Dar prieš keletą metų tokia tezė vargu, ar būtų skambėjusi įtikinamai. Provakarietiška Europos Sąjungos narės Suomijos politinė kryptis nekėlė abejonių – bet ji derėjo su ilgamete politika nesišlieti prie kolektyvinės gynybos aljansų. To nepalaikė ir gyventojai – 1995-aisiais nuomonių apklausos rodė, kad narystę NATO remia vos 17 proc. suomių; 2017-aisiais – tik apie penktadalis.

Visa tai dramatiškai pakeitė Rusijos visaapimanti invaziją į Ukrainą. Iliuzijos, kad karas Europos žemyne yra praeitis, o su Kremliumi įmanomi pragmatiški santykiai, sudužo į šipulius. Suomijai ir Švedijai tai reiškė esminę gynybos politikos peržiūrą – ir krypties pakeitimą. Gyventojai tam pritarė: NATO duris norėjo praverti jau aštuoni iš dešimties suomių.

Tiesa, negalime teigti, jog Suomija vienu ypu peršoko iš neutraliteto į narystę NATO. Procesas vyko nuosekliau. Jau po Šaltojo karo neutralitetą faktiškai pakeitė nesišliejimo prie gynybos aljansų politika. Suomija tapo ES nare, sėkmingai įsiliejo į įvairius saugumo politikos projektus, dalyvavo tarptautinėse NATO misijose, organizavo bendras pratybas, sudarė dvišalius gynybos susitarimus su JAV, Švedija, prisijungė prie Jungtinių ekspedicinių pajėgų (JEF) iniciatyvos. Bet nežengdavo lemiamo žingsnio – tam prasmės nematė nei politinis elitas, nei visuomenė.

Tad Suomijos vėliavos suplazdėjimas prie NATO būstinės yra geriausias įrodymas, kad jokia dirbtinė „NATO ekspansija“, kuria nuolatos gąsdina Kremlius, nevyksta. Valstybės pačios priima sprendimus stoti į Aljansą, nes mato kylančias grėsmes – ir NATO pridėtinę vertę jas atliepiant. Būtent Putino režimo agresyvumas tapo pagrindine paskata istoriniam lūžiui.

Ir Suomija nebus tik „saugomo vartotoja“. Tai šalis, kuri nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos suvokė atsakomybę už savo saugumą. Šio principo laikosi ir NATO – trečiasis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis įpareigoja nares plėtoti „individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti“, t.y. pirmiausiai prisiimti atsakomybę už save.

Kryptingas karių rengimas sąlygoja tai, jog 5,6 mln. gyventojų šalies kariuomenė per trumpą laiką grėsmės atveju išaugtų iki 280 tūkst. – šį skaičių oficialiai įvardija vyriausybės gynybos politikos dokumentai. Be to, stiprinamasi: perkami 64-i naikintuvai F-35; įsigijami „Leopard 2tankai; o kur dar jau turima, anot kai kurių ekspertų, „gausiausia artilerija Vakarų Europoje“ (sukaupta daugiau, nei turi Vokietija, Lenkija, Švedija ir Norvegija kartu sudėjus). Todėl dažnai pažymima, kad stojimas į NATO Suomijai itin reikšmingas ne tiek dėl konvencinių pajėgumų, kiek „branduolinio skėčio“, kurio ji pati neturi.

Tiesa, Suomijos išlaidos gynybai pavyzdinės buvo ne visada; pasibaigus Šaltajam karui, 2001-aisiais, smuktelėta į 1,1 proc. nuo BVP; šiuo metu rodiklis siekia apie 2,2 proc. Tad Suomija neabejotinai bus Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pusėje raginant Aljanso nares skirti didesnes sumas gynybai. Tai nėra paprasta diskusija – mažiau nei 1/3 NATO šalių pernai pasiekė užsibrėžtą 2 proc. nuo BVP ribą.

Svarbu ir tai, kad Suomijos gynybos prioritetai didele dalimi sutaps su Lietuvos, nes grėsmė – Rusija. Tam tikra prasme dvigubai išauganti NATO siena su agresoriumi bus šios grėsmės „pasidalijimas“. NATO šalių prioritetai idealiai persidengia ne visuomet; net ir atviro Kremliaus karo kontekste Pietų Europos šalių lūkesčiai atliepti krizes Afrikoje ir kitur, natūralu, nesikeičia. Tad prie bendro stalo derantis dėl NATO lygmens sprendimų svarbu turėti kiek įmanoma daugiau bendraminčių.

Visa tai leidžia tikėtis, kad ir pati Suomija prisidės prie NATO rytinio sparno atgrasymo ir gynybos pajėgumų stiprinimo. Viešai svarstomos įvairios idėjos – dalyvavimas oro policijoje, indėlis į NATO priešakinius batalionus ir pan.

Be to, bus aktuali Suomijos integracija į bendrus NATO regioninius gynybos planus, kurie šiuo metu atnaujinami. Šiame kontekste aktualūs ir techniniai klausimai – ar Suomija operaciniame planavimo lygmenyje šliesis prie NATO Jungtinės pajėgų vadavietės Brunsume (Nyderlandai), ar Norfolke (JAV).

Kol kas iš viešų pareiškimų atrodo įtikinamiau, jog bus pasirinktas antrasis variantas, kuris indikuotų, kad gynybos planavime Suomija bus šiek tiek arčiau Norvegijos, nei, pavyzdžiui, Baltijos šalių ar Lenkijos (https://yle.fi/a/74-20021561). Bet kiek tai bus aktualu NATO vykstančių pokyčių kontekste, parodys laikas.

Svarbiausio fakto tai nekeičia – Suomija vadovausis principu „vienas už visus, visi už vieną“. Atsargiai optimistiškai žvelgiama ir į galimybę, kad per artimiausius kelius mėnesius įstojimo procedūras užbaigs ir Švedija.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)