Politinis šaršalas išsivadavimo klausimu turėjo būti galingas visuose lygiuose – tiek Romos daržovių turguje prie artišokų prekystalio, tiek senato rūmų kavinėje ir jos prieigose. Pirmasis pasisakė žemės ūkio ministras, premjerės Meloni svainis Lollobrigida: „Mes negalime susitaikyti su etninio pakeitimo idėja. Italijoje gimsta mažiau vaikų, ir juos keičia kažkokiais kitais, bet tai ne mūsų kelias.“ Šis sakinys tapo puikia įžanga politinei psichozei.
Beje, „etninio pakeitimo“ idėja yra ne kas kita kaip didysis „Kalergi projektas“ – baltojo rasizmo pirminė ideologinė versmė, smagi sąmokslo teorija, pasakojanti apie slaptą žydų planą baltąją rasę „atskiesti“ atvežtinėmis tautomis iš Afrikos.
Paskui benzino šliūkštelėjo pati Giorgia, Italijos premjerė. Ji apsilankė Milano baldų parodoje ir išdėstė savo mielą moterišką planą, kaip surasti baldų pramonei trūkstamų darbo rankų. Bet ne migrantų, o iš savų resursų: a) moterys turi gimdyti, gimdyti, gimdyti; b) moterys turi eiti dirbti, užuot kepusios namuose lazanijas. Beje, tai tiesa – palyginti su kitomis Europos šalimis, italių dalis darbo rinkoje yra mažesnė.
Vis tik Italijos moterys perpyko: premjerė mus regi ne kaip žmones, o kaip reprodukcinį aparatą ekonomikos problemoms spręsti? Istorikai, nors ir neprašyti, bet patvirtino: tai tipiškai fašistinė tarpukario propaganda. Galiausiai kažkas pridūrė: Vladimiras Putinas apie moteris-reproduktores kalba beveik tą patį, nes jam reikia šviežienos armijai. Todėl jis siūlo gimdyti ne veltui, o už pinigus: milijonas rublių už dešimtą vaiką.
Tad štai: nacionalinės išsivadavimo iš fašizmo šventės išvakarėse Italija buvo tinkamai „pašildyta“, paruošta grandiozinei susipriešinimo fiestai „fašistai vs. komunistai“. Su visais amžinai išnyrančiais kruvinų praeities žaizdų klausimais: apie žemyn galva pakartą Mussolinį, apie komunistų vaidmenį, apie fašistinės praeities nostalgiją.
Aršios politinės psichozės prognozę sugriovė meška. Tikriau, ne sugriovė, o sudraskė. Pietų Tirolyje trijų lokiukų mama, kodiniu pavadinimu JJ4, užpuolė jauną miške sportavusį vyrą ir jį sudraskė. Negyvai. Ir štai: Italija pamiršo „etninio pakeitimo teoriją“, fašistų-komunistų istorinę priešpriešą. Visos televizijos žinių laidos, feisbuko diskusijos – apie Alpių lokės JJ4 ir jos lokiukų tolimesnį likimą.
Jį spręs Trentino regioninis administracinis teismas: bausti mešką mirties bausme ar palikti gyvą. Bematant sukilo naujas beprotiškas nacionalinis šaršalas, ir Italiją bematant perskėlė tarsi pernokusį melioną į dvi tarpusavyje susipykusias dalis: viena – už griežtą bausmę meškai. Kita – prieš bausmę ir prieš teismą, ir prieš tuos, kurie prieš gamtą.
Psichologai, sociologai, politologai sunerimę: kažkas atsitiko. Nuomonių fragmentacija, poliarizacija, bunkerizacija, susipriešinimas pasiekė kritinę ribą, kurios perkaitusi Vakarų demokratija gali nebeatlaikyti. Visi aršių diskusijų dalyviai jaučiasi teisūs.
Bet pasaulis baigia išprotėti. Nuomonių pliuralizmas, idėjų ir požiūrių įvairovė, vertybės, turėjusios Vakarų pasauliui garantuoti asmens laisvę ir socialinę gerovę, po truputį mutuoja į universalų psichikos virusą. Jis pavojingas. Jis užkrečiamas. Ir jis grėsmingai artėja link pačių turtingiausių, ekonomiškai stipriausių, labiausiai išsilavinusių valstybių.
