Du tokie amžinieji šią savaitę susitinka Maskvoje. Už karo nusikaltimus ieškomą žmogėdrą Vladimirą lanko iki gyvos galvos Kiniją valdyti nusiteikęs Si (Xi Jinping). Du senukai turi apie ką pasikalbėti – juk nesimatė nuo įsimintino 2022-ųjų vasario, kai Putinas informavo kolegą S. Dzinpingą apie ketinimus užgrobti Ukrainą, o šis pritarė – su sąlyga, kad tai bus daroma tik po Pekino žiemos olimpinių žaidynių.
Vienas – jau gerokai praretintos ir gėdingai įstrigusios kariaunos vadeiva. Kitas – atidžiai stebintis karą ir dar tik puoselėjantis panašius planus savo kieme. Susitikimo šeimininkas – praradęs paskutinius tarptautinės įtakos likučius ir kovojantis dėl savo paties fizinio išlikimo. Jo svečias – auginantis raumenis kovai su lygiai taip pat nekenčiamais Vakarais. Tačiau šiame etape jaučiantis poreikį pristabdyti karą Europoje, galimai kenkiantį jo didiesiems planams.
Jiedu – skirtingi, tačiau kai kuo – panašūs. Abu pasirinkę amžino autoritarinio valdymo kelią ir atmetę visus kitus valdžios tęstinumo variantus. Vieni iš daugelio tipiškų sociopatų, kadaise užkopusių per galvas į piramidės viršūnę. V. Putinas paklaus svečio, ar šis patogiai atskridęs. Tada pašmaikštaus apie kinų oro balionų skrydžius virš Jungtinių Valstijų, pasigirs numuštu amerikiečių bepiločiu. „Su jais reikia griežtai, kitaip jie nieko nesupranta, mielas drauge Si“, – įžvalga pasidalys oficialus karo nusikaltėlis.
Si galbūt prisimins neseną Vokietijos kanclerio vizitą į Pekiną, o tada senoliai pasiners į prisiminimus apie juokingus baukščius trumpulius, su kuriais abiem vis pasitaiko turėti reikalų. Tą ilgokai šmėžavusią vokietę Angelą, kurią Vladimirui teko net bauginti šunimis. Švelnųjį prancūzą Emmanuelį, kažkaip laimėjusį dar vieną varganą kadenciją, o dabar pakibusį ant savo paties tautos įniršio plauko. Žinoma, ir patį bjauriausią iš trumpųjų – dieduką Joe, kurio elgesys pastaruoju metu jiems kelia didelių problemų.
„Mano mielas drauge, tai laikinos problemos, kaip ir tie vadinamieji jų prezidentai, premjerai, kancleriai ir visi kiti. Pasaulis laikosi ant tokių kaip mes, nes mases reikia valdyti ne kadencijomis, o dešimtmečiais ir per amžius“, – girdėdamas tokius šeimininko žodžius svečias linksės galva, kartais perbraukdamas delnu juodai dažytus plaukus. Tačiau ką jis iš tiesų galvoja, šeimininkas nesužinos. Ne jo reikalas.
Si puikiai supranta Vladimirą. Tą pilką KGB archyvų kandį, sulaukusią momento ir užskridusią į amžinos valdžios sostą. Tai negali nežavėti to, kurio kelias į Olimpą driekėsi panašiais labirintais. Kinijos komunistų partijos sraigtelis, žingsnis po žingsnio, intriga po intrigos užsitikrinęs paramą ir galų gale radęs būdą sulaužyti sistemą, ilgai kurtą jo pirmtakų.
Žiauriai nukentėjusi nuo dešimtmečius trukusio diktatoriaus Mao Dzedongo (Mao Zedong) valdymo, partija nutarė nebekartoti tokių klaidų ir paspendė spąstus, turėjusius saugoti šalį nuo naujo alkano drakono. Kinija išliko autokratinė, tačiau naujo trenkto diktatoriaus niekas nebenorėjo. Šis modelis apibrėžė kadencijos ribas, o prezidentui skyrė veikiau simbolinį vaidmenį.
Kurį laiką tai veikė: ir Dziang Dzeminas (Jiang Zemin), ir Hu Dzintao (Hu Jintao) savo noru atsisakė valdžios, kiekvienas išbuvęs po dvi kadencijas. O tada atėjo Si, ir viskas pasikeitė. Jis ėmė griauti šią sistemą, dar 2018 metais panaikindamas kadencijos ribas. Neseniai užsitikrinęs trečiąją kadenciją, Si pretenduoja tapti ilgiausiai šiuolaikinę Kiniją valdančiu asmeniu. Jis soste sėdės sulaukęs ir 70, ir 80 metų. Amžinai, kaip pačiam atrodo.
