Medijų rėmimo fondui vykdomoji valdžia darytų didelę įtaką, todėl balandžio 20 d. balsavimas Seime dėl Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimų valdančiajai daugumai nebuvo lengvas. Už priėmimą balsavo tik Seimo nariai, atstovaujantys šią daugumą, o visos kitos Seimo frakcijos paskutiniame balsavime dėl priėmimo nedalyvavo (išėmė Seimo narių korteles). Todėl valdantieji tesurinko 69 balsus ir pagal Seimo statutą įstatymo priėmimui pritrūko dviejų balsų.
Tokia pato padėtis susidarė iš dalies dėl valdančiosios daugumos arogancijos opozicijos atžvilgiu ir dėl buldozerinio metodo, stumiant tą „naują žiniasklaidos rėmimo modelį“ bei neinant į jokius kompromisus. Tačiau čia aptarsime tik esmines sankirtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 27 ir 28 straipsnių turinio (toliau tekste – Įstatymo projektas). Matysime, kad dėl kai kurių buvo įmanomas Seimo sutarimas, tačiau Seimo valdančiųjų viršūnėlė sąmoningai teisėkūros procesą įstūmė į priešpriešą ir į aklavietę, kai pagal Seimo Statutą jokios projekto pataisos jau nebegalimos.
1 sankirta. Kodėl pertvarkos įgyvendinamos būtinai steigiant naują fondą?
Nei forsuojamo Seime Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, nei diskusijose Seimo Kultūros komitete ir Seimo plenarinių posėdžių salėje nebuvo nurodytos pagrįstos priežastys, dėl ko gi valdantieji apsisprendė steigti naują fondą, o ne pertvarkyti SRTRF. Argumentas, kad esą Seimas įstatymu negali įpareigoti Viešosios įstaigos, yra atmestinas dėl dviejų priežasčių: 1) Seimas jau ne kartą priėmė įstatymo pataisas, pagal kurias buvo nustatomi ir konkretūs SRTRF dalininkai, ir konkrečios nevyriausybinės organizacijos, deleguojančios savo atstovus į SRTRF tarybą, ir kitos nuostatos dėl SRTRF veiklos; 2) ir dabartiniame Įstatymo projekte nustatomi įpareigojimai konkrečioms, Seimo daugumai priimtinoms nevyriausybinėms organizacijoms.
Žinoma, nevyriausybinės organizacijos gali nesutikti dalyvauti naujo fondo steigime, kaip ir SRTRF galėjo nesutikti su ankstesnėmis įstatymu nustatytomis pertvarkomis. Ką tai reikštų? Tai reikštų valstybės asignavimų atsisakymą, atsisakymą vykdyti įstatymu nustatytas valstybės paramos žiniasklaidai funkcijas.
Todėl valdantieji ir visas Seimas puikiausiai galėjo pertvarkyti SRTRF, o ne steigti naują fondą. Be to, steigiant naują fondą gali kilti įvairių problemų dėl funkcijų perėmimo (SRTRF veikė beveik 27 metus, ir per visą tą laiką nebuvo nė vienos bylos teismuose dėl SRTRF priimtų sprendimų, skiriant paramą šviečiamajai žiniasklaidos veiklai, nenustatyta jokių teisės aktų pažeidimų), o taip pat dėl įvairių sunkumų organizuojant naujojo fondo veiklą. Įvairi pereinamoji netvarka, dėl kurios gali nukentėti pirmiausia mažesnieji viešosios informacijos rengėjai, tarp jų ir kultūros leidiniai.
Siekdamas bendrojo gėrio ir siekdamas vykdyti Vyriausybės programos įgyvendinimo pareigą, Seimas galėjo sutarti šiuo klausimu (ir šio straipsnio autoriaus duomenimis, pasiūlymai dėl tokių pataisų buvo parengti). Paaiškinimas gan paprastas: valdantieji siekia perimti žiniasklaidos paramos fondo valdymo kontrolę, o šimtaprocentinės garantijos tokiam perėmimui, pasirinkus SRTRF pertvarką, o ne naujo fondo steigimą, jų manymu, nebuvo.
Nederėtų perdėti šio straipsnio autoriaus kuklaus vaidmens valdančiųjų mūšyje dėl fondo kontrolės – direktoriaus kadencija eina į pabaigą, o esant reikalui jis po pertvarkų pasitrauktų ir nebaigęs kadencijos.
2 sankirta. Kodėl siekiama mažinti fondo dalininkų skaičių ir iš fondo dalininkų šalinti meno kūrėjų asociacijas?
