Visi turbūt esate matę tuos migracijos grafikų bokštus – kiek lietuvių per metus išvyko ir kiek jų paliko savo šalį. Raudonas emigruojančiųjų stulpelis visuomet būdavo gerokai aukštesnis už žaliąjį, o 2010-ųjų šuolis apskritai tapo panašus jau ne į emigraciją, bet į stichinę evakuaciją. Tais krizės metais iš Lietuvos pasitraukė net 83,2 tūkstančio žmonių, o atvyko vos penki tūkstančiai. Tuo metu tai mažai kam rūpėjo. Konstatuotas dramatiškas tautos nykimas ir pasinerta į kasdienius reikalus. Tiesą sakant, taip yra iki šiol.
Tačiau 2020 metais kai kas ėmė keistis iš esmės – ir visai ne mūsų išmintingos valdžios pastangomis, bet veikiau dėl istorinių aplinkybių. Raudoniems išeivių bokštams tolydžio traukiantis, į viršų šoko žalieji: į Lietuvą per metus ėmė atvykti po 43–45 tūkst., o 2022-aisiais šis skaičius viršijo 95 tūkstančius. Tokių skaičių Lietuvos Respublika nebuvo regėjusi per visą savo gyvavimo istoriją.
Šio fenomeno priežastis – akivaizdi, tai yra kaimyninių tautų nelaimės. Pirma – nuo bulvinio fiurerio bėgantys baltarusiai. Paskui – karo užklupti ukrainiečiai. Ir tai – tik pradžia, nes šios geopolitinės krizės pabaigos neregėti, o režimo griūtis anapus sienos galimai nulems dar didesnius pabėgėlių srautus iš buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijų. Istorinis šansas lėtai, bet nuosekliai išmirštančiai Lietuvai? Žinoma. Ar ji sugebės tuo pasinaudoti? Vargu.
Kodėl šis šansas – istorinis ir ką mes vėl darome ne taip? Kruvinos agresijos akivaizdoje lietuviai surėmė pečius ir sukūrė stebuklą. „Stiprūs kartu“, Raudonasis kryžius, Užimtumo tarnyba padėjo atvykstantiems žmonėms su pastoge, įsikūrimu ir darbais. Pagal ukrainiečių įdarbinimo rodiklius – Lietuva tarp Europos Sąjungos (ES) lyderių. Bet kas toliau? Praėjus metams aiškėja, kad priimti ir integruoti dideles atvykstančiųjų grupes Lietuva nėra pasirengusi, nors tai – jos pačios išlikimo sąlyga.
Kada paskutinį kartą teko girdėti aukšto pareigūno, kokio nors kandidato ar šiaip įtakingo asmens, pasisakymą apie demografinę duobę, į kurią ritasi mūsų valstybė? Ši tema kartais nuskamba tik mažuose forumuose, o strategijos nebuvo nei prieš 30 metų, nėra jos ir dabar. Maža to, Lietuva atsidūrė tarp tų šalių, kurios apskritai nesugeba sutelkti pajėgų šioje gyvybiškai svarbioje srityje ir užsibrėžti bent minimalių tikslų. Pavyzdžiui, kad 2050 metais Lietuvoje vis dar būtų bent trys milijonai. Deja, dabartinės tendencijos rodo ką kita.
Šiuo metu mūsų šalyje gyvena apie 498 tūkstančiai reprodukcinio amžiaus moterų. Jei niekas nepasikeis, jau 2050 metais bus likę vos 334 tūkstančiai. Tai – katastrofiška tendencija. Atitinkamai mažės ir vaikų, ir darbingo amžiaus žmonių, kurių gyvenimo energija suka visos ekonomikos variklį. Todėl tas didžiulis iš Ukrainos atvykusių būtent tokio amžiaus moterų būrys – kaip likimo dovana Marijos žemei, kuri pati nežino, ką su jomis toliau reikės daryti.
Ir kaip elgtis, kad jos neišvyktų, bet pasikviestų čia seserų, draugių, pažįstamų, jeigu jų tėvynėje karas ir suirutė užtruktų. Kad jos rinktųsi Lietuvą, o ne kurią nors kitą svetingesnę Europos šalį, į kurias ir taip jau plūsta milijonai pabėgėlių.
Norit – kabinkitės į gyvenimą Lietuvoje, nenorit – jūsų reikalas. Maždaug toks dabar yra požiūris į imigrantus. Maža to, visuomenėje pamažu kyla kitokių nuotaikų bangos, būdingos tipiškam XIX amžiaus kaimui: ko čia tais atvykėliais rūpintis, kai mūsų senoliai ir bedarbiai vargsta? Spėju, tai taps kai kurių politinių jėgų vėliava prieš kitus Seimo rinkimus.
Žvelgiant į mūsų šalies demografijos skaičius ir sociologų brėžiamas tikėtinų scenarijų kreives, šiaušiasi plaukai. Pagal mums nepalankiausią „Eurostat“ įvykių versiją, 2050 m. Lietuvoje gyvens vos 1,74 mln. žmonių. Kitas scenarijus, kuriame numatomi lėtesni emigracijos tempai, žada 2,1 mln. gyventojų. Yra dar vienas, optimistinis raidos matymas. Jis būtų įmanomas nedelsiant partijoms bei visuomenei susitarus dėl nacionalinės strategijos, o vėliau daugelį metų nuosekliai dirbant ta linkme. Tik tokiu atveju būtų pasiekta ir užfiksuota Marijono apdainuota trijų milijonų riba.
