Iš pirmų žvilgsnio gali pasirodyti, jog trivializuoju kaltinimus D. Trumpui ir jų svarbą teisinės sistemos JAV sveikatai. Ne, šis žmogus yra prisidirbęs iki ausų, tad teisingumo rykštė, vienaip ar kitaip, turėjo jam įgnybti. Šiuo metu jis yra kaltinamas daugiau nei 56-iais nusikaltimais, įvykdytais jam jau tapus Prezidentu.
Tai – ir savinimasis dokumentų su svarbiomis nacionalinio saugumo paslaptimis, ir trukdymas specialiajam FTB tyrimui dėl Rusijos kišimosi į 2016 m. Prezidento rinkimus, ir bandymai sukčiaujant keisti 2020 m. rinkimų rezultatus Džordžijoje, ir daug kitų. Kitaip tariant, jeigu JAV nebūtų karštligiškai garbinama Prezidento institucija, o prokurorai dirbtų savo darbą, D. Trumpas jau sėdėtų cypėje, vilkėdamas oranžinį kombinezoną.
Vis tik, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad galiausiai D. Trumpas prokurorų nemalonės susilaukė už gana nereikšmingą nusikaltimą. Pakiša aktorei S. Daniels – nusikaltimas, kuris, pripažinkime, kelia daug triukšmo, tačiau kaltinamajam realios teisinės atsakomybės neužtraukia. Galima daryti prielaidą, jog pareikšti kaltinimai Respublikonų partijos lyderiui netgi atneš politinių dividendų, mat sustiprins jo, kaip aukos ir kovotojo už liaudį, įvaizdį. Primenu, kad D. Trumpo bandymas nuslėpti „lovos reikalus“ ir taip padėti savo rinkiminei kampanijai yra, pagal Niujorko valstijos įstatymus, laikomas menku nusikaltimu (misdemeanor). Maža to, šiam nusikaltimui jau suėjo dviejų metų senaties terminas, tad D. Trumpą nuteisti už šį nusižengimą gali būti net neįmanoma.
Aišku, Niujorko apygardos prokuroro A. Bragg'o tikslas nėra įrodyti, jog D. Trumpas įvykdė nusižengimą, jo tikslas – įrodyti, kad šis nusižengimas yra susiję su federaliniu nusikaltimu, kuris savo ruožtu užtrauktų D. Trumpui atsakomybę ir už sunkų nusikaltimą (felony). Kalbant konkrečiai, A. Bragg'as bandys įrodyti, jog D. Trumpo pakiša S. Daniels už tylą kampanijos metu buvo susijusi su federaliniu, rinkimų kampanijų finansavimo, nusikaltimu. Tačiau, teisės ekspertų teigimu, tai įrodyti A. Bragg'ui bus labai sunku, kadangi šios bylos ašis – neturintis precedento kaltinimas, kurį pareikšti vengė net JAV Teisingumo departamentas. Nemaža dalis teisės ekspertų kvestionuoja net ir tai, ar D. Trumpo pakiša S. Daniels išties yra nusikaltimas. Jie klausia: galbūt tai tėra atsiskaitymas su žmogumi, siekiant nuslėpti informaciją nuo savo šeimos narių?
Kaip ten bebūtų, viena yra aišku: šiandien JAV pilietinė visuomenė yra tapusi politinio spektaklio auka. O juk galėtų būti kitaip: D. Trumpui galėtų būti pareikšti kaltinimai dėl bandymo prievarta įtakoti 2020 m. Prezidento rinkimų rezultatus Džordžijoje. Tai – kur kas stipresnis, aiškiais įrodymais grįstas kaltinimas, kuris taip pat atkreiptų viso pasaulio dėmesį į didžiausią šio Prezidento nuodėmę: tyčinį JAV demokratinės sistemos griovimą, rinkėjų valios neigimą bei sausio 6-os riaušių Kapitolijuje kurstymą. Tokie kaltinimai jau būtų verti dėmesio!
Dabar gi atrodo, kad didesnių problemų, nei D. Trumpo santykiai su pornografijos aktore, JAV nėra. Taip, deja, atrodys iki pat kitų JAV Prezidento rinkimų, kurių metu šis spektaklis kels dar didesnį triukšmą ir nušluos diskusijas apie skaudžiausias Amerikos problemas: akis rėžiančią atlyginimų nelygybę, masinį studentų įsiskolinimą, sveikatos paslaugų neprieinamumą, nekilnojamojo turto kainų krizę, klimato kaitos padarinius ir daugelį kitų. Išties, dabartinė situacija JAV taip supanašėjo su „Nežiūrėk aukštyn“ filmo naratyvu, kad atskirti fikcijos nuo realybės pasidarė nebeįmanoma. Nemačiusiems filmo priminsiu, jog jame vaizduojama komiška istorija apie mokslininkus, kurių įspėjimai apie pasaulinę katastrofą lieka neišgirsti vienadienėmis politinėmis intrigomis susirūpinusio pasaulio.
