Demokratijos nėra vienalytės, vienos visapusiškiau įgyvendina demokratijos principus, kitos mažiau. Ilgiausius metus JAV save laikė pavyzdine demokratija, kelrodžiu šalims, siekiančioms kuo tobuliau įkūnyti demokratiją. Šis pasipūtimas nebuvo pagrįstas, JAV nėra demokratijos etalonas.
Jungtinės Karalystės savaitraštis „Economist“, kuris yra draugiškai nusiteikęs Vašingtono atžvilgiu, apibūdina JAV kaip „demokratiją su trūkumais“ (angl. flawed democracy) ir priskiria jai trisdešimtąją vietą demokratijų sąraše. Jei prieš 10 metų trys iš keturių amerikiečių teigė, kad yra patenkinti savo demokratinės sistemos būkle, naujausios apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių (55 proc.) dabar savo valdymo sistema nepatenkinti.
Daug rašoma apie esamą ar galimą JAV demokratijos krizę ne be pagrindo ir ne vien dėl Kapitolijaus šturmo 2021 sausio 6 d. Šiomis dienomis Donaldas Trumpas tapo pirmuoju prezidentu – buvusiu ar esamu, – apkaltintu nusikalstama veika. Prokurorai, tarp kita ko, teigia, kad D. Trumpas sąmokslavo neteisėtai paveikti 2016 m. prezidento rinkimus, mokėdamas tylos pinigus dviem moterims, kurios teigė turėjusios su juo lytinių santykių. Šie kaltinimai yra nereikšmingi mažmožiai, palyginti su jo vykdomu spaudimu Džordžijos valstijos sekretoriui perskaičiuoti 2020 m. prezidento rinkimų balsus taip, kad jis, o ne J. Bidenas galiausiai laimėtų 16 valstijos rinkikų balsų. „Aš tik noriu rasti 11 780 balsų“, – tarė D. Trumpas. Nors toks raginimas ir spaudimas paprastai vyksta bananų respublikose, daugelis respublikonų partijos narių nepasipiktino, nesmerkė tokio elgesio lyg tai būtų dėmesio nevertas įvykėlis.
D. Trumpas turi ypatingą vaidmenį, griaunant demokratijos pamatus JAV, bet nereikia jo pervertinti. D. Trumpas yra demokratijos silpnėjimo priežastis, bet ir pasekmė. Prieš 30 metų jis būtų likęs „šoumenu“ ir nesąžiningu savo šukuosena itin besirūpinančiu verslininku. Demokratijos silpnėjimas atvėrė jam kelią į politikos viršūnes.
Jau 15–20 metų JAV gyventojai yra susiskirstę į dvi priešingas stovyklas. Amerikoje konservatyviai nusiteikę žmones piktinasi dėl dėmesio, skiriamo LGBTQ+ visuomenei bei juodaodžiams, nerimauja dėl mažėjančios baltaodžių gyventojų dalies ir įvairių visuomenės pokyčių, kurie esą kenkia pagrindinėms šalies vertybėms bei mažina patriotizmą.
Vadinamieji pažangieji priešingai mano, kad Amerikos visuomenė nepakankamai pakitusi, būtina ryžtingiau kovoti su rasizmu, seksizmu, ksenofobija ir kitomis išankstinėmis nuostatoms. Siekiama skatinti socialinį teisingumą, pažaboti laukinį kapitalizmą, užtikrinti didesnę lygybę. Respublikonų ir demokratų partijų nariai dažnai vieni kitus laiko priešais, o ne kitaip galvojančiais politiniais oponentais. Priešiškumas pasiekęs tokį lygį, kad vaiko santuoka su kitos partijos nariu laikoma didesne nelaime ir blogybe negu partnerystė su kitos rasės žmogumi. Kompromisai dažnai laikomi išdavyste ar principų atsisakymu.
Auga polinkis griebtis kraštutinių priemonių. Prieš kelias savaites du Tenesio Atstovų Rūmų nariai Justinas Jonesas ir Justinas Pearsonas nutraukė seimelio debatus, vykdė triukšmingą protestą posėdžių salėje naudodami megafoną. Abu priklauso demokratų partijai, seimelyje respublikonai turi konstitucinės daugumos atitikmenį, jų sprendimų galia beveik neribojama. Nutarusi, kad abu demokratai atnešė „netvarką ir gėdą Atstovų Rūmams“, seimelio dauguma po trumpų diskusijų ir be apkaltos procedūros nubalsavo atimti jų mandatus ir pašalino juos iš Atstovų Rūmų. Lig tol per pusantro šimto metu buvo pašalinti tik du nariai.
