Kiek pamenu save, visada buvau naivus svajotojas, o ne apsukrus planuotojas ir planų įgyvendintojas. Guli dar visai mažas bulviniais blynais nupenėtas strazdanotas berniukas ir pro aukštas sodybos smilgas žvelgia į miško juostą kitapus Nemuno. Guli ir įsivaizduoja, kaip iš girios ateina rūstūs senelio Adomo pasakojimų Lietuvos partizanai su dideliais pavakario saulėje blizgančiais ginklais mūsų išvaduoti.
Bet pasirodo tik daržininkystės tarybinio ūkio pirmininkas su savo svita, atėjęs įkalbinėti kraustytis iš sodybos po senais Veselavo dvaro medžiais į butą kurorto priemiestyje. Nes čia jam reikia kažkokius melioracijos įrenginius nutiesti. Pašnekesys baigiasi pakeltais balsais ir nekviestų svečių išvarymu iš kiemo. Ir dešimtmečiu nerimo, kada ateis laikas būti iškeldintiems iš tėviškės.
Jei tada būčiau ne svajojęs, o planavęs gyvenimą, kada ir ką studijuosiu, stosiu į komjaunimą ir partiją, dabar gal jau gyvenčiau ne trobelėje tarp atokaus Dzūkijos pakraščio pelkių, o prabangiame bankininko stiklainyje.
Nematau skandalo pačioje žinioje, kad mūsų Prezidentas 1988-ųjų pavasarį įstojo į Sovietų Sąjungos komunistų partiją. Akivaizdu, kad nebuvo disidentas, kaip ir didžioji dalis jo kartos lietuvių. Mane liūdina tik tai, kad rinkimų kampanijos metu kandidatas Gitanas Nausėda nutylėjo šį faktą ir nuslėpė nuo rinkėjų, pasinaudodamas sistemos spraga. Teisėta, bet taip menka.
Sąžiningas „jaunystės klaidos“, kaip savo poelgį dabar vadina G. Nausėda, pripažinimas 2019 m. rinkimų kampanijos metu nebūtų užkirtęs jam kelio į pergalę. Kaip ir dabartinis demaskavimas nesutrukdys 2024 m. būti perrinktam antrai kadencijai. Tik mums gal būtų truputį jaukiau gyventi šalyje, kurios aukščiausias vadovas nesielgia kaip pradinukas, nedrįstantis pasakyti mamai apie mokykloje išdaužtą langą.
Suprantu, kad liberalioji demokratija taip veikia, jog į renkamas pareigas dažniausiai patenka geriausiai įsiteigti miniai ir manipuliuoti jos baimėmis išsitreniravę menkystos. Bet leiskite pasvajoti, kaip drąsi šalis išsirenka drąsius lyderius. Ypač tokiu metu, kai perbraižomos ribos tarp laisvojo pasaulio ir tironijų, o tautų ir valstybių galia labiau negu nuo haubicų skaičiaus priklauso nuo jų vadovų valios imtis lyderystės.
Jeigu jums, kaip ir man, Velykos yra ne tik pavasario šventė, bet pirmiausia liudija prisikėlusio Dievo sūnaus pergalę prieš netikėjimą sveiku protu nesuvokiama galimybe nugalėti mirtį, tai ir grįžę namo iš Prisikėlimo pamaldų galite parsinešti ne tik pašventintus margučius.
Lengva būti krikščionimi, kai įtikini save, kad užtenka laiku aukoti savo parapijai, užsimokėti už sužadėtinių kursus ir užpirkti šv. Mišias už visus giminės mirusiuosius. Teisingai mylėti tokį pat fariziejiškai teisingą savo artimą ir nekęsti visokių naujamadiškų iškrypimų. Žinoti visus teisingus atsakymus, o ne būties paslaptis. Ne svajoti, o elgtis pagal instrukcijas, kaip tas laiku į TSKP įstojęs jaunasis ekonomistas.
Tačiau lengvumas kaipmat išgaruoja, vos tik lieku akistatoje su savo sąžine. Ar galiu vadintis mylėti savo priešus kvietusio Jėzaus mokiniu, jeigu nuoširdžiai nekenčiu Vladimiro Putino ir linkiu jam nesulaukus rytojaus iškeliauti pragaran? Ar drauge su Katalikų Bažnyčios popiežiumi Pranciškumi kalbėdamas apie taiką ir santarvę nesulyginčiau Bučos žudikų su jų aukomis? Juk jeigu Ukraina šiandien paklustų pacifistiniam kvietimui nuleisti ginklus, jos tiesiog nebeliktų, o kiekvienas miestelis ir kaimas taptų dar viena Buča. O jeigu kariauti nustotų Rusija, tai karas iškart pasibaigtų.
Kaip galiu jausti ekumeninę krikščionių bendrystę su Maskvos patriarchato stačiatikiais, maldose mininčiais patriarchą Kirilą, aktyviai pritariantį agresyviam Putino karui? Kaip galiu pasitikėti visą gyvenimą mane lydėjusia ir guodusia Katalikų Bažnyčia, kuri šiandien tampa visų Trečiojo pasaulio vargstančiųjų ir kenčiančiųjų balsu, bet nusigręžia nuo Europos iššūkių? Ir niekaip nepavyksta savęs įtikinti, kad tuos nepatogius klausimus man primetė skandalingos žiniasklaidos antraštės, o iš tikrųjų jokių dviprasmybių čia nėra.
Noriu svajoti, kad Velykų rytą prisikėlęs Kristus atneš man ramybę, bet nuogąstauju, kad visus atsakymus turėsiu susirasti pats. Ne tik apie tai, kodėl mano Bažnyčia vis dar sieja kunigo tarnystę su žmogaus lytimi, tarsi nuo kabančių tarp kojų reprodukcinių organų buvimo priklausytų pašaukimo kokybė, o vienalytės šeimos, jų akimis, nenusipelno Santuokos sakramento.
Kai šiltas pavasario lietus nuplaus paskutinius vėlyvo sniego likučius, o grįžusi iš tolimos kelionės gandrų pora apsuks dar vieną ratą virš mano kiemo, leisiu sau pasvajoti apie tobulą pasaulį po karo. Kai blogis jau bus ne tik viešai įvardytas, bet ir patyręs triuškinamą pralaimėjimą.
Kur nors Kryme, pavargusiai ankstyvo rudens saulei leidžiantis į Juodosios jūros bangas, tarp dar neseniai smilkusių griuvėsių atidarytoje lauko kavinėje užsimokėjęs ukrainietiškomis grivinomis už vietinio gėrimo taurę, staiga suprasiu, kad atgavau gebėjimą mylėti visus žmones, neklausdamas vardo, tikėjimo, tautybės ir pilietybės.
