Vis tik šis tekstas ne tik apie baimes. Jame skaitytojas sutiks ir ukrainietį tankistą Aleksandrą Radkevičių, kurį Lietuvos teismas pripažino kaltu, netgi labai kaltu. Skaitytojas galės stebėti, kaip mūsų baimių ir minėto tankisto siužetinės linijos susikerta, kaip ši sankirta pažeria naujų problemų, kurios ima grasinti dviejų šalių geriems santykiams. Bet tada premjerė Ingrida Šimonytė nuvažiuoja į Kyjivą ir pakalba (o kalbėti ji moka) su Ukrainos premjeru. Įtampos atslūgsta. Na ir ačiū Dievui. Bet tai dar ne laiminga rašinio pabaiga. Prieš skaitytojo akis iškyla naujos grėsmės, kurios nežinia į ką išvirs ateityje. Pagyvensim, pamatysim. Bus visko. Tik nebus ramybės.
Kai kurie A. Radkevičiaus gyvenimo vingiai
Kaip žinia, Lietuvos teismas devyniasdešimt pirmųjų sausio tryliktosios byloje tankistą A. Radkevičių nuteisė ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Vėliau ši bausmė buvo sumažinta iki pusantrų metų. A. Radkevičius buvo kaltinamas tuo, kad devyniasdešimt pirmųjų sausio įvykių metu vairuodamas tanką NR 51l pavojingai manevravo ir taip gąsdino beginklius Lietuvos žmones, saugančius spaudos rūmus. Šias A. Radkevičiaus veikas teismas įvertino net penkiais bauginančiais Baudžiamojo kodekso straipsniais, numatančias atsakomybę už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, už tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą, žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais, taip pat už draudžiamos karo atakos ir uždraustų karo priemonių naudojimą. Kartu su A. Radkevičiumi buvo nuteisti bei tokiomis pat bausmėmis nubausti ir kiti du tanko ekipažo nariai.
Ukrainai atgavus nepriklausomybę, A. Radkevičius stojo į šalies ginkluotojų pajėgų gretas. Jis dalyvavo kovose su Rusijos remiamais Donbaso separatistais. Buvo paskirtas žvalgybos vado pavaduotoju. Buvo sužeistas. Buvo apdovanotas. Tapo neįgalus. Praeitų metų vasarį Rusijai užpuolus Ukrainą A. Radkevičius vėl atsidūrė fronte. Jis – Krašto gynybos savanoris.
Dvidešimt pirmųjų rugpjūtį Lietuvos apeliacinis teismas A. Radkevičiaus atžvilgiu išdavė Europos arešto orderį. Netrukus po to jis buvo sulaikytas Graikijoje. Čia jis atostogavo su žmona ir anūke.
Jau kitą dieną po šio įvykio užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pranešė Lietuvos žmonėms, jog jis spėjo susisiekti su kolega Graikijos užsienio reikalų ministru ir „informuoti jį apie šio žmogaus (A. Radkevičiaus – aut.) svarbą tiek mūsų teisinei sistemai, tiek mūsų istorijai.“ Jis pasakė: „Čia yra Lietuvos Niurnbergo atvejis: iš esmės turime vieną didžiausių nusikaltimų, padarytų prieš mūsų žmones, jo organizatorius mes lygiai taip pat mėginame surasti visame pasaulyje. Šiandien vienas jų – būtent Graikijoje. Tikiuosi, kad tai bus priimta labai rimtai ir tas žmogus grąžintas mums.“
Lietuviškasis Niurnbergas
Žinoma, mūsiškis Niurnbergas kažkiek skiriasi nuo anų laikų Niurnbergo.
Visų pirma, mūsiškis yra kur kas humaniškesnis. Jame karo nusikaltėliai buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis nuo kelerių metų iki keliolikos. Gi anų laikų Niurnberge vienuolika nuteistųjų sulaukė mirties bausmės. Kitiems buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, kai kuriems – iki gyvos galvos. Ir tai suprantama – pastarieji nusikaltėliai sugriovė Europą, pražudė dešimtis milijonų žmonių, vykdė genocidą. Gi mūsų laikų nusikaltėlių veikų pasekmės kiek kitokios, tai ir bausmės kitokios.
Iš kitos pusės, mūsiškis Niurnbergas yra kur kas griežtesnis. Jame buvo pripažinti kaltais 67 asmenys, kai pirmajame – tik 19. Kodėl gi taip? O todėl, kad anuomet buvo teisimi tik karo bei nacistinės Vokietijos vadai. Tankistai, artileristai ir pan. į kaltinamųjų suolą nesėdo. Nebuvo tiek ir suolų, nebuvo tiek ir kalėjimų nuteistiesiems susodinti.
