Tiksliau, į kiemus tų, kurie vis dar tiki, kad galima nebaudžiamam išlikti neprofesionaliu smulkiu gamintoju, perdirbėju ar investuotoju.

Pradėkime nuo politikų, analitikų ir kitų, kurie suinteresuoti manipuliuoti rinka, kalbų ir jų patikimumo. Čia ne stresui padidinti ir aistroms pakaitinti, o tiesiog paskatinti informaciją vertinti kritiškai.

Tolimieji 2008 m.

Ūkio ministras Vytas Navickas teigia, kad analizuojant pirmojo 2008 metų ketvirčio ekonominius šalies rodiklius apie ekonominę krizę Lietuvoje kalbėti nėra jokio pagrindo, o ateityje šalis turi visas galimybes išlaikyti aukštus ekonominio augimo tempus.

Konferencijoje „Lietuvos ūkis globalioje rinkoje“, skaitydamas pranešimą apie Lietuvos ūkio socialinę ir ekonominę situaciją, ministras pabrėžė, kad 2008 m. pirmąjį ketvirtį Lietuva išsaugojo spartų ūkio augimo tempą – buvo sukurta beveik 7 procentais daugiau BVP nei per tą patį 2007-ųjų laikotarpį, kai daugelis ekspertų prognozavo gerokai lėtesnį BVP augimą. BVP augimas Lietuvoje š. m. pirmąjį ketvirtį buvo sparčiausias tarp Baltijos šalių. Estijos ekonomika 2008 m. I ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, paaugo tik 0,1 proc., Latvijos BVP augo 3,3 proc.

Pasak V. Navicko, BVP augimą lėmė tiek vidaus rinkos, tiek eksporto augimas.

Analitikų ataskaitos, pranašaujančios blogus laikus, jau gulėjo giliai stalčiuose. Krizė buvo jau po to. Po rinkimų. Tada nutiko naktinė mokesčių reforma, minus keliasdešimt procentų BVP, NT kainų griūtis ir kiti nelabai malonūs prisiminti ekonominiai nuotykiai.

Bet grįžkime į realybę, kurioje nėra vien juodo ar balto.

Praeitą savaitę pasirodė pranešimų apie kelių JAV bankų žlugimą. Lietuvos ekspertų vertinimu, tai – kelių bankų likvidumo, bet ne sisteminė krizė, kuri galėtų išaugti į finansų krizę, matytą 2008 m.

Analitikas Arnoldas Antanavičius mano, kad artimiausiu metu gali atsirasti ir daugiau bankų griūčių. „Palūkanų normų kilimas sukėlė turbulencijų finansų rinkose, ir kažkokie instrumentai tapo ne tokie pelningi, kaip kažkas planavo ir tikėjosi. Praradimų fone atsirado nuostolių ir tam tikrų abejonių dėl vieno ar kito banko, natūralu, kad keliamos palūkanos gali sukelti ir daugiau tokių bangų artimiausioje perspektyvoje.“

Tačiau mums įdomios ir pasekmės. Nors po pranešimų bitkoinas gerokai pabrango, kaip ir grūdai, – tradiciškai prasidėjus neramumams įvairiose akcijų ir finansinių instrumentų rinkose investuotojai renkasi žaliavas. Taip nutiko ir prasidėjus karui Ukrainoje.

Kartu, tikėtina, bus sudeginti šimtų tūkstančių neprofesionalių indėlininkų eurai ir doleriai. Pradėjus kairėn dešinėn dalinti pandeminę paramą mažų investuotojų, kurie tikėjosi staiga tapti milijonieriais, skaičius padidėjo šimtais kartų. Jie tapo reikšminga jėga – tie, kurie sugebėdavo nukreipti investuotojų milijardus tinkama linkme, valdė rinką. Dabar ši era, panašu, vėl baigiasi. Vėl prie vairo ir manipuliacijų grįš didieji banginiai. Smulkiesiems teks kilti nuo sėdmaišio ir, nors tai ir labai nemalonu, eiti darbo dirbti.

Kaip tai tiesiogiai palies mūsų ūkininkus. Didieji, kurie sugebėjo sandėliuose išlaikyti derlių, kai kviečių kainos griuvo nuo daugiau kaip 400 eurų už toną iki 260, dabar vėl galės atsikvėpti. Skaičiuojama, kad tai, jog mūsų ūkininkai nepataikė parduoti derliaus geriausia kaina, jiems „kainavo“ 500 mln. eurų. Plačiau čia. Tikėtina, kad bent kurį laiką bus šuolis. Tačiau ši prognozė – tik autoriaus išvedžiojimai. Ja nereikia remtis prekyboje. Smulkieji, priversti parduoti derlių tada, kai reikia eurų bet kokia kaina, po truputį turės trauktis. Jų žemės ir traktoriai nepražus. Bus kam priglausti.

