „O jūs tik pabandykite!“ Ir išsyk atsiranda norinčių. „Šita kelionė, mano požiūriu, yra jau raudonos linijos peržengimas“, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Erika Švenčionienė mielai atsidūrė anoje linijų pusėje. Tą patį padarė ir vienas garsus lietuvių tenoras.
Raudonų linijų konceptą į Lietuvą greičiausiai bus importavęs politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius. Kadaise jis aprašė antrąją lietuvybės medalio pusę: „Daugelis žmonių, ypač inteligentų, susitaikė su okupacija. Suklestėjo prisitaikymo kultūra, valdžios nustatytos raudonos linijos buvo giliai įsisąmonintos ir instinktyviai gerbiamos.“ Taip, anais laikais raudonų partinio bilieto linijų nereikėjo brėžti net kandidatams į prezidento instituciją.
Raudonos linijos jau įžengė į verslą, į miestelius, į santykius. Jeigu atvežei iš Egipto kelias tonas braškių, o Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) sako, kad jos negeros, bet jau jos atvežtos į nedidelį Pietų Lietuvos miestelį, ir VMVT galimai nesuprato, kad jos vis tik yra geros, tada ką darai? Skambini į miestelio savaitraštį ir paskelbi „Varėna et Orbi“: „Jau visos raudonos linijos peržengtos“. Nes tokia formuluotė skamba įtikinamai: jeigu net V. Putinas nesiryžta tam tikrų atominės spalvos linijų peržengti, tada gal ir Dzūkijos biurokratams derėtų susilaikyti?
Raudonų linijų naratyvuose dažniausiai vyrauja aiškus vertybinis pasiskirstymas: šiapus linijos – geriečiai, anapus linijos – blogiečiai. Jeigu reikia pabrėžti, paryškinti vertybinius skirtumus, brėžiame raudoną liniją ir tampa viskas aišku net tiems, kuriems neaišku. Žymiai sudėtingesnis reikalas nubrėžti raudoną liniją šiapus, tarp savų. Šią savaitę tai padarė Lietuvos vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius: „Lietuva priverstinį migrantų perkėlimą vadina raudonąja linija. Europos ministrų taryboje mes tikrai turime daug bendraminčių. Tai yra rytinio flango valstybės: tiek Baltijos, tiek ir Višegrado šalys.“
Aliaksandro Lukašenkos linijos irgi buvo raudonos, todėl pastatyti apsauginiai sienų aptvarai, sukurti migrantų apgręžimo įstatymai. Viskas tvarkinga. Klausimas: kaip reikės apgręžti lėktuvus iš Italijos, iš Maltos, iš Graikijos, kurie atskraidins migrantus, padalytus Europos Sąjungos šalims pagal Briuselio nustatytas solidarumo kvotas? Pakels į orą Lietuvos karinių oro pajėgų naikintuvus? Jeigu tokių pritrūktų, tada kreipsimės į Lietuvos oro erdvę saugančius tų pačių italų, ispanų F 35 pilotus: skriskite, vaikinai, apgręžkite savo valstybių lėktuvus!
Tiesiog juokinga ši raudona linija. Kažin, ar padori. Mes baksnojame į savo riebią raudoną liniją Rusijos pasienyje, Krašto apsaugos ministerija visais įmanomais decibelais transliuoja žinią Europai: mums neramu, mums baisu, mums negera, mes bijome, maldaujame bundesvero brigados čia ir dabar. Kad apgintų reikalui esant.
Tuo pat metu kita jėgos ministerija brėžia raudoną liniją ir sako: mieli italai, graikai, ispanai, mes brėžiame raudoną liniją. Tai reiškia, kad ginsimės. Sorry, bičiuliai, – jūsų graži, šilta jūra, jūsų ir problema.
Šiomis dienomis Centrinės Afrikos valstybėje Sudane įvyko karinis perversmas. Amerikiečiai ir europiečiai buvo laimingai evakuoti. Vietiniai gyventojai – maždaug 4 milijonai pabėgėlių – plūsta į šiaurę, link Libijos, link Tuniso, link Viduržemio jūros. Lipa į metalines 5–6 metrų ilgio valtis ir plaukia link Europos. Dalis jų pasiekia Italijos krantus, dalis nuskęsta. Šįmet jau nuskendo apie 300, per pastaruosius 10 metų – 26 tūkst. Žinoma, jeigu nuskęstų visi, tada mūsų viceministrui nereikėtų brėžti raudonos linijos. Tada liktų tik ta viena, mūsiškė, kurią anksčiau ar vėliau atvažiuos daboti vokiečių kariškiai. Mes juos sutiksime su alkoholiniu alumi ir ramiai atsidusime: o juk Europa, ačiū Dievui, – solidari!
Ar išsprendžiama migracijos problema? Kol kas ne. Vienintelis būdas yra šis: nusibrėžti raudoną liniją ir oficialiai pareikšti, kad tai – ne mūsų problema. Paskui palaukti, kol pasitaikys proga ir mums kažkas nubrėš dar raudonesnę.
Grįžtu prie individualios raudonų linijų mados. Ji smagi, erotiška, tinka šiuolaikiškam įvaizdžiui formuoti. Kviečiu visus susikurti savo asmenines raudonas linijas ir jas paviešinti. Neturite savo raudonų linijų? Negali būti...