Pasiektas toks nuomonių visuotinės poliarizacijos taškas, kai jau nebėra svarbi diskusijos tema – dėl meškos, dėl fašizmo, dėl rusiškų dujų ar rusiškų keiksmažodžių. Dėl bet ko.
„Varieties of Democracy Index“ analitikai fiksuoja globalų demokratijos regresą visame pasaulyje. Mes nieko baisaus neveikiame, viso labo tik pliekiamės feisbuke, net nejusdami, kad važiuojame atgal, link cenzūros, poliarizacijos, autokratijos, dezinformacijos srauto. Švedijos Geteborgo universiteto analitikų duomenimis, jau sugrįžome į maždaug 1986-uosius. Į chaosą.
Aštuntajame dešimtmetyje jį genialiai pavaizdavo režisierius Federico Fellinis filme „Orkestro repeticija“. Dirigentas bando diriguoti. Smuikininkas gurkšnoja viskį. Klarnetistas pasakoja anekdotus. Trimitininkai kvailioja. Būgnininkas erzelioja. Dirigentas bando sutramdyti orkestrą, prašo susikaupti, bet muzikantai jį siunčia velniop, nes jiems nepatinka jo vokiškas akcentas. Direttore-dirigentas – įtartinai panašus į autoritarinį Führer.
Vietoje muzikos girdisi kakofonija, kiekvienas muzikantas groja sau, nežiūrėdamas nei į partitūrą, nei į dirigentą. Galiausiai atsitinka nenumatytas įvykis – įgriūna salės siena, muzikantai išsigąsta, nuščiūva, dirigentas grįžta ant pakylos, pradeda diriguoti. Pagaliau suskamba melodija. Ji puiki.
Kuo daugiau nediriguojamo arba neteisingai diriguojamo chaoso, tuo daugiau netikrumo. Kuo daugiau netikrumo, tuo daugiau nerimo ir įtampos. Kuo daugiau įtampos, tuo daugiau baimės. Kuo daugiau baimės, tuo daugiau priešo vizijos ir verbalinės agresijos, mažiau tolerancijos, mažiau pasitikėjimo, entuziazmo, pozityvaus mąstymo. Italijos neurologai ta proga pastebi: tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų rinkėjai į politinius-emocinius dirgiklius reaguoja vienodai. Neurologinė mitingo dalyvių reakcija į šūkį a) „Į kovą! Ginkime rasę!“ ir į šūkį b) „Į kovą! Ginkime darbo žmonių teises!“ yra absoliučiai vienoda, nors šūkių politinis turinys ir skiriasi. Tipiški poziciniai paaiškinimai „leftistai yra blogis“ yra tokia pati neurologinės poliarizacijos forma, kaip ir aiškinimas „dešinieji yra blogis“. Ne veltui Konfucijaus mokyklos filosofai pusiau rimtai, pusiau juokais dar VI a. prieš Kristų sakydavo: „Būti „už“ arba būti „prieš“ jau yra tam tikra protavimo problema.“
Ar Lietuva turi savo ideologinių „meškų“? Savų pseudopliuralizmo, žiaurios poliarizacijos apkasų? Ar atsilieka nuo Italijos, nuo gilėjančių Europos „už“ ir „prieš“ tranšėjų? Manau, nelabai.
Išsiskirstymas, išsivaikščiojimas į absoliučiai teisiųjų ir visiškai neteisiųjų gentinę santvarką pakankamai spartus. Gentis „už Landsbergį“ kariauja su gentimi „prieš Landsbergį“ – tai čia toks gal ir pakankamai normalus politinių pažiūrų demarkacijos faktas. Bet kasdien vis stiprėja pozicionavimasis tarp genties „už Lauryną“ ir genties „už Viktoriją“ – jis jau beveik pasiekė totalų „Covid-19“ pandemijos tribalizmą, iš serijos „duosiu petį“ vs. „neduosiu peties“.
Tai, žinoma, dar ne pabaiga. Anksčiau ar vėliau vis vien teks jungti tolerancijos stabdį. Arba bent jau apsidairyti: kas ne prieš jus, tas už jus.