Įstatymo projekto iniciatoriai („valstybei atstovaujanti“ Kultūros ministerija) jau anksčiau sumanė mažinti SRTRF dalininkų skaičių ir tokiam pasiūlymui pritarė žiniasklaidos asociacijos, kurių atstovai yra tarp SRTRF dalininkų. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos šiam pasiūlymui nepritarė, sprendimo dėl siūlomų valdymo pertvarkų nepriėmė net Medijų taryba, veikianti prie Kultūros ministerijos. Štai kodėl nutarta nepaklusnius SRTRF dalininkus mesti per bortą, priimant atitinkamas įstatymo pataisas.
SRTRF turi 21 dalininką (Kultūros ministerija yra tik viena iš šių dalininkų), o pagal „naująjį žiniasklaidos rėmimo modelį“ tokių dalininkų liktų trys: Kultūros ministerija, Visuomenės informavimo etikos asociacija ir prieš ketverius metus įsteigta Kultūros periodinių leidinių asociacija. Nors Visuomenės informavimo etikos asociacijos funkcijos yra kitos (etika!), tačiau ji tarsi atstovauja visą žiniasklaidos sektorių, tad pagal valdančiųjų sumanymą, visą naująjį valdymą sudarys sandoris tarp žiniasklaidos ir „Vyriausybės įgaliotos institucijos“.
Kultūros periodinių leidinių asociacija čia atliktų tik dvi paskirtis: 1) „būsi trečias“ vaidmenį ir 2) alibi, kad naujajam fondui liktų svarbi „kultūros-šviečiamoji“ misija. Žinoma, gali būti keista, kad Kultūros ministerija siekia išstumti meno kūrėjų asociacijas, bet neaišku tik tiems, kurie dar nesuvokė, jog Kultūros ministerijos vadovai su kultūra mažai ką bendro ir teturi.
Net ir naujame fonde (Medijų rėmimo fonde) buvo įmanoma į dalininkus grąžinti meno kūrėjus. Praėjusį ketvirtadienį buvo įregistruotas trims frakcijoms atstovaujančių Seimo narių grupės pasiūlymas į dalininkus įrašyti Lietuvos meno kūrėjų asociaciją (LMKA), kuri atstovauja visas meno kūrėjų sąjungas. Deja, šio pasiūlymo svarstymui Seime valdantieji užkirto kelią. Turbūt todėl, kad LMKA netiktų į trečiojo statisto vaidmenį dalininkų troikoje.
Įstatymo projekto Aiškinamajame rašte teigiama, kad mažesnis dalininkų skaičius ir didelė Kultūros ministerijos įtaka esą padėtų įgyvendinti „valstybės standartus“ fonde. Kokių „standartų“ SRTRF neįdiegė, kokius standartus įdiegtų naujasis fondas ir kodėl tokių standartų negalėtų įgyvendinti pertvarkytas SRTRF, mes nežinome, nes jie nėra nurodyti. Tačiau apie Kultūros ministerijos standartus mes žinome iš Operos ir baleto teatro vadovo konkurso istorijos, iš ministerijos pralaimėtų teismų su Lietuvos dailininkų sąjunga dėl šios patalpų, su Lietuvos rašytojų sąjunga dėl paskirtų lėšų „Poezijos pavasariui“ pervedimo, iš teisminių bylų su Kultūros taryba, kurioje „standartus“ diktuoja ministerija, ir kt.
Apskritai paėmus, neaišku, kodėl žiniasklaidos rėmimo fondas yra stumiamas į ministerijų kontroliuojamų fondų grupę (antai, Visuomenės sveikatos fondas taip pat nepasižymėjo aukštais standartais). Valstybės lėšų skyrimas iš tiesų priklauso vykdomosios valdžios sričiai, bet tai negalioja žiniasklaidos rėmimui. Nuo pat SRTRF įsteigimo parama žiniasklaidai buvo saugoma nuo tiesioginio valdžios kišimosi.
3 sankirta. Ar tikrai Medijų rėmimo fondas virs kišeniniu ministerijos fondeliu?
SRTRF buvo ir yra atskaitingas Seimui, todėl pagal Biudžeto sandaros įstatymą jis yra nepriklausomas valstybės asignavimų valdytojas, nepriklausantis jokios ministerijos valdymo sričiai.
