Jūs tik įsivaizduokite: įsiplieskęs karas atvaro nekaltus žmones į Lietuvą, šie vargais negalais kabinasi į darbo rinką, o štai susireikšminę kalbos inspektoriai jau bado pirštais į savo mundurus ir mojuoja bananais. Mano raginimas visiems įniršusiems valdininkams ir kalbos sergėtojams būtų toks: spręskite migrantų integracijos problemą, o ne marginalizuokite žmones.

Pastaruosius kelerius mėnesius Lietuvoje būta daug diskusijų apie kitataučius darbo rinkoje bei jų pastangas mokytis lietuvių kalbos. „Įlipi į „Bolt“ automobilį, o su tavimi kalba tik rusiškai“, – skundžiasi vieni. Kitiems nepatinka pats faktas, kad vairuotojai – užsieniečiai su „keistomis pavardėmis“.

Darosi sunku suprasti, kuo grindžiamas toks stiprus susierzinimas dėl lietuvių kalbos nemokančių darbuotojų. Viena vertus, dalis žmonių nuoširdžiai rūpinasi nacionalinės kalbos vartojimo skatinimu, kita vertus, nemaža dalis žmonių yra paprasčiausiai įtūžę dėl to, kad šalyje daugėja dirbančių užsieniečių. Matėme ne kartą, kaip šis įtūžis virsta tiesiog rasizmu, kuomet apeliuojama net į darbuotojų odos spalvą.

Tačiau užsidėkime rožinius akinius ir darykime prielaidą, jog didžioji dalis diskusijos apie užsieniečius ir kalbos mokėjimą yra paremta visiškai racionaliu ir sveikintinu tikslu skatinti nacionalinės kalbos vartojimą. Čia išsyk kyla kitas klausimas: kodėl tai darome marginalizuodami nekaltus žmones? Kodėl, kitaip tariant, užuot pasiūlę morką, iš karto užsieniečiams grasiname botagu?

Mano supratimu, būtent botago funkciją atlieka Seime pristatytas siūlymas priversti „Bolt“ vairuotojus išmokti lietuvių kalbą bei mano jau minėti kalbos inspekcijos grasinimai lietuviškai nekalbantiems darbuotojams.

Kaip čia atsitiko, kad naudojame prievartą prieš silpnesniąją visuomenės dalį, t. y. žmones, kurie mūsų šalyje dar tik pradeda kabintis į gyvenimą? Įsigilinus į VKI argumentaciją akys iššoka ant kaktos: pasirodo, jog Lietuvos piliečius reikia apginti nuo jų lingvistines teises pažeidžiančių karo pabėgėlių. Ar tikrai Lietuvos piliečiai tokie jautrūs, jog vos sutikę kalbos nemokantį žmogų jaučiasi didžiai sutrikdyti, įžeisti? Jeigu yra taip, kaip teigiama, tai ant kalno – visai ne mūrai ir joja jokie ne lietuviai, o kažkokie apgailėtini liurbiai.

A. Valotka bando visaip išsisukti, kad neatrodytų esąs visiškas chamas: kaip dera kalbos policininkui, jis griebiasi pačių įmantriausių retorinių šaradų. Štai vyr. inspektorius teigia, jog jo skundai kyla iš nuoširdaus susirūpinimo pačių užsieniečių gerove. Dėkojame už empatijos kupiną širdį, inspektoriau! Suprask, nemokėdami lietuvių kalbos šie žmonės kelia grėsmę sau ir aplinkiniams. Norisi paklausti: ar tikrai žmogus, nemokantis lietuvių kalbos, kelia grėsmę visuomenei?

Reikia suprasti, kad A. Valotka visus užsieniečius laiko infantilais, kurie nesugeba komunikuoti ar priimti elementarių darbo saugos sprendimų. Tokie, atseit, neadekvatūs, savimi pasirūpinti nesugebantys žmonės, savaime suprantama, kai kam varo karštligišką fobiją, todėl jie buvo ir bus persekiojami sau vietos vis nerandančių kalbos sergėtojų.

O dabar susimąstykime, kaip keistųsi integracijos politika Lietuvoje, jei nelaikytume kitataučių infantilais? Mano supratimu, keistųsi į gerą. Reikia pagaliau pasakyti, kad Lietuva taiko ypač žalingą kitataučių integracijos modelį, kuris neišvengiamai priešina ir priešins čia gyvenančius žmones. Įsivaizduokite, jeigu vietoje draudimų, grasinimų pasiūlytume užsieniečiams valstybės apmokamą integracijos programą, tokią, kokią turi, pavyzdžiui, švedai?

