Prancūzijos prezidentas garsėja vizionieriškais pasvarstymais, iškrentančiais iš technokratiško Europos politinio elito fono. Nenuostabu, kad naujausias jo interviu po vizito Kinijoje narstomas iš įvairiausių perspektyvių: pareiškimų turinio; vertimo (ar anglakalbės žiniasklaidos formuluotės atliepia originalias prancūzų kalbos subtilybes); taip pat santykio su žiniasklaida (interviu duotas su sąlyga, kad prezidento komanda prieš publikavimą peržiūrės citatas).
Kaip ir ankstesni pareiškimai apie „NATO smegenų mirtį“, taip ir naujausios Macrono tezės turės efektą; jos formuos platesnę diskusiją Europos ateities, transatlantinių santykių, požiūrio į Kiniją klausimais. Šiuo aspektu Macronas yra ryškus Europos politinis lyderis. Tai – sveikintina, mat dilemos aktualios kaip niekada.Tad kas gi buvo pasakyta?
Macronas įprastai sau atsispiria nuo idėjos apie Europos strateginę autonomiją – ji turėtų reikšti žemyno savarankiškumą priimant esminius užsienio ar gynybos politikos, taip pat ekonomikos srityse. Prezidento manymu, autonomiškais svarbu būti ne tik nuo Kinijos, bet ir nuo JAV.
Tai nėra naujas teiginys nei jam asmeniškai, nei apskritai Prancūzijos lyderiams, sekantiems golistine Prancūzijos vizija. Tačiau tame užkoduotas nevienareikšmiškas Europos ir JAV strateginio ryšio kvestionavimas. Dar ir todėl, kad demokratinis partneris ir NATO sąjungininkas yra tarsi sulyginamas su autoritarine valstybe.
Prancūzijos lyderis lygybės ženklo tarp JAV ir Kinijos anaiptol nededa. Ir visgi mato riziką, kad Europa, nebūdama deramai pasirengusi, bus įtraukta į svetimus konfliktus (ypatingai aštrėjant JAV ir Kinijos konfrontacijai dėl Taivano). Tokiu būdu Europa neišnaudotų savo potencialo ir viso labo atliktų vasalo vaidmenį. O juk Europa turi potencialą būti trečiuoju galios poliumi tarptautinėje politikoje, kurioje hegemoniškas JAV dominavimas atrodo vis labiau grimztantis į praeitį.
Juolab, kad JAV prioritetai taip pat kinta. Esminiai šios šalies gynybos politikos dokumentai nuosekliai indikuoja, jog esminė strateginė grėsmė, amerikiečių vertinimu, yra ir bus Kinija. Rusija, nepaisant vykdomos agresijos ir branduolinio šantažo, turi kur kas menkesnį ekonominį, technologinį ar karinį potencialą. Todėl JAV siunčia signalą, kad perorientuos išteklius ir dėmesį į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną. Europos šalys savo ruožtu turės būti geriau pasirengusios atremti Rusijos grėsmę.
Atrodytų, tai nekelia prieštarų: stipresnė Europa būtų naudinga visiems. Juolab, kad Macronas susitikimo su Kinijos lyderiu Xi metu pabrėžė investicijų į Europos gynybos pramonės svarbą, taip pat branduolines grėsmes (paminėdamas Baltarusijoje planuojamą dislokuoti taktinį branduolinį ginklą). Tai atliepia ir Lietuvos prioritetus. Nerimą Europoje kelia ir galimas JAV sugrįžimas į „Amerika pirmiausiai“ ideologinę trajektoriją.
Ir visgi prieštaros išvengti sunku. Brutali Rusijos agresija prieš Ukrainą kaip reta atskleidė Europos priklausomybę nuo JAV. Dar iki visaapimančios invazijos amerikiečiai įspėjo, kad ji artėja; visgi Senojo žemyno šalyse net kelis mėnesius į tokio scenarijaus tikimybę buvo žvelgiama skeptiškai (netrukus po invazijos pradžios buvo atleistas Prancūzijos užsienio žvalgybos vadovas.
JAV ir kelioms Europos valstybėms (įskaitant Lietuvą) jau pradėjus siųsti ginkluotę Ukrainai, 2022 m. vasario 9 d. Macronas, po vizito Kremliuje, teigė gavęs Putino patikinimus, jog eskalacijos nebus. Toks čemberlainiškas epizodas nedidina tarpusavio pasitikėjimo.
Be to, karo kontekste Prancūzija taip pat nėra lyderė – jos parama Ukrainai siekia 0.07 proc. BVP (+ 0.25% ES skiriamos bendros paramos dalies). Tai – santykinai mažiau, nei skyrė, pvz., Baltijos, Šiaurės šalys, Austrija (net jei manytume, kad Kylio instituto skelbiami duomenys yra su paklaida. Žinoma, Prancūzijos vaidmuo yra kertinis – tiek tiekiant ginkluotę, tiek prisidedant prie vidinių ES reformų, tiek stiprinant NATO rytinį sparną. Tačiau dar yra kur stiebtis.
Galiausiai gynybos politikoje Europos šalims reikės ne vieno dešimtmečio politinės valios ir didžiulių investicijų, bandant užlopyti ilgametes spragas ir bent priartėti prie autonomiško veikimo. Kol kas tik septynios NATO valstybės (2022 m.) yra pasiekusios bent jau 2 proc. išlaidų gynybai ribą, nors dėl jos susitarta prieš dešimtmetį. O ir šis rodiklis nėra panacėja. Todėl JAV karinė parama Ukrainai yra iš esmės nepakeičiama, nes kitų sąjungininkų ištekliai itin riboti.
Macronas kelia rimtas dilemas ir skatina reikšmingą diskusiją. Vargu, ar gali stebinti, kad jo požiūris atspindi labiau Prancūzijos lūkesčius, nei 27 ES valstybių bendrą matymą..
Visgi pozicijos būtų tvirtesnės, jei už savo nugaros jis turėtų platesnį palaikymą. Belgijos premjeras Paulas Henri Spaakas dar pokaryje pažymėjo, kad Europoje yra dvi valstybių kategorijos: mažos šalys; ir šalys, kurios dar nežino, kad yra mažos. Statistika tą pagrindžia; esamų ES narių BVP (PPP) globaliai per tris pastaruosius dešimtmečius sumažėjo nuo beveik 30 iki 15 proc.. ES bendra ekonomika yra trečia didžiausia pasaulyje; Vokietijos ar Prancūzijos pavieniui sudarytų atitinkamai vos 3 ir 2 proc.
Nėra pagrindo manyti, kad ateityje ši tendencija dramatiškai keisis. Todėl Europos sėkmė atremiant strateginius iššūkius tiesiogiai priklauso nuo gebėjimo susitarti ES lygiu, taip pat transatlantinio saito išlaikymo. JAV taip pat turės rasti efektyvų balansą tarp prioriteto Kinijai ir būtinybės išlaikyti kertinę stiprybę – platų sąjungininkų ratą saugioje Europoje. Tai galioja ir artikuliuojant ateities strategines vizijas.
