Aišku, kad nieko neaišku. Bet skirtingi duomenys neblogai atitinka dvi skirtingas interpretacijas, kokią reikšmę turėjo pasibaigę rinkimai.

Pirma interpretacija: kad socialdemokratai iškilo kaip populiariausia šalies partija. Jie gavo daugiausia balsų ir daugiausia merų postų – 17 iš 60. Socialdemokratų atstovai pateko į visas savivaldybių tarybas.

Iš ankstesnių rinkimų Lietuvoje matome efektą, kad nugalėtojas tampa dar populiaresnis. Nors „valstiečiai“ 2016 m. daugiamandatėje apygardoje liko antri, po pergalės vienmandatėse ir Vyriausybės formavimo reitinguose jie kurį laiką tapo neginčijamais lyderiais. Keli mėnesiai po rinkimų „valstiečius“ rėmė iki 30 proc. apklaustųjų. Jeigu toks efektas galioja ir savivaldai, socialdemokratai turėjo atsiplėšti nuo kitų.

„Vilmorus“ reitingai paremia tokią hipotezę. Kovo antroje pusėje atliktoje apklausoje socialdemokratai turi apie 18,1 proc. populiarumą. Kitos partijos atsilieka nuo lyderių statistiškai reikšmingai: konservatorius rėmė 9,7 proc., „valstiečius“ – 9 proc., „demokratus“ – 8,6 proc. respondentų.

Nors savivaldos rinkimai su nacionaliniais koreliuoja, šis ryšys nėra labai stiprus. Anksčiau balsai, kuriuos partija gaudavo savivaldoje, leido kažkiek prognozuoti, kiek ši gaus renkant Seimą. Tačiau tas daugiausia galiojo valdančiosioms partijoms, ir tai ne visoms. Tiesioginiai mero rinkimai šį ryšį toliau silpnina.

Kita vertus, nors savivaldos rinkimai su nacionaliniais koreliuoja, šis ryšys nėra labai stiprus. Anksčiau balsai, kuriuos partija gaudavo savivaldoje, leido kažkiek prognozuoti, kiek ši gaus renkant Seimą. Tačiau tas daugiausia galiojo valdančiosioms partijoms, ir tai ne visoms. Tiesioginiai mero rinkimai šį ryšį toliau silpnina.

Be to, skirtumas tarp visoje Lietuvoje socialdemokratų (204 029) ir konservatorių (189 396) gautų balsų, renkant tarybas, nebuvo didelis. Konservatorių lyderiai – visų pirma, Andrius Kubilius – nesureikšmino socialdemokratų pergalės ir akcentavo, kad jų pačių partija pagal šį kriterijų netgi pagerino rezultatus.

Žinoma, partijos atstovams natūralu rodyti duomenis, kurie pagerintų kovos dvasią – kartu ignoruojant akivaizdumą, kad konservatoriams rinkimai pagal užimtus merų postus buvo blogiausi per ilgą laikotarpį.

Tačiau A. Kubiliaus argumentai turi racijos. „Spinter“ apklausa paremia socialdemokratų ir konservatorių lygybės hipotezę. Kovo antroje pusėje už juos teigė balsuosiantys atitinkamai 12,9 proc. ir 11,8 proc. respondentų.

Statistiškai čia tik viena išvada – partijų populiarumas yra vienodas. Be to, nelabai atsilieka ir „valstiečiai“ (8,6 proc.) bei „demokratai“ (8,2 proc.). Taigi, pagal „Spinter“ turim keturių žirgų lenktynes, o jei pridėsime Liberalų sąjūdį (6,8 proc.) – gal net ir penkių. Liberalams savivaldos rinkimai buvo santykinai sėkmingi.

Kaip yra iš tikrųjų? Niekas nežino, tačiau geriausia visada yra vesti vidurkį iš visų prieinamų apklausų, nes kiekviena jų gali turėti savo paklaidą. Atitinkamai, tikriausiai bendrai Lietuvoje socialdemokratai dabar yra truputį – kaip ir per rinkimus – populiaresni nei konservatoriai ir kitos partijos.