Tačiau iš jau minėto Įstatymo projekto Aiškinamojo rašto teksto akivaizdu, jog Kultūros ministerija norėtų ir siekia, kad naujasis fondas priklausytų jos „valdymo sričiai“. Gal todėl į Įstatymo projektą taip ir nebuvo aiškiai įrašytos nuostatos dėl Medijų rėmimo fondo atskaitingumo Seimui arba tiesioginė nuostata, kad tai bus nepriklausomas valstybės asignavimų valdytojas, kuriam šie asignavimai skiriami atskira eilute. Įdomu, kad oficialiai visi SRTRF dalininkai, įskaitant žiniasklaidos ir žurnalistų asociacijas ir netgi pačią Kultūros ministeriją, esą pritaria nepriklausomam Medijų rėmimo fondo statusui, tačiau aiškių įstatymo normų šiuo klausimu Įstatymo projekte kažkodėl taip ir neatsirado. Dar daugiau, Įstatymo projekto priėmimas buvo forsuojamas, kad tokių pasiūlymų ir neatsirastų.
Ateitis parodys, kaip vykdomoji valdžia interpretuos Įstatymo projekto nuostatas, jei jis bus priimtas. Tačiau iš Įstatymo projekto akivaizdu, jog Medijų rėmimo fondo paramos skyrimo taisykles nustatys Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (t. y., Kultūros ministerija, kuri būtų ir viena iš trijų fondo dalininkų). Tuo tarpu SRTRF konkursų organizavimo tvarka, prioritetai ir programų proporcijos yra nustatomos ne „įgalioto“ ministerio įsakymu, o Vyriausybės nutarimu. Ir tai labai suprantama, kadangi SRTRF veikla priklauso ne tik Kultūros ministerijos veiklos (ne valdymo!) sričiai, bet ir švietimo, krašto apsaugos veiklos sritims. Taigi, SRTRF veiklos sritis yra horizontalesnė negu tiktai vienos ministerijos veiklos sritis.
Svarbu, kad, nors „naujojo paramos žiniasklaidai modelio“ iniciatoriai teigia, kad taip esą siekiama didesnio skaidrumo, vis dėlto būtent dėl „paramos taisyklių“ jie neatsižvelgė į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) antikorupcinį vertinimą. Atitikties lentelėje skaitome STT išvadą: „Siekdami teisinio reguliavimo išsamumo, nuoseklumo, nedviprasmiškumo, valstybės lėšų skirstymo bei panaudojimo racionalumo, skaidrumo ir atsparumo korupcijai, siūlome svarstyti galimybę potencialiems paramos gavėjams ir jų kuriamiems informaciniams ar kultūriniams produktams taikytinus esminius reikalavimus nustatyti Projekte, taip pat tikslinti (konkretizuoti) juos rengiant poįstatyminį teisės aktą.“ Į šią STT išvadą Vyriausybė, teikdama Įstatymo projektą, neatsižvelgė, o į kitas pastabas atsižvelgė tik iš dalies. Kam iš viso tada reikalingi tie „antikorupciniai vertinimai“ ir tos „atitikties lentelės“?
4 sankirta. Žiniasklaidos rėmimo modelio reformų esmė
Sunku tikėtis, kad visi viešosios informacijos rengėjai gins SRTRF ar naujojo fondo nepriklausomumą, kai valdantieji žada aukso kalnus (pagal vieną versiją – fondo biudžetą padidinti iki 10 mln. eurų, t. y. tris kartus, o pagal kitą versiją – 10 kartų). Vienaip ar kitaip, iki kitais metais vykstančių daugelio rinkimų (t. y., šių metų pabaigoje Seime tvirtinant valstybės biudžeto išlaidas) paramos fondo biudžetas Kultūros ministerijos valdymo srityje iš tiesų gali būti padidintas.
Atsižvelgiant į tai, kad tarp naujojo fondo programų numatomas ir „tiriamosios žurnalistikos“ prioritetas, kas galėtų paneigti, kad pagal naująjį modelį skiriama parama žurnalistiniams tyrimams nepavers šios žurnalistikos užsakomąja žurnalistika. Plika akimi matyti, kad ir be tiesioginės valstybės paramos (ir be ministerių palaiminimo) gana dažnai „tiriamoji žurnalistika“ reiškiasi būtent kaip užsakomoji. Kažin, ar kas galėtų paneigti, kad pagal „naujajį modelį“ įsteigto Medijų rėmimo fondo remiama „tiriamoji žurnalistika“ saugos valdančiuosius ir numatys kitus taikinius.
Tačiau tiesa yra rūstesnė. Jei valdantieji kokiu nors būdu nupirktų net ir visą žiniasklaidą, jie gal ir galėtų pakenkti savo oponentams, bet kažin, ar tai padėtų jiems išsilaikyti valdžioje.
Šiandien Seime įvyko pakartotinis balsavimas dėl Įstatymo projekto priėmimo. Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, susijusios su naujo Medijų rėmimo fondo steigimu, buvo priimtos.
