Prieš tai su skaitlinga Vokietijos verslininkų delegacija Kiniją aplankė Olafas Scholzas.
Kodėl reikėtų susimąstyti dėl šių valdžios-verslo misijų? Todėl, kad pastarieji metai parodė, jog Europos verslas plaukia ledkalnio link, o kai kurie Europos lyderiai šturvalą suka tiesiai į to ledkalnio viršūnę, kyšančią virš vandens.
Ko moko globalūs sukrėtimai?
Senojo žemyno senasis kietasis tradicinis konvencinis verslas pastaraisiais metais išgyvena metamorfozę po metamorfozės, paneigiančias liberalų valstybės nesikišimo į ekonomiką idealą.
2019 m. Europos Komisija įjungė aukščiausią pavarą kovoje su klimato kaita, užduodama verslams geležines klumpes – sumažinti CO2 ir, galiausiai, 2050 m. pasiekti nulinę emisiją. Taip pat nustatyti ambicingi skaitmeninės darbotvarkės tikslai ir skirtos lėšos tiems tikslams pasiekti.
2020 m. Italijai, o vėliau ir visam Senajam Kontinentui smogė „Covid-19“, dėl ko Europos Sąjunga (ES) įvykdė istorijoje neregėtus transnacionalinius vakcinų užsakymus ir pirkimus. Taip pat buvo sukurta Europos RRF – Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė, – ne tik įliejanti į ES ekonomiką beveik 724 milijardus eurų, bet ir nurodanti esmines investicijų kryptis.
2022 m. Ukrainai ir visam taikiam, tarptautine teise besivadovaujančiam, pasauliui smogė Vladimiras Putinas. ES ir vėl sumodeliavo transeuropinius dujų pirkimus, kurie netrukus turėtų tapti realybe. Europos šalys taip pat ruošiasi pateikti milžiniškus ilgamečius užsakymus karo pramonei.
Ko gero, pagrindinė pamoka, kurios išmokė „Covid-19“ ir V. Putino agresija prieš Ukrainą, yra daugiaplanė vietinės ekonomikos svarba nacionaliniam saugumui.
Stipriai nacionalistinė Kinijos ekonomika su tampriomis valdžios (įskaitant žvalgybą) ir verslo sąsajomis, visiškas staigus Kinijos užsidarymas per „Covid-19“ ir, galiausiai, subtilusis prekybos karas prieš Lietuvą daugeliui Europos valstybių ir korporacijų parodė aiškią kryptį – namo!
Rusijos agresija prieš Ukrainą nustebino tuo, kaip staigiai gali tekti uždarinėti verslus, o to nepadarius, spręsti reputacijos krizes, kaip neprognozuojamai gali šokinėti dujų ir elektros kainos, dingti dujų tiekimas, sproginėti nordstreamai, užstrigti grūdų eksportas, o atskiros šalys – panirti į „orbanizaciją“ (elgtis neracionaliai dėl priklausomybės nuo pigios energijos). Ir tai vėl rodo kryptį Europos verslams – namo! Ir miegosite ramiau.
Pigios darbo jėgos svertas mąžta
Prie visų pastarųjų perturbacijų dar verta paminėti, ko gero, penktąją pramonės revoliuciją, kurios vunderkindas „ChatGPT“ jau šiandien išgąsdino net didžiausius dirbtinio intelekto entuziastus. Italija suskubo uždrausti jo plėtrą. Tą padaryti paragino net novatorius Elonas Muskas. Bet visi suprantame viena: dirbtinis intelektas ir robotai yra labai artima ir Paryžiaus, ir Berlyno, ir Šakių, ir Kazlų Rūdos ateitis. Ir tai reiškia, kad pigios darbo jėgos reikės vis mažiau. Todėl dar kartą, Europos įmonėms, kažkada „emigravusioms“ į pigios darbo jėgos šalis, metas grįžti namo. Čia jos galės patenkinti Europos valstybių poreikius, čia netrūkinės gamybos grandinės, čia dėl neprognozuojamų režimų korupcijos ar netgi karo neteks prarasti investicijų.
Beje, ar jūs žinote, kas yra „ChatGPT“? Paklauskite savo vaikų, kas ruošia jų namų darbus...
Taigi Europos lyderiams – tikriesiems Europos lyderiams, netgi tiems, kurie naktimis sapnuoja Europos strateginę autonomiją – reikia nustoti rengti verslo „eksporto“ misijas ir persiorientuoti į verslo susigrąžinimą Europon.
Ši kryptis turėtų būti sutepta ilgalaikiu ES lygio „viešuoju užsakymu“ – ES fondų investicijų perprogramavimu, kad būtų remiamas įmonių gamyklų sugrįžimas į Senąjį Kontinentą.
Svarbiausia, kad Europos verslo susigrąžinimas būtų horizontali (apimanti švietimą, inovacijas, verslo ir technologijų plėtrą, energetiką ir t. t.) visos ES, o ne atskirų ES valstybių politika. Tokiu būdu išvengsime pavienių solo (E. Macronas ir O. Scholzas – vieno kraštutinumo, Gabrielius Landsbergis – kito), kurie gresia iškraipyti sąžiningos konkurencijos sąlygas skirtingų ES valstybių įmonėms.