Lietuvos rinkimai turi tam tikrą ciklą: pirmus laimi konservatoriai (2008 m.), antrus – socialdemokratai (2012 m.), trečius – kokia nors trečia partija (2016 m.). Ciklas persikrovė 2020 metais. Konservatoriams vėl valdant per krizių pasiutpolkę, naivu tikėtis kažko kito.

Vis tik, jeigu Seimo rinkimai vyktų dabar ir reikėtų lažintis, savo eurą statyčiau už tai, kad daugiamandatėje daugiausia balsų gautų konservatoriai.

Pirma, kaip visi puikiai žino, jų potencialus rinkėjas į rinkimus vaikšto nuosekliai. Antra, į opozicinius balsus be socialdemokratų pretenduoja dar „valstiečiai“ ir „demokratai“. Tokioje kovoje Darbo partija neatlaiko ir smunka žemyn, bet dar yra Regionų partija ir Remigijus Žemaitaitis. Jo potencialas, traukiant sąrašą, išlieka laukine korta.

Tačiau merų rinkimai konservatoriams turėtų aiškiai signalizuoti – grįžtama į laikus, kai antrajame ture kiti rinkėjai strategiškai vienijasi prieš juos. Penki merai gal ir neatrodo taip jau blogai, kai vienas iš jų yra Vilniaus, o bendrai Lietuvoje dar ir truputį pasididinai balsų kraitį. Tačiau pats principas, kai antrajame ture konservatoriai krinta vienas po kito, didžiausiai valdančiųjų partijai yra blogas ženklas.

Net ir Vilniuje pergalė buvo tiesiog išvargta. Artūras Zuokas pralaimėjo, bet pritraukė daugiau nei dvigubai balsų, palyginti su pirmu turu.

Pusę Seimo (71 narį iš 141) mes rinksime ne pagal sąrašus, o vienmandatėse apygardose būtent su dviem turais.

Šitie dalykai niekaip neatsispindi apklausose. Tačiau Lietuvos rinkimai turi tam tikrą ciklą: pirmus laimi konservatoriai (2008 m.), antrus – socialdemokratai (2012 m.), trečius – kokia nors trečia partija (2016 m.). Ciklas persikrovė 2020 metais. Konservatoriams vėl valdant per krizių pasiutpolkę, naivu tikėtis kažko kito.

Socialdemokratai ir 2020 metais nebuvo visuomenės vertinami itin blogai, tačiau jiems pakenkė buvimas koalicijoje su „valstiečiais“, partijos skilimas ir nesėkminga Gintauto Palucko lyderystė. Dabar jie persigrupavo, turi gana populiarią pirmininkę Viliją Blinkevičiūtę, nedaro nei kažkokių radikalių pareiškimų, nei siūlo ypatingų receptų.

Jeigu socialdemokratai norės užgriebti bangą, jie nei aktyviai rems tos pačios lyties partnerystę, kurios jų pačių elektoratas nepalaiko (bent jau pagal 2020 m. duomenis), nei daug kalbės apie mokesčių reformas. Rems Ukrainą, bet tylės tokiais klausimais kaip Visvaldo Matijošaičio verslo ryšiai.

Bet to vidutiniam rinkėjui ir reikia. Jeigu socialdemokratai norės užgriebti bangą, jie nei aktyviai rems tos pačios lyties partnerystę, kurios jų pačių elektoratas nepalaiko (bent jau pagal 2020 m. duomenis), nei daug kalbės apie mokesčių reformas. Rems Ukrainą, bet tylės tokiais klausimais kaip Visvaldo Matijošaičio verslo ryšiai.

Labai įdomu, koks rinkiminiu periodu susiklostys socialdemokratų ir Gitano Nausėdos santykis. Socialdemokratų ir Prezidento elektoratas stipriai persidengia – bent jau taip buvo 2019 m. rinkimų pirmajame ture.

Viena vertus, Nausėda norės kitos Vyriausybės. Kita vertus, didelės draugystės būti negali, nes socialdemokratai, jeigu gerbia save, kels kandidatą Prezidento rinkimuose. Be to, Lietuvoje valstybės vadovai partijų įprastai atvirai neremia.

Laukia įdomus priešrinkiminis periodas.