Nors parlamento darbo sutrikdymas megafonu buvo nepateisinamas ir nusipelnė drausminių priemonių, respublikonai pasirinko branduolinį variantą. Jie anuliavo rinkimų rezultatus, faktiškai atimdami iš rinkėjų esminę teisę rinkti savo atstovus. Kilo pasipiktinimo banga, o pašalintieji greit sugrįžo į seimelį – jie buvo paskirti laikinai atstovauti savo rinkiminėms apygardoms. Nėra abejonių, kad jie bus perrinkti per specialiuosius rinkimus. Abi pusės mano, kad elgėsi tinkamai ir gynė savo rinkėjų interesus.
Apskritai pasaulyje mažėja rinkėjų galia veikti šalies politiką. Įvairiausios technokratų ir ekspertų žinybos bei komisijos priima sprendimus, kuriuos kadaise priimdavo parlamentai, iš dalies, nes reguliuojamos sferos yra tokios sudėtingos, kad tik ekspertai jas deramai supranta. Didėja centrinių bankų vaidmuo bei jų nepriklausomumas nuo valdžios. Esminius sprendimus per dabartinę ir 2008–2009 m. krizes priėmė centriniai bankai, kurių vadovai ir direktorių tarybos nariai skiriami, o ne išrenkami, kas reiškia, jog rinkėjams neatsakingi pareigūnai priima ūkio eigą lemiančius sprendimus.
Tenesio atvejis rodo, kad kai kuriose valstijose viena partija gali įgyti hegemoninę poziciją, laimėdama gubernatoriaus postą ir daugumą abiejuose įstatymų leidžiamosios valdžios rūmuose. Tokia sėkmė nacionaliniu lygmeniu yra neįprasta, dažniau viešpatauja politinis patas, nepriimami jokie reikšmingi įstatymai, nes respublikonai ir demokratai užkerta kelią vieni kitų planams. Aklavietės aplinkybėmis prezidentai stengiasi savo siekius prastumti prezidento įsakymais ir dekretais. Bet dažnai kyla abejonių, ar jie dera su konstitucija. Prezidento J. Bideno planas atleisti studentus nuo paskolų arba jas panaikinti, kuris gali kainuoti net 361 mlrd. JAV dolerių per ateinančius dešimtmečius, užginčytas teismuose, nes konstitucija nurodo, kad Kongresas, o ne prezidentas tvarko federalinės valdžios finansus.
JAV teismai turi vis svarbesnį, dažnai lemiamą vaidmenį šalies valdyme. Konstituciniai teismai gali paversti parlamentų ir vykdomosios valdžios nutarimus niekiniais, juolab, kad jų sprendimai neapskundžiami. Ir žemesni federaliniai teismai smarkiai didina savo įtaką ir sprendžia klausimus, kuriuos demokratijoje turėtų spręsti piliečių išrinkti atstovai. Vieno federalinio teisėjo nutartis gali galioti visoje šalyje, tad valstijos ir individai kreipiasi į teismus tose teismų apygardose, kur tikisi sulaukti sau palankesnio sprendimo.
Šį mėnesį Teksaso valstijos federalinis teisėjas priėmė sprendimą uždrausti aborto tabletes mifepristoną visose JAV. Esą Federalinė vaistų administracija 2000 m. pritarė jo vartojimui deramai nepatikrinusi jo poveikio. Kitos valstijos federalinis teisėjas tą pačią dieną paskelbė visiškai priešingą sprendimą, o apeliacinis teismas nustatė griežtesnes vaisto įsigijimo taisykles. Balandžio 22d. aukščiausiasis teismas (AT) sugrąžino bylą apeliaciniam teismui, atmesdamas mėginimus apsunkinti vaisto įsigijimą, tuo bent laikinai palaikydamas federalinės vaistų administracijos įgaliojimus priimti sprendimus dėl vaistų saugumo. Manytina, kad ilgainiui byla sugrįš į AT lemiamam sprendimui. Bet Teksaso teisėjo nutartis parodė, kad kas nors bet kada gali atgaline data užginčyti vyriausybės agentūros ekspertinį sprendimą ir rasti jo nuomonę palaikantį teisėją. Tai ne vox populi.
