Aš galiu pasakyti, ką daryti. Jei lūkesčiai žada jus nuvilti, geriausia yra koreguoti lūkesčius.
Tikėtis, kad valstybė kažką pakeis ir pradės mokėti pensininkams daugiau, yra naivu ir trumparegiška. „Orios senatvės“ viltis apskritai yra tuščia kaip Orlausko repertuaras arba Vėgėlės rinkimų programa. Nes orumo niekas iš šono neatneša. Orumas ateina iš vidaus.
Apskritai, kvaila yra tikėtis, kad jūsų gyvenimas pagerės, nes kažkas kažkur pasikeis. Savo gyvenimą pakeisti gali tik pats.
„Bet palauk, palauk. Taigi žmonės visą gyvenimą dirbo, tikėjosi… jiems žadėjo…“
Valstybės pažadų klausytis – savęs negerbti. Apskritai, ar jums smagu viešai pliurpti, kad jus maustė dešimtmečiais?
Ar nepajutote užuominos, kai subyrėjo it supuvus lauko tupykla visa sovietų špokinyčia? Santaupos – viso gero, rublis – šiukšlė, valiuta „Vnešekonombanke“ – rusiško laivo kryptimi; ar neprisimenat, kaip dar ir 50 ir 100 rublių kupiūras konfiskavo? Ir kai pasirodė, kad viskas, apie ką vapėjo tarybų šalis, partija ir vyriausybė, irgi buvo pakabinta ant šakos ir makalavosi vėjyje kaip panaudotas prezervatyvas, išmestas pro bendrabučio langą? Nei kosmoso, nei ekonomikos, nei kariuomenės, nei įtakos ir autoriteto pasaulyje. Nieko.
Manote, čia tik sovietų valdžia tokia? Maždaug visos tokios, tik ne visos ir ne visada sau gali tai leisti. Kaubojiškai plėšti neapsimoka – paskui būna pasekmės. Dažniausiai valdžia santaupų nevagia: jos nuvertėja, pensijos aptirpsta, gyvenimo lygis prastėja ir buvę pažadai lyg ir vykdomi, bet nedžiugina.
Tačiau Lietuva pilna žmogelių, kurie tikisi, kad kažkaip viskas apsisuks ir kažkur atsiras kas mėnesį beprotiški pinigai ir staiga aukso lietumi nusičiurkš ant žmonių galvų geradariai.
O pinigų reikėtų klaikiai daug. Tarkime, jei „oriai senatvei“ kiekvienam pensininkui reikėtų pridurti po 500 eurų kas mėnesį, tai būtų 500 milijonų kas mėnesį. Arba 6 milijardai per metus.
Pinigai iš oro nekrinta. Todėl tai reikštų, kad kiekvienas dirbantysis nuo savęs turėtų atplėšti apie 400 eurų naujų mokesčių kas mėnesį. Taip bus? Taip nebus. Nebus ne tik keturių šimtų naujų mokesčių. Nebus net keturių eurų, arba jei bus, tai tikrai ne pensijoms.
(Jei jau sugalvojote, kad galima sutaupyti skaidrinant, viešuosius pirkimus smailinant, nepadedant Ukrainai, mažinant Seimo narių skaičių, nebefinansuojant kariuomenės – tai toliau nebeskaitykite. Jūs čia ne tuo adresu. Įsijunkite Janutienės kanalą arba žiūrėkite transliaciją iš Celofano ir Lobovo teismo per mokamą kabelinę.)
Aš žinau, kad man pačiam nebetoli tai, kas vadinama garbiu amžiumi. Man 52. Jei pensija ateina 65 (bet tas dalykas keisis, amžius darysis vis vėlesnis), man liko trylika metų. Žinoma, iškart pasakysiu, kad kažkiek esu užsidirbęs per savo 17 darbo metų šlovingame užsienyje, nes kaupiau (net pačiam keista), bet ten nebus daugiau kokio tūkstančio per mėnesį, suprantate, kad tokiam eržilui tai – trupiniai.
Realybė tokia, kad turėsiu dirbti, kol gyvas būsiu (ir todėl jūsų laukia šimtai restoranų apžvalgų bei kvepalų kritikos, daugybė knygų ir begalės straipsnių). Aš tuo patenkintas: poilsis nėra mano specializacija.
Nuo 2011 metų, kai atvykau į Lietuvą ir dirbau pirma „Lietuvos ryte“, paskui – DELFI, taip pat keliose televizijose (jau nekalbant apie koldūnus), neturėjau nė savaitės atostogų, ir nuskriaustas nesijaučiu.
Mano gyvenimo pamoka buvo tokia. Viena mano močiutė, Kaune, Žaliakalnyje, buvo visą gyvenimą gėlininkė, dirbo sau, gaudavo sovietinę 33 rublių pensiją ir nieko nelaukė iš valdžios, sėkmingai dirbo, kol galėjo vaikščioti, ir niekuo nesiskundė, todėl niekuo nenusivylė.
Kita močiutė, Vilniuje, buvo piešimo mokytoja, gaudavo 132 rublių pensiją (kaip gerą algą) ir žiūrėjo į valdžią kaip į maitintoją.
Spėkit, kurią gyvenimas labiau nuskriaudė, atėjus nepriklausomybei?
„Netikėk, nebijok, neprašyk“, – moko kalėjimo išmintis, kuria turėtume remtis ir laisvame gyvenime.
Arba, jeigu netinka kriminalinės įžvalgos, štai jums kitos eilutės: „Kas man mano pažadą grąžino netikėt ir nieko nebelaukt.“ Čia Virgis Stakėnas taip dainavo.
Kadangi dabar vyresni žmones noriai naudojasi socialiniais tinklais, turiu pasiūlymą: griebkite instagramą, geriausiai – anglišką, ir pirmyn mokytis iš tų bazinių pasiūlymų, pilnų prasmės.
Žinote tuos patarimus. Nežiūrėti televizoriaus, vengti alkoholio, kasdien skaityti ir išmokti ką nors naujo, anksčiau keltis, būti šalia pozityvių žmonių, kurie jus kelia viršun, ir trauktis nuo tų, kurie jus gramzdina.
Dar ten yra vienas dalykas, kuris angliškai vadinasi „side hustle“ – nelengvai išverčiama, bet tai yra lyg toks šoninis bizniukas, versliukas, darbelis. Turėti kelis pajamų šaltinius.
Jūs ne to tikėjotės? Galite visada rinktis ir būti su savo ankstesniais planais, kuriems nelemta išsipildyti. Bet aš to nepatariu. Galite burgzti, klausinėti: na, kada gi pagaliau valdžia kažką padarys; bet tai nebus produktyvu.
Geriau šiandien pasakyti: užtarnauto poilsio nebus, nebent pats pasidarysiu, aš iš kitų nelaukiu nieko, savimi pasirūpinsiu tik pats. Ir nukreipti energiją į save, o ne į skundus aplinkai. Gyvenimas iškart pašviesės.
