Kodėl jie taip daro, kodėl juos vis tiek išrenka?

Olego Šurajevo vizitas į Seimą sukėlė daug diskusijų apie etiką ir humoro, saviraiškos ribas. Tą pripažįstant, kitas dalykas politikos stebėtojui irgi turėtų būti svarbus. Mindaugas Puidokas, Dainius Kepenis ir kiti galėjo labai paprastai išvengti nemalonaus kamantinėjimo ir nešvankios leksikos savo adresu.

Tereikėjo atsakyti: „Krymas yra Ukrainos“.

Atitinkamai Kauno meras galėjo išvengti daug kritikos viešojoje erdvėje, jeigu taip būtų atsakęs į žurnalisto klausimą.

Paprasčiausia versija – šie politikai turi savų, tamsių priežasčių nenorėti, kad juos, aiškiai atsakančius, užfiksuotų kamera. Verslo ar kitokie interesai, susiję su Rusija.

Su šia versija yra kažkiek susijusi vatos hipotezė – dėl išsilavinimo trūkumo arba prosovietinių pažiūrų dalis žmonių tiesiog nesigaudo tarptautinėje politikoje. Todėl renkasi atvirai arba netiesiogiai palaikyti Rusijos pusę.

Šios dvi hipotezės sako: politikai taip elgiasi, nes tokia ir yra tikroji jų pozicija, nulemiama arba pažiūrų, arba interesų.

Vienas mano bičiulis iš Kauno miegamojo rajono kelia bachūro hipotezę. Jeigu bachūrą bando priversti kažką padaryti, provokuoja (pagal bachūro supratimą), jis to nepadarys dėl vadinamųjų paniatkių. Jam būtų visai nesunku pasakyti, kad Krymas yra Ukrainos, gal netgi taip ir mano, tačiau nedarys iš principo.

Bachūro hipotezę paremia Artūras Zuokas, stojęs ginti Kauno mero: „neabejoju, kad ponas Matijošaitis žino, kam priklauso Krymas ir jis tikrai tą pasakytų, jei nebūtų tokio persekiojimo“. Bachūras bachūrą pažįsta?

Bachūro hipotezę paremia Artūras Zuokas, stojęs ginti Kauno mero: „neabejoju, kad ponas Matijošaitis žino, kam priklauso Krymas ir jis tikrai tą pasakytų, jei nebūtų tokio persekiojimo“. Bachūras bachūrą pažįsta?

Apžvalgininkas Paulius Gritėnas kelia kitokį paaiškinimą: dalis politikų tiesiog negali patvirtinti to, dėl ko sutaria vadinamasis liberalus mainstream‘as, viešoji erdvė ir valdantieji. Jeigu nekenčiamas politinis priešas griežtai laikosi tam tikros pozicijos, vadinasi, ja reikia abejoti ar bent vengti jai viešai pritarti.

Čia priartėjame ir prie sociologinio paaiškinimo – gal šie politikai tiesiog (ne)kalba to, ko (ne)nori girdėti dalis visuomenės?

Vis tik žiūrint į tai, ką Lietuvos gyventojai mato kaltu dėl karo, mainstream‘as yra nepalanki Rusijai nuomonė. Galime pasitelkti Rytų Europos studijų centro užsakytą (atliktą „Spinter“) reprezentatyviąją apklausą, kurios duomenys praėjusių metų pabaigoje buvo analizuoti Demokratijos tvarumo barometro tyrimo.

Apie 57 proc. gyventojų visiškai pritarė ir greičiau pritarė teiginiui, kad Lietuva turi visomis įmanomomis priemonėmis padėti Ukrainai kovoje su Rusija. Toks pats skaičius nepritaria tam, kad Lietuva įgyvendina JAV interesus ir kursto karą Ukrainoje. Apie 68 proc. nesutinka, kad Rusija gina tradicines vertybes pasaulyje.

Klausiant apie Lietuvos diplomatinę ir politinę pozicijas, sutarimo mažiau. Apie 35 proc. galvoja, kad konfliktuose tarp didžiųjų valstybių Lietuva turi laikytis neutralaus statuso, o tam nepritaria apie 32 proc. Maždaug po trečdalį sutinka arba nesutinka su tuo, kad Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu yra pernelyg agresyvi.

