2022 metai Ukrainai tapo išgyvenimo metais. Pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europos valstybei teko gintis nuo atviros karinės agresijos. Nors Rusijos kiekybinis pranašumas karo pradžioje buvo akivaizdus, tačiau, kaip Dovydui prieš Galijotą, Ukrainai pavyko sėkmingai apsiginti nuo plataus masto puolimo.
Ukraina paneigė mitą, kuriuo buvo įtikėta didžiosiose Vakarų sostinėse, kad prasidėjus karui Kyjivas atsilaikytų tik tris dienas, o visa šalis griūtų po penkių. Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui atsisakius kritiniu momentu palikti šalį ir mobilizavus visuomenę pavyko išvengti paties blogiausio scenarijaus ir apginti valstybės nepriklausomybę, o Vakarai su nekantrumu laukia naujo masyvaus ukrainiečių kontrpuolimo.
Lengvos pergalės Ukrainoje mitu buvo įtikėjęs ir agresorės Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. Jis tikėjo Rusijos kariuomenės kiekybiniu ir kokybiniu pranašumu, menku Ukrainos tautos pasiryžimu gintis, Vakarų aplaidumu.
Nesibaigiantis ukrainiečių pasiryžimas gintis ir Vakarų susitelkimas tiekti ginklus leido pasipriešinti agresijai ir parodyti pasauliui, kad „didžioji“ Rusijos kariuomenė stringa mūšio lauke, o legendomis apipinti neišsenkami Rusijos žmogiškieji ir ginkluotės ištekliai irgi turi savo ribas.
Deja, ne visi paneigti mitai tapo malonia staigmena Vakarų valstybėms.
Jungtinėms Amerikos Valstijoms karas Ukrainoje signalizuoja prieš tris dešimtmečius prasidėjusio laikotarpio, pasižyminčio jos vienvaldyste ir santykiniu taikumu tarptautiniuose santykiuose, pabaigą. 2022 metais paviešintoje JAV nacionalinio saugumo strategijoje ateinantis dešimtmetis buvo įvardytas kaip didžiųjų valstybių konkurencijos laikotarpis, pirmiausia tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos Liaudies Respublikos.
Nors Rusijos karas buvo įvardytas kaip trumpalaikė grėsmė Vakarams, tačiau jis leidžia pažvelgti į XXI amžiaus karinį konfliktą iš arčiau.
Konfliktas Ukrainoje parodė, kad XXI amžiuje įmanomas plataus masto konvencinis karas tarp glaudžiais ekonominiais ir kultūriniais ryšiais susijusių valstybių. Jų vadovai ne visada priima racionalius, gerai apgalvotus sprendimus, dėl ko pasaulis gali būti panardintas į karą, o blogiausiu atveju mes galime tapti ir branduolinio armagedono liudininkais.
Per metus taip pat buvo paneigti keli mitai, kuriais ypač buvo įtikėję Europos gyventojai ir sprendimų priėmėjai. Invazija tapo siaubingu priminimu, kad karas, ilgą laiką dingęs iš mūsų žemyno, vėl sugrįžo ir kelia grėsmę mūsų gyvenimo būdui ir vertybėms. Daugeliui politikų (ypač Vokietijos) tapo aišku, kad Europos pašonėje esančios Rusijos neįmanoma demokratizuoti su ja plėtojant ekonominius ryšius, į ją investuojant ir iš jos neapdairiai perkant energijos išteklius.
Rytinei Europai Rusijos imperinės ambicijos buvo žinomos nuo karo Gruzijoje pradžios, tačiau įtakingesnėms Vakarų Europos valstybėms prireikė didesnio, masyvesnio sukrėtimo. Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen žodžiais tariant, jeigu Vakarų bendruomenė būtų „klausiusi tų, kurie pažįsta V. Putiną“, galbūt būtų pavykę sustabdyti Rusijos imperializmą dar 2014 metais.
Rusijos agresija leido suvienyti Vakarų bendruomenę. Tačiau ne visos valstybės laikosi vienodos pozicijos šiame konflikte ir ne visos laiku priima būtinus sprendimus.
