Pradėsiu nuo pozityvo. Antanas Matulas aiškina, kad tai raktas į sutarimą. Ta štai. Vienintelis dalykas, dėl kurio galima dėti santykinį pliusą, tai suvokimas, kad valstybės sveikatos rezervas turi būti decentralizuotas ir patrauktas nuo Baltarusijos sienų. Tai dar nepadaryta, bet, jei tikėtume Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) teiginiais, jau rastos galimos iškėlimo vietos. Tai gerai. Tik štai čia pozityvas ir baigiasi.
Pats baisiausias paaiškėjęs dalykas yra tai, kad Arūnas Dulkys ir nemano niekam ruoštis, nes... NEŽINO SCENARIJAUS. Sau įprasta maniera pradėjęs kalbėti apie niekam nesuprantamas bendrybes, kurios gal tinka pokalbiuose prie alaus, ministras pasakė, kodėl nėra progreso pasirengime: nes krašto apsaugos sistema jam nepasako koks būtų karinio konflikto scenarijus. Ministras nežino, kokios ligoninės būtų subombarduotos, kur judėtų kariuomenė ir t. t. NSGK pirmininkas subtiliai bandė A. Dulkiui paaiškinti, kad tokių scenarijų nežino niekas, nes priešas jų neatskleidžia. Bet panašu, kad A. Dulkio tai neįtikino ir jis, jei nesulauks aiškaus scenarijaus, nieko ir nedarys. O scenarijaus nesulauks, nes sunku būtų patikėti, kad Vladimiras Putinas A. Dulkiui jį pateiktų.
Kitas didelis atradimas paaiškėjo po SAM atstovų pristatymo. Paaiškėjo, kad SAM grėsmių vertinimo matricoje karo net nėra numačiusi kaip galimos grėsmės. T. y. nepaisant visų investicijų į krašto gynybą, Lietuvos šaulių sąjungą, visuotinio pilietinio pasipriešinimo rengimą, sveikatos sektorius išlieka „nekaltybėje“ net ir praėjus daugiau kaip metams po masyvaus Rusijos puolimo Ukrainoje. Tik paaiškinsiu mažiau besidomintiems, kodėl mūsų civilinės ligoninės yra tokios svarbios. Jos svarbios todėl, kad skirtingai nei Ukrainoje ar didelėse NATO šalyse, mes neturime karo ligoninių. Todėl karinio konflikto atveju būtų naudojamasi civilinėmis ligoninėmis.
Daug kartų kalbant apie RRF ir ES naujos perspektyvos lėšų planavimą klausiau ministro ir viceministrės Danguolės Jankauskienės, ar planuojant lėšas yra atsižvelgta į naujas – karo – grėsmes. Buvo aiškinama, kad taip, bus atsižvelgta. Vakar paaiškėjo, kad niekas jų net nevertino. Buvo paaiškinta, kad Lietuva investuoja į infekcinių ligų klasterį, greitosios medicinos pagalbos pertvarką ir t. t. Tai tik dar kartą įrodo, kad karinės grėsmės net nebuvo vertintos, nes visi šie projektai pradėti planuoti iki karo ir neturi jokio ryšio su pasikeitusiu kontekstu. Paklausus apie reikalingų priemonių (chirurginių rinkinių, įrangos ir kt.) įsigijimui skirtus pinigus gydymo įstaigoms, taip pat paaiškėjo, kad nieko nebuvo skirta. Nieko. Apie poreikių vertinimą A. Dulkys nebekalbėjo, nes laukia scenarijaus.
Paklausus apie tai, kiek medikų apmokyti taktinės medicinos, žino savo vaidmenį, kiek chirurgų parengti teikti labai specifinę, kitokio pobūdžio nei civiliniame gyvenime pagalbą, iš SAM pusės taip pat buvo tyla. Vienintelis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų atstovas pristatė, kad gydymo įstaiga savo iniciatyva, bendradarbiaudama su universitetu, mokė medikus. Be papildomų lėšų. Jokio bendro matymo šalies lygiu nėra. Paklausus, ar ministerija vertino ir dėliojo scenarijus, kur turėtų atsidurti konkretus medikas, kuris šiuo metu dirba trijose gydymo įstaigose, o turėtų likti vienoje, kas tada įvyktų su likusiomis dviem? Tokios rizikos ministerija nei modeliavo, nei vertino, nei planuoja vertinti. Ministerijos teigimu, esant reikalui, būtų pasinaudota „Covid-19“ pandemijos sukurtu regioninio koordinavimo modeliu (čia tuo, kurio A. Dulkys, pradėjęs dirbti, nerado, nes „nieko nebuvo“), kuomet didelė regiono gydymo įstaiga koordinuoja kitas, esančias regione. Kaip jos tarpusavyje komunikuotų, jei neliktų ryšio, niekas nevertino ir negalvojo.
Paklausti apie sužeistųjų judėjimo ir srautų valdymo sistemos diegimą jau nespėjau. Bet ir be klausimo žinau, kad pradėtas bendradarbiavimas dar prieš „Covid-19“ su viena iš JAV įmonių šiandien praktiškai yra sustojęs, o lietuvių kuriami produktai taip pat į visą sistemą nėra įdiegti ar juo labiau nėra susinchronizuoti su kariuomenės sistemomis. Taigi prireikus gabenti didesnius nukentėjusiųjų kiekius tikriausiai kiltų chaosas.
Taigi dabar jau labai aiškiai galima pasakyti, kad per daugiau kaip metus pratiškai nieko nebuvo padaryta.
Visiems bandysiantiems aiškinti, kad esą ir anksčiau nieko nebuvo daroma, kad per trumpas laikas ir t. t., atsakysiu labai paprastai. Anksčiau ir kariuomenė buvo skurdinama. Mes pirmieji sugebėjome pasiekti tuos nuolat žadėtus 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto ir dabar visi sutartinai judame toliau. Vykome į Izraelį pasimokyti jų krizių valdymo patirties, į Kauną perkėlėme Ekstremalių sveikatai situacijų centrą, kuris turėjo sukurti koordinavimą tarp SAM, karo medicinos tarnybos, medikus rengiančio universiteto ir gydymo įstaigų. Lietuvai susidūrus su „Covid-19“ pandemija per kelias savaites buvo sukurtos iki tol neegzistavusios struktūros: karštoji linija, testavimo punktai, karščiavimo klinikos, sukurtas regioninio gydymo įstaigų koordinavimo modelis, priimti sprendimai dėl rezervo pildymo, nupirktos ir atgabentos priemonės, išplėstos deguonies tiekimo sistemos ligoninėse, žaibiškai apmokyti medikai, pasirūpinta jiems papildomu darbo užmokesčiu ir garantijomis, SAM nuolat veikė koordinavimo štabas, buvo užsakytos vakcinos, suplanuotas infekcinių ligų klasteris ir jam skirti pinigai, kurie šios Vyriausybės iki šiol buvo sustabdyti ir t. t. Tuomet viskam prireikė kelių savaičių. Dabar praėjo jau daugiau kaip metai nuo to lemtingo praėjusių metų vasario. Rezultatas nulinis. Tai jau ne apgalėtina, bet tikrai realiai pavojinga mums visiems, nes toks neveiklumas yra grėsmė nacionaliniam saugumui.