Pirmosios hipotezės pagrindimas

Iš tiesų, Etikos ir procedūrų komisijos įgaliojimai yra labai platūs. Yra kelios akivaizdžios funkcijos, kurias turėtų atlikti komisija su tokiu pavadinimų, t. y. rengti teisės aktų, susijusių su Seimo narių veikla ir etika, projektus; padėti Seimui ugdyti demokratiškumą, derinti įvairius požiūrius bei įsitikinimus, siekti moralinės santarvės; prižiūrėti, kaip laikomasi Seimo statuto reikalavimų; nagrinėti teisės aktų bei etikos pažeidimus; svarstyti kilusius Seimo narių konfliktus.

Tačiau taip pat ši komisija atlieka ir kitas, įdomesnes ir labiau specifines užduotis, kaip pvz., kontroliuoja, ar lėšos, skirtos Seimo nario išlaidoms, naudojamos pagal paskirtį; analizuoja Seimo narių nedalyvavimo Seimo posėdžiuose priežastis; kontroliuoja, ar yra vykdomi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo reikalavimai; kontroliuoja, ar Seimo narys neina pareigų, nesuderinamų su jo darbu Seime. Būtų smalsu sužinoti statistiką ir išanalizuoti darbotvarkes. Ar tik nepaaiškėtų, kad tai reti klausimai politinių klausimų kontekste?..

Ši komisija yra tokia įtakinga, kad gali siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą, jeigu kyla įtarimų, kad Seimo narys pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką. Tad faktiškai šios komisijos narių rankose yra kiekvieno Seimo nario likimas ir jai suteikti beveik konstituciniai įgaliojimai.

Atliekant tokias atsakingas ir svarbias funkcijas, kiekvienam žmogui natūraliai turėtų kilti mintis, kad šioje komisijoje turėtų dirbti šviesiausi Lietuvos protai – teisės, žmogaus teisių, etikos ir moralės specialistai. Tačiau tikrovė, kaip visada, yra žymiai liūdnesnė.

Kas gi tai yra per žmonės ir kokios yra jų kompetencijos? Nekankinsiu Jūsų ilgomis spėlionėmis ir iš karto pasakysiu, kad tarp 10 Seimo Etikos ir procedūrų komisijos narių yra tik du teisininkai, ir abu jie šį išsilavinimą gavo dar sovietmečiu. Teisingumo dėlei taip pat reikėtų paminėti, kad tarp komisijos narių yra vienas žmogus, turintis etikos mokytojo išsilavinimą. Tad šie trys žmonės yra arčiausiai objekto, kurį turėtų nagrinėti minėta komisija, žinoma, jei jie dirbtų sąžiningai, nebūtų šališki, o būtų objektyvūs. O toliau pasirinkimas yra labai margas. Tarp komisijos narių yra viešojo administravimo, rekreacijos ir turizmo vadybos, teisės psichologijos, edukologijos specialistų, bibliotekininkų, gydytojų. Yra ir žmonių, savo išsilavinimo nenurodžiusių, tad neaišku, ar apskritai jį turinčių.

Atsižvelgiant į tai, kad dažnai ši komisija imasi ne tik prievaizdo, bet net ir teisėjo vaidmens, natūraliai norisi paklausti, ar patys komisijos nariai yra pakankamai kompetentingi priiminėti sprendimus, kuriems yra deleguoti, ir spręsti savo kolegų likimus?

Viename paskutinių minėtos komisijos posėdžių buvo svarstomi tarpusavyje labai susiję klausimai: vienas dėl situacijos, kai į Seimą buvo patekęs liūdnai pagarsėjęs „komikas“ ir vartodamas necenzūrinę leksiką užsipuolė Seimo narius, kitas – dėl premjerės Ingridos Šimonytės nepagarbios, įžeidžiančios retorikos Seimo narės Agnės Širinskienės atžvilgiu, kurios atkartoti liežuvis nesiverstų. Svarstant minėtus atvejus posėdyje, labai aiškiai matėsi kai kurių opozicijos atstovų nuolankumas valdantiesiems ir priešiškumas savo kolegų – opozicijos atstovų – atžvilgiu. Todėl ir kilo mintis pasigilinti į komisijos narių kompetencijas. Jų „kreivi“ sprendimai vyksta dėl nesuvokimo ar šališkumo?

Opozicinių socialdemokratų atstovė Dovilė Šakalienė labai aršiai agitavo Seimo narius pradėti tyrimą dėl to, kad į Seimą įsiveržusiam neadekvačiai besielgiančiam asmeniui, dėl kurio vėliau buvo pradėtas tyrimas policijoje, Seimo nariai išdrįso duoti atkirtį ir jį pastatyti į vietą, tačiau buvo lyg vandens į burną prisisėmusi, kai buvo nagrinėjamas pačios premjerės nepagarbus elgesys su kolegomis Seimo nariais.