Žinoma, didesnis gyventojų skaičius nebūtinai lemia geresnį gyvenimą šalyje, o daugybėje kitų valstybių yra netgi priešingai. Tačiau lietuviams gyventojų mažėjimas dar reiškia ir tai, kad virstame valstybe, kurioje ateityje gyvens daugybė senų žmonių. Dirbančiųjų nuosekliai mažės, pasirūpinti senjorais tiesiog nebus kam. Jau dabar Lietuva pagal 65-erių ir vyresnių asmenų užimtumo lygį yra tarp Europos lyderių (10,6 proc.), o ES vidurkis yra 5,7. Šis skaičius tik didės.
Prancūzų riaušės dėl pora metų padidinto pensinio amžiaus mums atrodo kaip išlepintų vaikų kaprizas. Lietuvoje liks tik viena išeitis – nuolat vėlinti pensinį amžių ir ruoštis sidabrinės ekonomikos kasdienybei, kur senukai aptarnauja senukus, o jaunus veidus ir vaikus rodo tik filmuose.
Tiesa, net ir tai mums, vargu, ar padės, nes esame vieni trumpiausiai gyvenančių europiečių. Palyginkite Lichtenšteiną ir Lietuvą. Ten vyrai vidutiniškai gyvena iki 82,5 metų, o moterys – ilgiau kaip iki 86 metų. Tuo tarpu pas mus jie vidutiniškai sulaukia vos 69,6 metų, o jos – 78,9. Pagal šį rodiklį Lietuva užimą 29 vietą žemyne. Nusileidžiame ir Estijai, ir Lenkijai. Tiesa, dar lenkiame Latviją, jei tai jus paguodžia.
Visi mūsų demografinės raidos scenarijai rodo tą pačią tendenciją: dėl natūralios gyventojų kaitos prarandame apie 15 tūkst. galvų kasmet. Norint pasiekti strateginį trijų milijonų tikslą (jeigu kas nors dėl jo sutartų), išvykstančiųjų turėtų mažėti bent iki 5 tūkst. per metus, o atvykėlių daugėti iki 25 tūkst. Jei susiklosčius aplinkybėms iš buvusių LDK žemių į Lietuvą dar bent trejus–ketverius metus atvyktų šitiek žmonių, šis tikslas būtų pasiektas. Tiesa, daugiau nei pusė Lietuvoje prieglobstį radusių pabėgėlių sako, kad pasibaigus karui grįš į tėvynę, tačiau laikui bėgant šis nuošimtis mažėja. Nepaisant Lietuvos vangumo dedant pastangas, kad šie žmonės pritaptų, pramoktų kalbos, o savo ateitį sietų su mūsų nuostabia šalimi.
Taip, Lietuva mums yra vienintelė ir pati gražiausia. Bet kokia ji atrodo visko netekusiems atvykėliams? Kas daroma, kad jie čia galėtų integruotis į visuomenę, suprastų skirtumus ir priimtų mūsų vertybes? Kad jaustųsi saugūs ir gavę visas galimybes patys lemti savo likimą, kurį laisva valia susiejo su nauja vieta. Išlaikytų savo kalbą ir papročius, tačiau išmoktų ir tų, kuriuos puoselėjame čia.
Išradinėti dviračio nereikia – pakanka pažvelgti į panašių į mus dydžiu tautų patirtį. Kone ryškiausias pavyzdys – Naujoji Zelandija, kur jau seniai įsteigta Tautinių bendrijų ministerija, kuruojanti demografijos strategiją ir nuosekliai dirbanti su visais, vadinančiais šią šalį savo naujais namais.
O kaip reikalai Lietuvoje? Tarp žinybų išdraskytas funkcijų voratinklis, chaotiškos pastangos ir absoliutus kokios nors apskritai strateginės vizijos deficitas. Vienintelis stabilus faktorius, kuris nesikeičia dešimtmečiais, – tai chaotiškas veikimas, nuolat keičiant prioritetus, principus ir kryptis. Ko gero, šioje srityje lietuviai geba sutarti tik dėl vieno dalyko – nelegalių imigrantų stabdymo ginant savo liūdną ir sparčiai tuštėjančią pilį. Sugalvoti ko nors gudriau kol kas nepavyksta, nes apsiaustuose rūmuose jokiai kitai minčiai vietos paprasčiausiai nėra.
Šios srities specialistai jau seniai įvardijo tikslus ir priemones. Demografijos politika laikosi ant trijų kolonų: darbo rinkos politikos, švietimo politikos, sveikatos apsaugos politikos. Tačiau vyriausybės, kad ir kas jas formuotų, vis dar kalba primityviomis klišėmis apie poreikį apsaugoti darbo rinką nuo pigios darbo jėgos iš užsienio, nors turint efektyvią demografinės politikos sistemą – tai iš tiesų ne problema ir ne grėsmė. Tai jau seniai aišku daugybei kitų ES šalių, bet mums – vis dar nesuvokiama. Sistemos nėra. Tik emocijos.
Būtina nedelsiant susisteminti imigracijos politiką, išskiriant prioritetines ir antrines atvykstančiųjų kryptis, taip pat šviesti savo liaudį, kad visuomenėje mažėtų ksenofobinių ir rasistinių nuostatų. Dėti kitokios kokybės ir apimties pastangas padedant sugrįžti emigravusiems tautiečiams. Tuo pat metu didinti neįgaliųjų ir vyresnio amžiaus žmonių įsitraukimą į darbo rinką, nes kitos išeities paprasčiausiai nebus.
Viso šito (ir gerokai daugiau) nepradėjus jau dabar, mūsų laukia nelabai šviesi ateitis. Ir tai nebūtinai bus karas ar ekologinės katastrofos. Lietuva tiesiog liks istorijos paraštėse – nusenusi, pustuštė, nekonkurencingos verslo aplinkos šalis, kurios žmonės laiku nesuprato laikmečio ženklų ir iššvaistė visas jiems kadaise likimo pasiųstas auksines galimybes.
