Kelias atsivėrė jam sužinojus apie ką tik atidaryta kelionių biurą Damasko oro uoste, kuris už 4000 JAV dolerių siūlė Baltarusijos turistines vizas, viešbutį Minske bei kontrabandininkų paslaugas padedant iš Baltarusijos patekti į Europos Sąjungą (ES). Hasamas nusprendė, kad tai jo šansas, tad pardavė savo namą, pirmą kartą skrido lėktuvu, kur susidraugavo su trimis kitais krikščionimis.
Po kelių dienų Minske jis buvo nuvežtas į Belovežo girią, kur įvyko pirmoji akistata su tikrove. Jo grupei priartėjus prie Lenkijos sienos, išdygo būrys pasieniečių, šaukiančių „Kurva“. Hasamas nežinojo žodžio prasmės, bet suprato, jog tai nėra draugiškas sveikinimas. Pradėję kalbėti angliškai, pasieniečiai grasino migrantus sumušti, apipurkšti pipirinėmis dujomis ir net nupjauti pirštus, jei jie nepasitrauksiantys. Hasamas pasuko atgal į mišką, nežinodamas, kad miškai ir pelkės taps jo naujaisiais namais.
Hasamo odisėja atpasakojama ilgame straipsnyje, išspausdintame savaitraščio „Economist“ skaitmeniniame priede 1843.
Autorė S. Pinkham rašo, kaip lenkų sargybiniai net žiemos metu atgal į mišką varė tėvus, vaikus, nėščias moteris ir neįgaliuosius. Miške Hasamas susitiko su libaniečių šeima – labai nėščia motina, keliavusia su keturiais vaikais. Po dviejų dienų miegojimo po atviru dangumi moteris pradėjo verkti, jos kojos buvo tamsios nuo kraujo. Jos vyras prašė baltarusius sargybinius iškviesti daktarą, bet jie išvarė jį kaip benamį šunį. Hasamas nežino libanietės likimo. Kitą kartą po miškus jis klaidžiojo su 55 metų palestiniete, padėdamas jai prasibrauti pro užšalusių medžių labirintą ir nešdamas jos bagažą. Vieną rytą ji neatsibudo.
Atpasakoju tik mažą Hasamo pergyvenimų dalį. Jis buvo išgelbėtas, kai iš kitos migrantų grupės gavo lenkų savanorių kolektyvo „Grupa Granica“ telefono numerį ir sužinojo, kad, jei nusiųsi jiems žinutę su GPS ženklu, nurodančiu savo buvimo vietą, bus suteikta pirmoji pagalbą ir maistas. Žinutė pasiekė už 25 km esantį kaimą, iš kurios išžygiavo savanoriai. Bet ne be rizikos sau, nes mažiausiai devyni pagalbos darbuotojai apkaltinti organizavę neteisėtą sienos kirtimą – už tai gresia iki aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. 2022 m. rugpjūtį prezidentas Andrzejus Duda pareiškė, kad tie, kurie prieštarauja Lenkijos kariuomenės veiksmams pasienyje, yra „kvailiai ir išdavikai“. Kaip ir Lietuvoje.
Sau leidau atpasakoti šį šiurpą ir pasipiktinimą sukeliantį straipsnį, nes jis vaizdžiai atpasakoja, kas vyksta Lietuvos pasienyje, kai Lietuvos pareigūnai „apgręžia neteisėtus migrantus“.
Dengdamasi sausa biurokratine kalba, Lietuvos valdžia daugiau negu metus pažeidinėja tarptautines normas, kurios reikalauja suteikti migrantams galimybę prašyti prieglobsčio. Vyriausybė apgręžimą vadina užsieniečių neįleidimu į Lietuvą, nors jie ir būna jau kirtę sieną. Čia jokie neįleidimai, bet akivaizdūs tarptautines normas pažeidžiantys išstūmimai.
Viską gaubia tyla. Tyli žiniasklaida, kuri turėtų gėdytis, kad kitatautė, o ne ji aprašė bėglių kančias. Lietuvoje daugiau negu metus tvyro savotiškas neoficialus, gal net nesąmoningas susitarimas nutylėti šią opią temą, kurios atviras nagrinėjimas keltų problemų ne tik neteisėtai besielgiančiai valdžiai, bet ir apgręžimams pritariančiai plačiajai visuomenei.