Antroji hipotezė – teisinis Etikos ir procedūrų komiteto reglamentavimas nėra pakankamai skaidrus ir reikalauja Statuto pakeitimų.

Antrosios hipotezės pagrindimas

Lietuvos Respublikos Seime veikia 16 komitetų, 11 komisijų bei kelios laikinosios ir kitos tyrimų komisijos, kuriose dirba Seimo nariai. Komitetų ir komisijų veiklos kryptys yra teisėkūra ir parlamentinė kontrolė, kurias vykdydami parlamentarai svarsto teisės aktų projektus, vertina pateiktus pasiūlymus ir teikia išvadas Seimui, patys rengia projektus, analizuoja, kaip vykdomi įstatymai ir kiti Seimo sprendimai, svarsto Seimui atskaitingų įstaigų veiklos ataskaitas, teikia institucijoms rekomendacijas bei stebi jų įgyvendinimą, atlieka parlamentinius tyrimus.

Komitetų skaičių nustato Seimo statutas, o nuolatinės komisijos yra tik penkios: Etikos ir procedūrų, Peticijų, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties bei Neįgaliųjų teisių komisija. Kitas komisijas Seimas sudaro savo nuožiūra.

Ir, jeigu daugumos Seimo komitetų ir komisijų darbas yra pakankamai skaidrus ir aiškus, Parlamente yra viena komisija, kurios veikla kelia daugiausia klausimų dėl savo skaidrumo, objektyvumo ir teisingumo. Būtent Etikos ir procedūrų komisija, kuri turi demonstruoti aukščiausius skaidrumo, objektyvumo, kokybės standartus, sprendimus priiminėja „už uždarų durų“, negirdint ir nematant jos darbo ne tik žmonėms, bet ir asmenims, kurių klausimas tuo metu yra svarstomas ir skelbiamas „kaltinamasis nuosprendis“, išjungiant net transliaciją, o svarstomas asmuo – išprašomas iš posėdžio.

Atidžiau panagrinėjus Seimo statutą, tampa akivaizdu, kad Seimo etikos ir procedūrų komisija yra viena svarbiausių Parlamento sudedamųjų dalių. Jos pavadinimas statute minimas dažniausiai iš visų kitų komisijų ir komitetų pavadinimų – 43 kartus. Palyginimui – Švietimo ir mokslo komiteto pavadinimas minimas tik 4 kartus, o Antikorupcijos komisija neminima nė vieno karto, iš ko jau galima daryti tam tikras išvadas apie Seimo darbo prioritetus. Iš to kyla tik retorinis klausimas: ar iš principo įmanoma ir tikslinga tirti korupciją, valdant konservatoriams ir liberalams?

Pradėti verta būtų nuo to, kad pati Seimo Etikos ir procedūrų komisija dirba pažeisdama Seimo procedūras ir Statutą. Seimo Statuto 77 straipsnis numato, kad ši komisija sudaroma iš vienuolikos Seimo narių. Nepaisant šio reikalavimo, šiuo metu komisijoje dirba tik 10 Seimo narių.

Toliau, pagal statuto reikalavimą yra įvedamas savotiškas saugiklis: Seimo daugumai priklausantys Seimo nariai pasiūlo į komisiją penkis kandidatus iš daugumai nepriklausančių Seimo narių. Kitus šešis narius į komisiją pasiūlo Seimo mažumai priklausantys Seimo nariai iš daugumai priklausančių Seimo narių. Pagal tokį principą šiuo metu komisijoje dirba penki opozicijos atstovai: du valstiečiai, vienas darbietis, vienas socialdemokratas, vienas mišrios grupės atstovas ir penki valdančiosios koalicijos atstovai: trys konservatoriai, vienas liberalas ir vienas laisvietis.

Tačiau net ir čia šio Seimo keistenybės nesibaigia. Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad balsų pasiskirstymas Etikos ir procedūrų komisijoje yra palankesnis opozicijai, nes valdantieji nepasinaudojo savo galimybe deleguoti dar vieną narį. O kodėl neskubama? Paaiškinsiu, nes ne paslaptis, kad tokie klausimai tvarkomi iš anksto. Pavyzdžiui, iš D. Šakalienės demonstruojamo aršumo ir priešiškumo, vertinant opozicijos narių, ar nuolankumo, svarstant valdančiųjų klausimus, kyla rimtų abejonių, kieno interesus ji šioje komisijoje atstovauja.

Tai kiek etikos ir procedūrų yra Seimo etikos ir procedūrų komisijos darbe?..

Pabaigai...

Faktiškai ši komisija tapo įrankiu susidoroti su neįtikusiais, nepatogiais Seimo nariais, tad kitą kartą, kai išgirsite, jog komisija nusprendė pasmerkti kurį nors Seimo narį, prisiminkite, kad nei su etika, nei su procedūromis tai neturi nieko bendro, nes tokiu būdu tiesiog siekiama nubausti dvarui neįtikusius parlamentarus.