Kalbėdami apie nuodėmę, niekuomet nemokėsime paaiškinti, kas yra Dievas. Dievas visuomet yra užuojauta, ateitis, nuoširdus rūpestis, mūsų širdis paliečianti ir atverianti ranka, atgimdanti ir leidžianti pradėti naują gyvenimą.
Jėzus paneigė tiek aklo gimusiojo, tiek jo tėvų nuodėmingumą kaip aklumo priežastį. Žinoma, tai visiškai nereiškia, kad Jėzus nepripažino ryšio tarp nuodėmės ir ligos. Jis gerai matė ryšį tarp blogio, nuodėmės ir kančios: labai dažnai vienų žmonių nuodėmės virsta kitų žmonių kančiomis.
Tačiau žmonių kančių negalima priimti kaip Dievo bausmės už nuodėmes. Už prigimties ir moralės pažeidimus „keršija“ ne Dievas, o gamta. Jėzus ryžtingai sukyla prieš Senajam Testamentui būdingą kančios kaip Dievo bausmės už nuodėmes sampratą.
Akivaizdu, kad net daugelį ligų ir nelaimių mes prisišaukiame patys. Pavyzdžiui, jaunystėje nesilaikydami ketvirtojo Dievo įsakymo, ardome darnius tėvų ir vaikų santykius ir vėliau stebimės, kad atsiranda nesantaika tarp kartų; nesaikingai valgydami ir gerdami ne tik pažeidžiame penktąjį Dievo įsakymą – nežudyk, – bet ir gadiname savo sveikatą.
Tačiau būna ligų ir nelaimių, kurios nekyla nei iš asmeninių, nei iš tėvų nuodėmių. Daugelis jų yra Dievo leidžiamos, kad mūsų gyvenime pasirodytų Dievo galia ir gerumas – stebuklingu būdu atvertų mūsų dvasios akis ir mes rastume galimybę ir drąsos net kriktiškiausiose gyvenimo situacijose prasmingai formuoti gyvenimą.
