Vargu, ar dviprasmiškas valstybės vadovo komentaras apie krašto apsaugos ir užsienio politikos ministrus, esą jie „matuojasi, kuris turi didesnį mygtuką“, padeda reikalui iš esmės, o ir jam pačiam bendradarbiauti su Vyriausybe. Kaip ir nesibaigiantys šalies politikų priekaištai Vokietijai – ar tikrai jau viskas padaryta, kad vokiečių brigada galėtų būti dislokuojama Lietuvoje visa apimtimi?
Teisus buvęs JAV sausumos pajėgų atsargos generolas Benas Hodgesas: kol pati Lietuva neišspręs NATO karių iš Vokietijos ar JAV priėmimo infrastruktūros problemų (NATO terminas angliškai – host national support) – „Vokietijos brigada ar didesnis JAV karių skaičius šalyje nėra pirmo būtinumo klausimas.“
Kaimyninėje Lenkijoje, pavyzdžiui, šie klausimai jau išspręsti arba greitai sprendžiami, JAV kariai jau ten yra realiai ir fiziškai. Būtų naudinga, jei pasidomėtumėte, kaip jiems tai pavyko, nepaisant taip pat artėjančių rinkimų ir ne mažiau nei Lietuvoje įkaitusios politinės atmosferos. Šiuo metu itin svarbus dar glaudesnis Lenkijos–Lietuvos karinis bendradarbiavimas, juolab, kad grėsmės, geopolitinė padėtis labai panašios, kaip ir su Latvija bei Estija.
Todėl ir negali išvengti įspūdžio, jog mūsų politikų ir aukščiausių už gynybą atsakingų pareigūnų ginčai bei neprasmingos viešosios diskusijos dėl tikro ar tariamo vokiečių nenoro perkelti visą brigadą į Lietuvos teritoriją fiziškai tėra nevykusi priedanga savo pačių neveiklumui pateisinti.
Tačiau šalies interesas, jog išrinktieji pareigūnai dirbtų šalies gynybos tikslams, o ne tik prakaituotų dėl artėjančių rinkimų, vaikiškai komentuodami vienas kito veiksmus – neduokdie, nors vieną repliką savo adresu praleisti negirdomis.
Nepaskatino, deja, politikų vienytis bendrai, koordinuotai veiklai net ir šalies grėsmių analizė, o mūsų žvalgybos įvardytų grėsmių bei iššūkių sąrašas tikrai nėra juokingas, kad būtų galima atsipalaiduoti ir užsiimti sąskaitų suvedinėjimu. Kone kas savaitę atsiranda ir naujų. Tik šiomis dienomis paskelbta galima taktinio branduolinio ginklo dislokacija kaimyninėje Baltarusijoje.
Ir kokių veiksmų ėmėsi valdžia, kaip į tai sureagavo prezidentūra ar krašto apsaugos ministras? Formaliai pasmerkė, pasipiktino, jog Rusija pažeidžia tarptautines sutartis (vargu, ar tai kam nors naujiena), ir paguodė mus, jog tai iš esmės politinė Kremliaus žinutė, propagandinė, nepavojinga, labiau skirta Vakarams, kad mažiau remtų Ukrainą. Galbūt ir čia yra tiesos, tačiau piliečius domina ne atsakingų pareigūnų išvedžiojimai, o realūs juos apsaugantys veiksmai.
Vis tik branduolinio ginklo artėjimo prie mūsų sienų grėsmė, mano nuomone, bent jau Valstybės gynybos taryboje apsvarstyti vertas klausimas, net jei tai tik Kremliaus propaganda iš desperacinio pykčio, nieko ypatingo neišpešus iš Kinijos lyderio vizito į Maskvą, kuris kaip tik perspėjo Rusiją to nedaryti.
Pavyzdžiui, šalies oro, taip pat priešraketinės gynybos stiprinimo spartinimas tampa dar aktualesnis. Juolab, kad Baltarusija jau dabar turi tam tikras galimybes – bene dešimt lėktuvų, galinčių branduolines bombas skraidinti, kaip ir Iskander raketas. Jau tik todėl oro ir priešraketinės gynybos pajėgumus Lietuva kartu su NATO sąjungininkais privalėtų stiprinti kuo sparčiau.
Netgi jeigu šis galimas branduolinio ginklo perkėlimas yra tik pigus propagandinis Kremliaus šantažas arba, kaip teigia kai kurie ekspertai, Astravo atominė elektrinė, apie kurią pastaruoju metu nė nekalbama, daug pavojingesnė, vis tik tai – iššūkis, kurį atremti būtina rimtai pasiruošus, o ne tik atsainiai komentuojant.
Pagaliau Lietuva kartu su Lenkija ir kitomis Baltijos valstybėmis turi dar tvirtesnį pagrindą prašyti NATO papildomų saugumo garantijų rytiniame Aljanso flange. Ir pirmiausia oro bei priešraketinės gynybos. Tai neatsitiks savaime, be mūsų diplomatų bei politikų pastangų.
NATO jau reaguoja, Ukraina siekia sukviesti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Sureagavo ir Europos Sąjunga. O kokia mūsų šalies lyderių reakcija? Vėl apsikeitimas sarkastiškais komentarais vienas kito atžvilgiu? Juk šie abiejų Rusijos ir Baltarusijos diktatorių ketinimai ne kur nors kitur, o prie pat mūsų sienų. Pagaliau, net ir klausimas apie branduolinio ginklo neplatinimą iš principo nėra paskutinė ar mūsų šalies saugumui įtakos nedaranti problema.
Ketinimas perduoti taktinį branduolinį ginklą į karą prieš Ukrainą kol kas iki galo neįsitraukiančiai Baltarusijai pavojingas ne tik Lietuvai, bet ir kitoms kaimynėms: Lenkijai, Latvijai, Estijai, visam Baltijos jūros regionui. Galbūt reikėtų ir bendrų koordinuotų veiksmų, juolab, kad patys įvairiausi reikalingi Baltijos jūros šalių formatai jau seniai egzistuoja, tiek parlamentinio, tiek vyriausybinio lygmens – tereikia juos suaktyvinti, inicijuoti šių klausimų įtraukimą bent jau į darbotvarkę.
Pagaliau gana akivaizdu, jog su Kremliaus paskelbtąja data, liepos pirmąja, kuomet branduolinio ginklo perkėlimui į Baltarusiją esą bus viskas paruošta, taikomasi į NATO viršūnių susitikimo Vilniuje galimus sprendimus bei siekiama paveikti atvykstančių lyderių nuomones. Ir tam būtina taip pat pasiruošti.
Grėsmių užkardymas ir (su)valdymas reikalauja daugelio dalykų, tačiau vienas kertinių yra politinės valdžios šakų gebėjimas bendradarbiauti, koordinuoti veiksmus, nepaisant ideologinių, kitokių skirtumų ar visuomet artėjančių rinkimų. Ypač puikiai sugebančios susivienyti mūsų visuomenės fone, kuri, remdama Ukrainą, demonstruoja išskirtinį solidarumą.
Logiška būtų tikėtis to paties ir iš aukščiausiųjų už saugumą atsakingų šalies vadovų. Karui Ukrainoje artėjant prie pabaigos, geopolitinė įtampa tik augs, taigi iššūkių tik daugės. Dvidešimtus Lietuvos narystės NATO metus, kuriuos pradėsime šią savaitę, geriausia būtų pažymėti susitelkus ir vieningai dirbant, nepaisant skirtumų, nes tai ir yra tikroji, visuomet veiksminga politika, kuri pasiteisino jau tuomet, kai narystės Aljanse daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus dar tik siekėme.