Dar ryškiau infliacija, kurią sukėlė beprotiškas paramos ir pigių pinigų dalijimas visame pasaulyje per pandemiją, dėl to kylantis pragyvenimo lygis ir krentantis brangių maisto produktų vartojimas kirto mūsų pieno ūkiams, kurie jau kelias savaites protestuoja ir reikalauja dotacijų. Jų yra apie 16 tūkstančių, tačiau realybė ta, kad trečdalį Lietuvos pieno gamina iki 100 didžiųjų ūkių. Modernizavus vidutinius ūkius, dabartiniam pieno kiekiui melžti pakaktų iki 1000 ūkių. Visi kiti – tik statistai, laikantys nuo kelių iki keliolikos karvių, kurių nereikia net perdirbėjams, nes surinkti pieną brangu, jo kokybė svyruoja. Jie tiesiog šiems kruvinai dirbantiems žmonėms „numeta“ nuostolius, moka po keliolika centų už litrą (vidutinė vasario supirkimo kaina, ES statistų duomenimis, Lietuvoje – 37 euro centai už kilogramą, tačiau tai visiškai nepasiekiama patiems smulkiausiems), o ūkininkų lyderiai juos lengvai paskatina eiti į barikadas ir reikalauti milijonų. Politikai prieš rinkimus padalina paramos ir gauna šiek tiek balsų. Didieji ūkiai gauna papildomą pelną.

Žemės ūkio ministerija nusprendė paremti ūkius ir skyrė 8 mln. eurų. Planuojama išmoka – apie 37–38 eurai už karvę. Pripažintų žemės ūkio kooperatyvų nariams ši išmoka būtų 10 proc. didesnė, rašoma pranešime.

Ūkiui, laikančiam 1000 karvių ir gaunančiam sąlyginai padorią pieno supirkimo kainą, tai šiokie tokie pinigai. Tačiau ką jie reiškia 6 karvių savininkui, iš kurio pieną superka po 15 centų? Toks ūkis jau seniai nebėra šeimos maitintojas ir ateities neturi. Tą supranta visi, išskyrus tūkstančius žemdirbių, kurie viliasi, kad kada nors gyvens taip pat gerai, kaip prieš kelis dešimtmečius, kai iš kelių ar keliolikos karvių buvo galima išleisti vaikus į mokslus ir supirkti butus jei ne didmiesčiuose, tai bent gimtojo rajono centre. Jų pajamos išliko, tačiau pragyvenimo lygis pakilo ir keli šimtai eurų uždarbio per mėnesį nebėra patraukli suma plušėti septynias dienas per savaitę be atostogų.

Tačiau yra statistika ir yra tiesa, kurią Kaimo reikalų komiteto posėdyje atskleidė viceministras Paulius Astrauskas: „Kainų žirklės pieno sektoriuje – nuo 14 iki 80 centų. Aukščiausia kaina sausį, kurią pamatėme ir vertinome, buvo 69 centai.“ Paspėliokim, kas gauna mažiausią kainą – smulkieji ar kelis šimtus karvių laikantys ūkiai, į kurių savininkus perdirbėjai kreipiasi pagarbiai, nes konkurencija dėl žaliavos didžiulė.

Tačiau smulkiųjų ūkių segmentas labai patogus tiems, kurie nori pieno „beveik už dyką“ ir nieko neinvestuodami, nes čia nemato perspektyvos. Jie maitina pseudokooperatyvus, kurie renka pieną, perdirbėjus ir prekybininkus. Į juos supirkėjai pagarbiai nesikreipia. Tiesiog informuoja, kiek teiksis mokėti.

Išeitis? Galbūt tiesiog leisti žmonėms, kurie to nori, oriai pasitraukti iš niekur nevedančio verslo. Tikėtis, kad ūkių šeimininkai, spėriai artėjantys prie pensinio amžiaus ar jį jau peržengę, imsis modernizuoti, plėsti ir robotizuoti fermas, naivoka. Tačiau dešimtis milijonų eurų kitiems savo sunkiu darbu jie dar gali uždirbti.

Jei pastebėjote, šiame tekste kertinis žodis buvo ne „smulkieji“, o „profesionalūs“. Tai liečia visus sektorius. Kai laikai geri, pinigų užtenka visiems. Kai prasideda sunkumai, lieka tie, kurie supranta, ką ir kodėl daro.

Autorius feisbuke.