O. Šurajevo taikinyje atsidūrė Seimo nariai Remigijus Žemaitaitis, Agnė Širinskienė, Dainius Kepenis, Petras Gražulis, Mindaugas Puidokas bei Aidas Gedvilas. Beveik visi politikai viešai išvadinti necenzūriniais žodžiais.
Ar tai normalu?
Ar nors vienas žmogus, net ir šaržo tikslais, gali viešai būti vadinamas „pedofilu“, „galimai pedofilu“, „prorusišku š gabalu“, ar jam galit būti viešai pasiūlyta „čiulpti“?
Nors teisiniu požiūriu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad net ir ekstremalūs pasisakymai, nukreipti prieš politikus, retai kada laikytini neapykantos kalba, tačiau toks pasirodymas Seime etikos klausimų kelia. Ir nemažai. O esminis toks: ar nužmogindami net ir galios pozicijoje esantį žmogų, galime pasiekti kažko daugiau nei žmogiškumo idėjos devalvavimo?
Pastarasis klausimas, beje, skirtas net tik p. Šurajevui, tačiau ir nemažai daliai Seimo narių, tapusių jo vaizdo įrašo „herojais“. Daugelis jų metai iš metų mėto seksistines remarkas ir sistemingai niekina LGBT+ asmenis, vadina juos tiek necenzūriniais žodžiais, tiek žmogaus orumą trypiančiais epitetais kaip „propaganda“, „ideologija“, iš Seimo tribūnų formuoja įvaizdį, kad tos pačios lyties žmones mylintis žmonės yra grėsmė šeimai, visuomenei ir valstybei.
Šiomis dienomis jie kvestionuoja O. Šurajevą, nors ilgamečiu darbu smarkiai prisidėjo, kad etikos kartelė Seime būtų nuleista iki plintuso. Pavyzdžiui, praėjusių metų gegužę, Seimui pateikimo stadijoje sprendžiant dėl Civilinės sąjungos įstatymo, Petras Gražulis Seime užsipuolė jaunus žmones, priklausančius LGBT+ bendruomenei. Bene visų Seime dirbančių žurnalistų ir filmavimo kamerų akivaizdoje P. Gražulis juos išvadino beveik visais įmanomais homofobiniais žodžiais, tačiau toks Seimo nario elgesys nepapiktino nė vieno iš O. Šurajevo vaizdo įraše žemintų Seimo narių. Nes tokia kultūra ir toks elgesys jau tapo norma ir nieko nestebina? Stebina ir piktina tik tada, kai lazda atsisuka kitu galu?
Ne ką mažiau svarbus vaizdo įraše išryškėjęs kitas aspektas – psichikos sveikatos stigma bei etiketės. „Su psichiniais ligoniais nebendrauju“, „su psichiškai neįgaliais asmenimis nekalbu“ – taip dalis Seimo narių bandė atsikirsti O. Šurajevui. Komikas, beje, pats ne kartą anksčiau yra viešai kalbėjęs apie savo psichikos sveikatos sunkumus.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad žmonės, turintys psichikos sveikatos negalią, yra viena labiausiai stigmatizuojamų grupių Lietuvoje. Jau ne vienus metus su šiais žmonėmis nenori kartu dirbti ar gyventi kaimynystėje beveik kas antras Lietuvos gyventojas. Kai kurie Seimo nariai, panašu, ne tik laikosi tokių pat pažiūrų, bet ir viešai gėdina.
Svarbu aiškiai brėžti ribą: diagnozių, negalios ar žodžių, susijusių su psichikos sveikata, vartojimas, įvardijant nepriimtiną elgesį, nėra tinkama praktika. Taip stigmatizuojame žmones, patiriančius psichikos sveikatos sunkumų ar turinčius negalią, užtveriame galimybes pasidalyti savo išgyvenimais. Ar išdrįstumėte kolegai ar darbdaviui, sakančiam, kad „su psichiškai neįgaliais asmenimis nekalbu“, prisipažinti, kad lankotės pas psichoterapeutą ar psichiatrą? Ar apskritai ieškotumėte pagalbos, jei aplink jus vyrauja tokios nuostatos? Tikėtina, kad ne.
Na, ir pabaigai: O. Šurajevo, o ir Seimo narių elgesys bei reakcijos – vargiai kam nors nauja ar netikėta. Jie veikiau visos mūsų visuomenės veidrodis: kiekvieną dieną tirpstame necenzūriniais žodžiais permirkusiuose socialiniuose tinkluose, tokią ar panašią leksiką vartoja žmonės, kurie save laiko konservatoriais, kairiaisiais ar liberalais. Ne tik įžeidimai, pasiuntimai, bet ir neapykantos kurstymas – mūsų kasdienybės dalis. Štai neseniai dvi dukras auginantis ir idiliškomis šeimos nuotraukomis feisbuke besidalijantis šeimos tėvas iš Šiaulių ragino susidoroti su nuomonės formuotoju Nagliu Bierancu.
O kas toliau? Tai raginimas ir klausimas visiems mums.