Vyriausybė, pirmuoju smuiku griežiant vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei, mėgina demonizuoti migrantus, kurdama įspūdį, kad tai Lietuvai kenkti siekiantys Aliaksandro Lukašenkos ir Rusijos hibridinio karo savanoriai, o ne bėgliai iš karo zonos, ieškantys politinės užuovėjos ar galimybės gyventi geriau. Sotto voce įtaigojama, kad migrantai gali būti pavojingi džihadistai ar musulmonų fanatikai, kiekvienu atveju – žmonės iš kitos, be galo svetimos kultūros, kurių negalima įsileisti į Lietuvą.
Bet Hasamas ir kai kurie jo bendrakeleiviai yra krikščionys. Patogiai užmirštama, kad pirmieji krikščionybės centrai, keturi iš penkių didžiųjų patriarchatų buvo Rytuose; kad per pusantro tūkstantmečio artimųjų rytų krikščionys neatsisakė, neišdavė savo tėvų tikėjimo, kad jų mąstysena ir papročiai ne tiek skiriasi nuo mūsų ar ukrainiečių. Tiesa, krikščionys sudaro bėglių mažumą, bet ir kiti rytiečiai geba integruotis į visuomenę, ką rodo lietuvių kariams talkininkavusių afganų patirtis.
Tyli ne tik žiniasklaida, kuri dažnai didžiuojasi užsiimanti tiriamąja žurnalistika, su mažomis išimtimis tyli ir žmogaus teisių gynėjai. Tai neturėtų stebinti, nes jie tylėjo, kai valdžia sadistiškai elgėsi su Algirdu Paleckiu. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, taigi, kai jo kaltė dar nebuvo įrodyta, jis buvo laikomas vienutėje beveik 500 dienų, ištisus metus jam buvo leista susitikti tik su žmona.
Pagirtinas Seimo kontrolierės Erikos Leonaitės elgesys. Apsilankiusi Medininkų migrantų stovykloje, ji pareiškė, kad apgyvendinimo sąlygos ir draudimas laisvai palikti stovyklos teritoriją prilygsta žmogaus orumą žeminančiam elgesiui.
Tyli ir Bažnyčia, nors Šventraštis skelbia visos žmonijos brolystę ir perša septynis kūniškojo gailestingumo darbus, tarp kurių antraštėje minėti raginimai pamaitinti alkanus ir priglausti benamius. Bažnyčios vadovai turėtų priešintis valdžios ir visuomenės nenorui matyti, kas akivaizdu, būtent, kad mes nuosekliai nusigręžiame nuo patekusiųjų į bėdą – didele dalimi dėl to, kad migrantų odos spalva tamsesnė negu mūsų, kad ji rudesnė. Reikia kreiptis į tikinčiųjų sąžinę, raginti juos nepasiduoti avių bandos psichologijai ir valdžios tikinimams, kad viskas gerai.
O valdžia turėtų savęs klausti, kaip ji gali didžiuotis savo tariama vertybėmis grindžiama politika, kai šiuo atveju tarptautines normas pažeidžiančius valdžios veiksmus iš dalies grindžia rasizmas ir ksenofobija.
Migracijos politika sudėtinga, tikrai negalima įsileisti visų prašančiųjų, tarp kurių yra ir nemalonių, nesąžiningų tipų. Kitos Europos Sąjungos valstybės irgi nederamai elgiasi su bėgliais bei migrantais, nors jų pažeidimai nėra nei tokie akivaizdūs, nei tokie nuoseklūs ir apsieina be Lietuvai būdingų pamaldžiai veidmainiškų pretenzijų.
Hasamas pasiekė Vokietiją, pasiprašė prieglobsčio, buvo apgyvendintas kaime rytuose, kur svetimtaučiai nekenčiami, tad išvyko į Kalė, kur dar vieno kontrabandininko padedamas perplaukė Lamanšo sąsiaurį. Dabar jis gyvena Londone, laukia valdžios sprendimo dėl prašymo suteikti prieglobstį ir dar tikisi tapti muzikos prodiuseriu.
