Pradėjęs dirbti advokatų kontoros personalo vadovu netrukau atkreipti dėmesį, kad advokatai yra skrupulingai raštingi. Pasakiau šią mintį vienam iš labiau patyrusių kolegų ir išgirdau jo istoriją.
Dar studijuojamas jis atliko praktiką minimoje kontoroje. Negana to, pateko vadovaujančiojo partnerio globon. Jie pasikalbėjo, jaunuolis gavo užduotį. Atėjęs į vadovo kabinetą atsiskaityti padavė parengtą tekstą. Vadovas pradėjo skaityti, stabtelėjo, apsuko popieriaus lapą, pastūmė tolyn nuo savęs ir tarė: „Yra rašybos klaidų!“
Intonacija ir kūno kalba buvo nedviprasmiška: „Kabineto durys štai ten!“
Nusigandęs studenčiukas parbėgo į savo kabinetą ir puolė taisyti klaidų. Objektyvumo dėlei turiu pasakyti, kad jo šeimos kalba buvo ne lietuvių, todėl menkai galėjo kliautis prigimtiniu kalbos jausmu.
Antras vizitas, deja, buvo déjà vu: „Yra rašybos klaidų!“
Kažkuri advokatė ar advokato padėjėja pasigailėjo studento ir ištaisė tekstą. Šis trečią sykį įsiprašė į priėmimą (manau, kad tai buvo jo paskutinis šansas). Vadovaujantysis partneris susikaupęs perskaitė tekstą ir klaidų nerado. Tada jiedu pradėjo kalbėtis apie darbo turinį.
Abi istorijos iliustruoja komunikacinę kalbos doktriną, teigiančią, kad kalba yra tik ryšių priemonė, bendravimo instrumentas, informacijos perdavimo ir saugojimo būdas. Mokėdami daugiau kalbų geriau uždirbame, esame saugesni, plečiasi mūsų pažintinės galimybės, lengviau bendraujame su kitakalbiais ir įgyjame jų pasitikėjimą.
Bet žolėje tūno gyvatė. Greta lietuvių kalbos pasaulyje esama daug didesnių, galingesnių, reikalingesnių kalbų. Tiesioginėje konfrontacijoje su komercinėmis kalbomis lietuvių kalba visada pralaimės. Anglų kalbos mokosi visas pasaulis, bet ar jis mokysis lietuvių kalbos?
Ieškodami lietuvių kalbos stiprybės turime suvokti: grynai praktinis požiūris į kalbą yra neekologiškas. Kai į mus supančią aplinką žvelgiame tik kaip į ekonominį išteklių, gamta niokojama ir žūsta. Kai savąją kalbą suvokiame tik kaip bendravimo įrankį, globalioje erdvėje ji silpsta ir nyksta, todėl mums reikia kitko – struktūrinio pranašumo, ryšių tinklo. Tai apibrėžia kultūrinė kalbos doktrina. Ji teigia, kad kalba yra asmeninės ir socialinės tapatybės ženklas ir pagrindas, skatina jos priėmimą ir puoselėjimą. Kalba yra kultūros elementas, per ją perduodama tautos atmintis, naudodamiesi kalba kaip instrumentu mes patys kuriame kultūrą, per kalbą paliekame savo patirtį vaikams ir anūkams. Kalba pakylėjama virš individualaus, praktinio poreikio ir įtraukia kalbėtoją į platų, seną, patikrintą socialinį ratą. Kultūrinis požiūris įvertina sudėtingus kalbos ryšius su aplinka, jis teigia, kad kalba yra ne tik instrumentas, bet ir savaiminė vertybė. Tada kalbą ugdome, vartojame visur, darome ją universalią, taigi prisitaikančią prie vis kintančio pasaulio. Tokia kalba yra stipri – kaip stipriais socialiniais ryšiais susijusi vilkų gauja įveikia pumą, varnų būrys – vanagą, orkos – kašalotą.
Jeigu kalbėtojas neturi stipraus kultūrinio užnugario, tenkinasi tik komunikacine kalbos funkcija, juo lengva manipuliuoti. Apie tai skaitome George‘o Orwello antiutopijoje „1984“: Angsoco partijos kuriamo naujakalbės žodyno paskirtis – ne plėsti minties erdvę, o siaurinti; kreipti žmogaus mąstymą pageidautina linkme. Nes ko nėra kalboje, to nėra ir mintyse.
Abi kalbos doktrinos – komunikacinė ir kultūrinė – gali sutarti, jeigu nebus puolama į kraštutinumus. Absurdiška į gimtąją kalbą žvelgti tik kaip į simbolį, paminklą, šventenybę, kurios negalima liesti ir keisti. Sustabarėjusi kalba liks dūlėti muziejų lentynose. Lygiai taip pat pražūtinga pripažinti tik praktinę lietuvių kalbos paskirtį. Instrumentinis požiūris į kalbą turi būti sulietas su kultūriniu požiūriu ir pripažinti vertybinį primatą.
Kalbos kaip kultūrinio tinklo ar tik kaip bendravimo įrankio samprata perimama iš šeimos ir mokyklos.