Kai kurios šalys sugebėjo greitai susigaudyti pasikeitusioje saugumo aplinkoje. Švedija ir Suomija, pabaigusios valstybės viduje vykusias diskusijas ir įvertinusios Rusijos keliamą grėsmę, atsisakė dešimtmečius trukusios neutraliteto politikos ir pareiškė norą prisijungti prie NATO. Jų prisijungimas žymiai sustiprins ne tik jų pačių, bet ir Aljanso rytinio flango valstybių saugumą (įskaitant ir Lietuvos), o Baltijos jūra taps de facto NATO vidiniu ežeru.
Kitų valstybių prabudimas trunka ilgiau. Kelios dienos po Rusijos invazijos Ukrainoje Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pranešė apie lūžio tašką (vok. Zeitenwende) ir paskelbė skirsiantis papildomus 100 milijardų eurų valstybės gynybos biudžetu. Tokia papildoma injekcija būtų leidusi Vokietijai pasiekti NATO standartu laikomą 2 proc. bendrojo vidaus produkto skyrimo krašto apsaugai ribą. Deja, praeitų metų pabaigoje jau buvo aišku, kad šio tikslo pasiekti nebepavyks ir buvo įvardyta nauja data – 2025 metai.
Dar kitos valstybės, vedamos pragmatizmo, nusprendė karą Ukrainoje išnaudoti savo naudai. Vengrija su Viktoru Orbanu priešakyje, kurio pozicija karo Ukrainoje atžvilgiu dažniausiai atstovauja Rusijos interesams, praėjusių metų pabaigoje blokavo 18 milijardų eurų siekiančią Europos Sąjungos finansinės paramos paketą karo niokojamai Ukrainai. To priežastis – įšaldyti 13 milijardų eurų, kurių Vengrija negavo iš Bendrijos dėl nevykdomų demokratinių reformų valstybės viduje.
Vengrija taip pat yra viena tų valstybių, kurios blokuoja Švedijos ir Suomijos prisijungimą prie NATO. Oficialioji pozicija – ilgai trunkančios šių šalių stojimo į Aljansą ratifikavimo procedūros, tačiau daugumos apžvalgininkų nuomone, tai tik dar vienas svertas V. Orbano rankose derantis su Vakarų partneriais, su kuriais santykiai nėra patys geriausi.
Kitos NATO narės Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas karą Ukrainoje taip pat išnaudojo savo valstybės vidaus politikos tikslams siekti. Turkija blokuoja Suomijos ir Švedijos jungimąsi prie NATO, tačiau būtent pastaroji susilaukia daugiausia priekaištų. Turkijos argumentas – Švedija turi didelę kurdų diasporą ir glaudžia aktyvistus iš Kurdistano darbininkų partijos (toliau – KDP), kuri Turkijoje laikoma teroristine organizacija. Praeitų metų vasarą Švedijos ir Turkijos delegacijos Madride sutarė spręsti susidariusią situaciją, tačiau ar buvo sutarta dėl 73 Turkijoje ieškomų KDP aktyvistų išdavimo taip išspendžiant diplomatinį ginčą – nežinia.
Vis dėlto pačia karčiausia piliule, kurią teko nuryti Vakarams, tapo likusio pasaulio valstybių abejingumas karo Ukrainoje atžvilgiu. Nors balsavimai Jungtinių Tautų Organizacijoje rodo, kad didžioji dauguma Pietų Amerikos, Afrikos ir Azijos valstybių nepalaiko Rusijos agresijos prieš Ukrainą, tačiau tik maža dalis aktyviai padeda Ukrainai apsiginti.
Šioms valstybėms karas Ukrainoje yra tolimas ir nesuprantamas. Rusija tai išnaudoja savo naudai ir bando „legalizuoti“ savo agresiją Ukrainoje, kaltindama Vakarus naujuoju kolonializmu.
Vakarams bandant stabdyti karo kaip politinio įrankio legalizavimą ir ieškant naujų sąjungininkų Ukrainos bei ateities konfliktuose, Pietų Amerika, Pietų Azija ir Afrika tampa prioritetiniais regionais. Dėl valstybių šiuose regionuose palankumo ir pasirinkimo vyks kova tarp demokratinių ir autokratinių blokų artimiausioje ateityje.