Švedijos užsieniečių integracijos politikos ašis – vadinamoji „įsikūrimo programa“ (šved. Etableringsprogrammet), kurioje dalyvauja visi imigrantai nuo 20 iki 65 metų amžiaus. Programa išsiskiria tuo, jog ji teikia pirmenybę visapusiško ir baigtinio užsieniečių savarankiškumo užtikrinimui. Taigi, jos dalyviai nėra mokomi švedų kalbos bei pilietinių įgūdžių tik „dėl varnelės“, o sistemiškai, kantriai, naudojant įtraukaus ugdymo technikas.

Integracijos programos dalyviai mokosi švedų kalbos, dalyvauja darbo rinkos bei pilietiškumo kursuose. Svarbiausia, programa, per kurią imigrantai užsiėmimams skiria net 40 valandų per savaitę, iš viso trunka 24 mėnesius. Kadangi imigrantai į mokymus eina kaip į darbą, tad ir gauna atlygį kaip už darbą – pakankamą pragyvenimo išlaidoms padengti. Maža to, programos dalyviai dar gali gauti ir būsto išmoką bei papildomą finansinę paramą vaikams.

Visa tai – įrodymas, jog Švedijos visuomenė yra pasiruošusi investuoti į žmones, kurie papildys besitraukiančią darbo rinką, neš pridėtinę vertę ir prisidės prie gerovės valstybės išlaikymo. Tokių žmonių, Švedijos užimtumo tarnybos teigimu, šaliai reikia 64 tūkst. per metus, jeigu šalis tikisi išvengti ekonominio nuosmukio.

Tuo tarpu Lietuva yra pavyzdys šalies, kurios institucijos vis dar daužo galvą į sieną ir bando paneigti imigracijos naudą bei – pripažinkime – būtinybę. Kaip žinia, Europa yra vienas sparčiausiai senėjančių žemynų, kuriam desperatiškai trūksta darbo jėgos. Gimstamumui toliau mažėjant, užtrenkus duris imigracijai, per ateinančius 30 metų turėsime susitaikyti su pražūtingu darbo jėgos stygiumi.

Norime išvengti ekonominės katastrofos? Teks iš esmės keisti chaotišką, neveikiančią migrantų integracijos politiką Lietuvoje. Aš jau nekalbu apie nekvestionuojamą moralinį imperatyvą priimti nuo karo neramumų bėgančius žmones, kuris tik pabrėžia būtinybę investuoti į visapusišką, įtraukią integracijos programą.

Žinoma, Lietuvos migracijos politika šiandien susiduria su precedento neturinčiais iššūkiais, tad natūralu, jog esame priversti mokytis iš nesėkmių, adaptuotis. Juolab, jog paskutinis migracijos politikos planavimo dokumentas buvo priimtas dar 2014 metais, kuomet tokie migracijos sistemos išbandymai kaip karas Ukrainoje ar A. Lukašenkos hibridinė ataka prieš Lietuvą net prie geriausių norų negalėjo būti numatyti. Vis dėlto, bendras vardiklis visuose su migracija susijusiuose iššūkiuose išlieka tas pats – žmonės.

Taigi, net pasikeitus migracijos politikos gairėms, ambicija saugoti migrantų žmogiškąjį orumą turėtų išlikti sistemos epicentre. Kaip VKI pareiškimai siejasi su migrantų žmogiško orumo paisymu? Nesisieja net per nago juodymą, kadangi ši organizacija leidžia savo laiką mosuodama botagu ir gaudydama „lingvistinių teisių“ pažeidėjus. Kitaip tariant, VKI požiūriu, migrantas yra, visų pirma, įžūlus menkysta, kuris nusikalto prieš valstybę bei jos lingvistinę teisėtvarką.

Tenka pripažinti, jog Lietuvoje vis kažkieno statoma gerovės valstybė nuo Švedijos skiriasi kaip diena ir naktis: jie į migrantus žiūri kaip į potencialą, kai mes tarp jų vis dar ieškome lingvistinių teroristų. Mūsų prioritetai – ne ten, gerbiamieji. Metas spręsti problemą, o ne marginalizuoti žmones.