Viena vertus, lietuviai aiškiai yra Ukrainos pusėje ir dėl konflikto kaltina Rusiją. Kita vertus, akivaizdu, kad yra niša, nors ir maža, kitokios nuomonės politikams.

Ši niša visai paaiškina M. Puidoką ir D. Kepenį, kuriems tiesiog užtenka reitingo balų, kad patektų į Seimą. Tačiau tai ne tie politikai, kurie galėtų vesti įtakingas partijas arba laimėti mero rinkimus dideliame mieste.

Bet štai V. Matijošaitis, nepaisant verslo ryšių su Rusija ir vengimo atsakyti apie Krymą, tą padaryti sugebėjo. Dar daugiau – yra rimto įtarimo, kad net dalis dešiniųjų rinkėjų už jį galėjo balsuoti. Konservatorių atstovas Vytautas Juozapaitis rinkimuose Kaune gavo 9,6 proc. balsų, kai jo partija gavo gerokai daugiau – 15,5 procento.

Pagal Demokratijos tvarumo barometrą, Kauno gyventojai netgi daugiau remia Lietuvos pagalbą Ukrainai visomis įmanomomis priemonėmis (apie 58 proc.) negu Vilniaus (apie 50 proc.).

Pagal Demokratijos tvarumo barometrą, Kauno gyventojai netgi daugiau remia Lietuvos pagalbą Ukrainai visomis įmanomomis priemonėmis (apie 58 proc.) negu Vilniaus (apie 50 proc.). Kaunas nesutinka, kad Lietuva įgyvendina JAV interesus ir kursto karą Ukrainoje: tam nepritaria apie 65 proc. (Vilniuje – apie 48 proc.). Žinoma, mažesni Vilniaus skaičiai paaiškinami tuo, kad čia gyvena daugiau tautinių mažumų.

Tačiau akivaizdu, kad Kaunui vatos hipotezė negalioja. Nemaža dalis V. Matijošaičio rinkėjų turėjo remti Ukrainą.

Kodėl tada jį išrinko?

Čia padės JAV politinė sociologija. Respublikonų rinkėjai ne visada pritardavo Donaldui Trumpui: pavyzdžiui, sprendimas atskirti neteisėtų imigrantų vaikus nuo tėvų buvo nepopuliarus ir tarp jo rėmėjų. Tačiau politikos mokslininkų (Sides, Tausanovitch ir Vavreck, 2022) eksperimentai parodė, kad prioritetų viršūnėje respublikonams buvo sienos su Meksika klausimas. Ir nors nepritardavo D. Trumpui dėl kitų dalykų, palaikė jį dėl sienos.

Be to, D. Trumpo darbą teigiamai vertino daugiau žmonių, negu buvusio JAV prezidento asmenines savybes.

Manau, panaši logika pritaikoma V. Matijošaičiui – nors daugelis rinkėjų tikrai žino, kam priklauso Krymas, balsuojant prioritetų viršūnėje buvo savivaldos reikalai, miesto administravimas, stadiono statybos.

Po teisybei, yra panašumo su O. Šurajevo situacija. Jo viražai Seime, kaip teigia Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, galimai peržengė provokacijos žanro ribas. Tačiau daugeliui žmonių, kurių prioriteto viršūnėje yra Ukrainos klausimas, šie dalykai bus atleistini tol, kol jo kamantinėti politikai vengs atsakyti apie Krymą.

Po teisybei, yra panašumo su O. Šurajevo situacija. Jo viražai Seime, kaip teigia Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, galimai peržengė provokacijos žanro ribas. Tačiau daugeliui žmonių, kurių prioriteto viršūnėje yra Ukrainos klausimas, šie dalykai bus atleistini tol, kol jo kamantinėti politikai vengs atsakyti apie Krymą.

Meksikos rašytojo Yurio Herrera‘os apysakoje „Kūnų transmigracija“ pagrindinis veikėjas sako, kad pažinojo politikų, „kurie tikėjo kiekvienu savo žodeliu, bet tik tokiu atveju, jei jų kalbomis pasikliaudavo kiti.“

Visi politikai aiškiai sakys, kad Krymas priklauso Ukrainai, tada, kai garsiai apie tai kalbės ir prioritetų viršūnėje matys visa visuomenė.