Taip, deja, bus ir dabar: esu įsitikinęs, jog niekas, kol vyks diskusijos apie D. Trumpo ir S. Daniels santykius, neišdrįs nukreipti dėmesį į realias amerikiečių problemas. O jei ir išdrįs, šio žmogaus nuomonė paskęs D. Trumpo spektakliu paspringusiame informaciniame lauke.
Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į šalį, kurioje pilietinė visuomenė yra kur kas mažiau susiskaldžiusi. Kalbu apie Prancūziją, kurioje protestai, dėl E. Macrono pasiūlytos pensijų reformos, tęsiasi jau ketvirtą savaitę. Primenu, jog neramumai kilo po to, kai E. Macron'as ėmėsi buldozeriu stumti įstatymą, kuris pakeltų pensinio amžiaus kartelę nuo 62 iki 64 metų. Šiam tikslui pasiekti Prezidentas netgi griebėsi specialios konstitucinės teisės, leidžiančios vyriausybei apeiti parlamentą. Suprantama, šalyje, kurioje nuo seno gyvuoja stiprus gerovės valstybės kultas, šie E. Macrono žaidimai su pensijų sistema negalėjo likti nepastebėti. Tad, ūmai, pareikšti savo nepasitenkinimo į Prancūzijos gatves išėjo daugiau nei milijonas žmonių. Visuotinio pasipriešinimo fone, E. Macronas atrodo vis labiau izoliuotas.
Mano tikslas nėra liaupsinti Prancūzijoje vykstančių protestų, veikiau, atkreipti dėmesį į šio šalies pilietinės visuomenės darną. Taip susiklostė, jog vienas reikšmingiausių, Prancūzijos piliečius vienijančių įsitikinimų – tikėjimas, jog kiekvienas žmogus turi turėti teisę į orią senatvę. Dažnam prancūzui senatvė nėra tik gyvenimo pabaigą žyminti atkarpa, ji – dar ir prasmingiausias gyvenimo etapas, skirtas džiaugtis didžiausiais žmogaus turtais: draugyste, meile, bendruomeniškumu, kūryba, hobiais ir t. t. Įvertinęs šį prancūzų tautos požiūrį, negali nesižavėti jų gebėjimu nesidairyti į šalis, o aktyviai ir vieningai ginti teisę į tai, ką jie per gyvenimą užsitarnavo.
Čia, vėlgi, norisi prisiminti filmą „Nežiūrėk aukštyn“ ir paklausti: ar Prancūzijoje šis filmas iš viso būtų aktualus? Žiūrint iš šalies susidaro vaizdas, jog šioje šalyje, skirtingai nei JAV, didžioji dauguma žmonių nesijaučia pasimetę kultūrinių kovų turguje ir vieningai gina savo įsitikinimus. Tokiu būdu socioekonominės problemos, pavyzdžiui, pensijų reforma, tampa masinio politinio lūžio akstinu. To, artėjant kitų metų rinkimų maratonui, norisi palinkėti ir Lietuvai.
Galime pasidžiaugti, jog karas Ukrainoje Lietuvos pilietinę visuomenę konsolidavo. Ne kartą įsitikinome: mes pajėgūs susitelkti vardan bendro tikslo. Taip nutiko ir dabar, kai esame suvienyti empatijos savo laisvę ginančiai tautai. Vis dėlto, spręsdami vidaus politikos, socioekonomines problemas, šios vienybės stokojame. Per dažnai vienadieniai spektakliai, pavyzdžiui, I. Šimonytės naktiniai komentarai Facebook'e, monopolizuoja visą mūsų vaizduotę. O juk spręstinų problemų yra!
Šiuo metu net 87 procentai Lietuvos gyventojų mano, jog situacija šalyje blogėja. O tai – augančių kasdienio pragyvenimo kaštų, maisto kainų, didėjančio skurdo ir šoktelėjusių atskirties rodiklių augimo rezultatas. Prie neigiamo visuomenės nusiteikimo prisideda ir prastėjanti viešųjų paslaugų, civilinės saugos kokybė. Auga ir smurto šeimoje rodikliai, o tai – nepakankamų viešųjų investicijų į finansinę ir psichologinę paramą šeimoms pasekmė. Svarbūs žaliosios politikos prioritetai, pavyzdžiui, aplinkosaugos mokesčiai, taip pat lieka valdančiųjų darbotvarkės pakraštyje.
Ir visgi politinių „pasišpilkavimų“ šiandien matome kur kas daugiau nei noro minėtas problemas spręsti. O juk dabar yra kaip niekad svarbu įrodyti, kad Lietuvos pilietinė visuomenė – vieninga jėga, sugebanti atskirti realias problemas, nuo dvaro peštynių.