Labai norėčiau, kad kalbos mokymasis mokykloje būtų apipintas kuo įvairiausiais pažintiniais ryšiais. Kodėl lietuvių kalba yra tik lituanistų rūpestis? Jeigu jūsų vaikų mokytoja bus siauros specializacijos komunikatorė, ji mokys nuobodžiai ir iš jūsų vaikų padarys kalbinius nuobodas, neturinčius kalbos jausmo. Būtų tas pats, jeigu muzikos mokytoja ugdytų vaiką taip, kad galiausiai jis netektų prigimtinės absoliučios klausos.
Jeigu jūsų vaikus atbaidys nuo įdomiosios mūsų kalbos, jiems nepavyks natūraliai rašyti be klaidų, nekalant taisyklių, vadovaujantis daugiausia prigimtiniu kalbos jausmu ir klausa. Jie kompleksuos, bijos retorikos pratybų, bijos kalbėti. Kai kurie universiteto studentai per mano retorikos pratybas dėl streso nepajėgia pasakyti penkių minučių trukmės viešosios kalbos. Gimtosios kalbos ekosistemoje jiems nejauku. Jiems baisu rašyti aštuntos klasės lygio diktantą. Jie – lyg tos pandos ar koalos, nesugebančios lanksčiai prisitaikyti prie aplinkos.
Viešpatie, tikrai nesuprantu, kaip galima nuobodžiai mokyti lietuvių kalbos. Kalba yra visur, ji apima viską, ja naudojamės netgi mokydamiesi visų mokslų pagrindų pagrindo – logikos!
Dar prisimenate mokyklos programą? Archimedas – tai fizika ir geometrija. Noli turbare circulos meos! – „Neliesk mano apskritimų!“ – neva paskutiniai Archimedo žodžiai, 212 m. pr. Kr. sušukti romėnų kareiviui, kuris jį nužudė. Argi to neverta paminėti per matematikos pamokas? Jeigu jis tikrai šiuos žodžius ištarė, tai kodėl lotyniškai? O gal vis dėlto graikiškai, nes garsusis Eureka! skambėjo graikų kalba? O kur tai nutiko? Sirakūzuose. Kur tie Sirakūzai, kuriuose gyveno garsusis graikas? Sicilijoje. O kodėl, tamsta mokytoja, graikai gyveno Sicilijoje – Italijoje? Beje, žiūrėkite, žemėlapyje, aukščiau Sirakūzų, yra Plinijaus tipo Etnos ugnikalnis. Kodėl Plinijaus? Nes tokį išsiveržimą aprašė Plinijus Vyresnysis, nuostabių tekstų apie gamtą autorius, žuvęs 79 metais išsiveržus Vezuvijui. Semiotikas Umberto Eco naudojosi Plinijaus tekstais rašydamas „Baudoliną“ – skaitykite šį romaną, nepajėgsite atsitraukti.
Štai gausybė temų, per kurias galime vaikščioti skersai išilgai, – nuo gamtos mokslų prie istorijos, nuo istorijos prie kalbos, nuo kalbos prie geografijos, geologijos, matematikos ir fizikos, nuo vienos pažinimo srities prie kitos. Ir visur galime rasti kalbą, jos istoriją ir jos įdomybes, nes pažinimas be kalbos negalimas.
Nesakau, kad visų disciplinų mokytojai turi išmanyti viską. Ne. Pakanka, kad gretutines disciplinas išmanytų bent taip, kaip išmanė paskutinėje mokyklos klasėje. Ar jūs, būdami abiturientais, būtumėte pajėgę dėstyti visą mokyklos kursą, tarkime, aštuntokams (išskyrus muziką, ten savi reikalai)? Tai kodėl mokytojai, baigę aukštąsias studijas, tampa siauros srities specialistais, daug siauresnės, negu buvo mokyklose ir negu yra jų pačių auklėtiniai? Atsakymo neturiu. Universaliam kalbėjimui reikia universalių mokytojų. Gal žinote, iš kur jų paimti?
Tiek jau to! Galime pasijaudinti dėl šios temos, bet atsakymai į paprastus klausimus gali būti labai sudėtingi.
Pastaruoju metu tapo madinga klausti: „Tai kokią žinutę mums siunčiate?“
Aš jos nesiunčiu. Tenoriu, kad jums kiltų klausimų. Didysis kalbos filosofas Ludwigas Wittgensteinas įspūdingame „Loginiame filosofiniame traktate“ teigė, kad neįmanoma užduoti klausimo nežinant atsakymo.
Uždavęs jums -iolika klausimų, prisipažįstu neturįs atsakymų. Gal dėl to, kad nebesu pakankamai jaunas viską žinoti, o gal Ludwigas Wittgensteinas klydo darydamas išvadą, jog mįslės neegzistuoja.
Kad ir kaip ten būtų, atsakymus į klausimus apie gimtosios kalbos gyvenimą turėsite pateikti jūs patys. Nebūtinai dabar. Galite juos palikti savo vaikams ir anūkams! Tikiuosi, kad jie bus pajėgūs atsakyti lietuviškai.