Absoliuti valdžia reikalauja absoliutaus paklusnumo – būtent tokie tipai dabar supa ir S. Dzinpingą, ir V. Putiną. Jų valstybės – skirtingos, tačiau problemos – panašios, nulemtos tokioms politinėms sistemoms būdingo nenuspėjamumo ir nestabilumo. Būtinasis dvaro atributas – šventas nuolatinis melas valdovui apie tai, kad jis – vienintelis ir nepakartojamas, o priešai – silpni, bjaurūs, bet klastingi.
Amžinųjų diedukų pokalbyje apie kitų šalių vadovus galėtų nuskambėti dar viena pavardė – Paulas Biya. Kažkuris ją ištartų su lengva pašaipa, tada abu pakikentų, kad tas vyrukas nusipelno pagyrimo ir paramos. Juk draugas Paulas savo Kamerūną be atvangos valdo jau 42 metus – įspūdingas juoduko pasiekimas, ar ne? Tai jis – šalies prezidentas, tai – premjeras. Vakarai pyksta, trypia kojytėmis dėl žmogaus teisių pažeidimų, suklastotų rinkimų, ir nieko. Tad jeigu Paulas gali kažkokiame Kamerūne, o Aliaksandras – nusmurgusioje Baltarusijoje, ką jie padarys mums – išties didžių tautų tėvams?
Tokia galbūt bus lengva dviejų amžinųjų pasikalbėjimo įžanga. Pats pokalbis kryps kiek kitaip. Vis dėlto juos vienijančių panašumų – mažiau nei skirtumų. Kremliaus skerdikas jau girdi laidotuvių varpus, tačiau dar nenori patikėti, kad jų gausmas taip arti ir kad jie skambina jam. O Pekino valdovas – gerokai subtilesnių žaidimų meistras, jo iššūkiai ir tikslai – visai kito kalibro. Jie nėra lygiaverčiai partneriai. Ir niekada jais nebus.
Svarbu kas kita. Šių amžinais save laikančių veikėjų psichikos bėdos – seniai žinomas fenomenas, tačiau problemos sprendimo būdų – nėra. Tai galioja ne tik įvairaus plauko diktatoriams, bet ir kai kurių demokratinių šalių politikams. Istorikas Henry‘is Adamsas kadaise valdžią yra apibūdinęs kaip auglį, kuris nužudo paciento empatijos jausmą. Tezę vėliau patvirtino medicininiai tyrimai keliose šalyse.
Subjektai, veikiami valdžios, elgėsi taip, lyg būtų patyrę trauminį smegenų sužalojimą. Jie tapo impulsyvesni, mažiau suvokė riziką. Bet svarbiausia – prarado gebėjimą į pasaulį pažvelgti kitų žmonių akimis. Tokių rezultatų gauta Berklio ir kitų universitetų kelis dešimtmečius vykdytuose tyrimuose.
Maža to, tiriant subjektų smegenis transkranijinės magnetinės stimuliacijos aparatu paaiškėjo, kad valdžia (didelė ar mažesnė) pažeidžia specifinį nervinį procesą arbą „veidrodį“, kuris vadinamas empatijos pagrindu. Tai suteikia neurologinį pagrindą tam, ką mokslas vadina galios paradoksu: įgiję valdžią žmonės praranda kai kurias savybes, kurių reikėjo jai gauti.
Galingieji nebegali atkartoti aplinkinių elgesio, nors tai yra esminė socialinių būtybių savybė ir sociumo bendrystės pamatas. Jie nesijuokia, kai juokiasi kiti. Jie nesupranta, nenori suprasti ir net nemėgina atkartoti grupės savijautos. Tie galia apdovanoti individai nustoja imituoti kitų asmenų patirtį, netenka empatijos jausmo.
Tai – ne tik diktatorių, autokratų, į politinės valdžios viršūnę užkopusių ir ten užsibuvusių ypatų dvasios liga. Jos švelnesnėmis ar sunkesnėmis formomis serga kur kas mažesnėmis, kartais net iliuzinėmis galiomis apdovanotieji. Tai – į mesijo vaidmenį įsijautę korporacijų, įmonių vadovai, susireikšminę valdininkai, net mažų šalių nereikšmingų miestelių amžinieji merai.
Akivaizdi panieka kitiems, ryšio su tikrove praradimas, neramūs ar neapgalvoti veiksmai, akivaizdi sistemiška nekompetencija – tik keli iš 14 žinomų klinikinių požymių. Mažieji amžinieji gali nuodyti gyvenimą tik artimiausiai aplinkai. Tačiau didieji sociopatai gali parašyti nuosprendį visai planetai.