Yra dar vienas esminis skirtumas. Pirmojo Niurnbergo visi nuosprendžiai buvo įvykdyti. Vieni buvo pakarti (Gėringas, neulaukęs, kol jam bus užnerta kilpa, išgėrė kalio cianido), kiti kalėjime pasimirė, treti – atsėdėjo ir išėjo. Gi dabar iš 67 nuteistų sėdi tik du. Tai labai mažai. Graikams sulaikius A. Radkevičių, atsirado reali galimybė pasodinti trečią.
Privalu tą galimybę realizuoti. Antraip koks čia Niurnbergas, jei nusikaltėliai džiaugiasi gyvenimu, su šeimomis važinėja po užsienio kurortus, pliuškenasi šiltuose Viduržemio jūros vandenyse.
Viešai pasisakiusių politikų ir politologų bei šiaip žinomų žmonių nuomonė buvo viena – A. Radkevičių reikia susigrąžinti ir pasodinti.
Tarptautinės teisės specialistas profesorius Dainius Žalimas pasakė nematąs kliūčių, dėl kurių Graikija galėtų atsisakyti mums perduoti A. Radkevičių.
Politologas Kęstutis Girnius BNS sakė: „Lietuva tikrai negali atsitraukti, turi reikalauti, kad jis į Lietuvą būtų grąžintas. Priešingu atveju Sausio 13-osios byla būtų sukompromituota.“ Jis pridūrė, kad atsitraukimas atvertų kelią Rusijos propagandai bylą vadinti sukurpta, paremta spėliojimais.
Panašiai samprotavo ir politologas Vytis Jurkonis. Jo nuomone, „Lietuvai Sausio 13-osios byla yra labai svarbus klausimas“; „įsivaizduokite, jei dėl šio atvejo būtų keičiama pozicija, koks signalas tai būtų Maskvai, Minskui.“ Politologas mano, kad A. Radkevičiaus dalyvavimas „pasipriešinime prieš Kremliaus agresiją“ „nėra indulgencija nuo jo padarytų nusikaltimų praeityje.“
Vis dėlto politologai atkreipia dėmesį į gerus Lietuvos ir Ukrainos santykius, kuriuos derėtų išsaugoti. K. Girniaus nuomone, tų santykių labui A. Radkevičiui būtų galima suteikti malonę. Iš pradžių reikėtų jį porai mėnesiui uždaryti į kalėjimą, o po to paleisti sakant, kad „jis atpirko savo kaltę“. Anksčiau jis darė nusikaltimus, dabar kovoja už Ukrainą. „Žmogus gali būti ir velnias, ir angelas.“
V. Jurkonis mano, jog proceso metu galėjo pasitaikyti kokių nors klaidų. Bet iš to nederėtų daryti problemų, „Lietuva į tai atsižvelgs“.
Tačiau A. Radkevičiaus padaryti nusikaltimai niekur nedings. Nuosprendis turi būti vykdomas. Jo nuomone, „Abi pusės (Lietuva ir Ukraina – aut.) supranta, kad tai yra teisinis klausimas.“
Deja, abi pusės tą klausimą supranta visiškai priešingai. Lietuvai A. Radkevičius – karo nusikaltėlis. Tokiu jį pripažino ir pirmos instancijos teismas, tai patvirtino ir apeliacinis teismas. O Aukščiausiasis Teismas A. Radkevičiaus skundą atmetė net nenagrinėjęs.
Taigi Lietuvoje visiems viskas aišku. Aišku ir ukrainiečiams. Tik jų aiškumas yra kitoks. Jiems A. Radkevičius – joks velnias ir niekada juo nebuvo, joks karo nusikaltėlis ir bendrai joks nusikaltėlis.
Jie sako, kad A. Radkevičiaus nuosprendis esąs „pritemptas“, jo teisės „daugelį kartų pažeistos“. „Jo atsakomybė tik tokia, kad (jis buvo – aut.) sovietų armijos gretose.“ Ir taip kalba ne koks diletantas, ne politikas, o Ukrainos Helsinkio žmogaus teisių sąjungos vykdomasis direktorius Oleksandras Pavličenko. Jis dar sako, jei Graikija perduotų A. Radkevičių Lietuvai, tai Ukraina kreiptųsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Ir, jo nuomone, „100 proc., kad ši byla EŽTT būtų pralaimėta.“ Štai, kokią nesėkmę šis ekspertas žada Lietuvai.
Nepalankiai apie Lietuvos teismo nuosprendį A. Radkevičiui atsiliepia ir jo dukra Marija. Suprantama, dukrai tėvas yra tėvas. Vis tik ji labai kritiška. Ji sako, kad jos tėvas nėra ir niekada nebuvo žudikas. Jis visiškai ne toks, kokiu jį vaizduoja Lietuvos teismas. „Jis atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku, bet jis nieko nežudė“, „ant jo rankų nėra jūsų žmonių kraujo.“ Jis buvo toks pat sovietinės sistemos įkaitas, kaip ir jūs.
Ukrainos užsienio reikalų ministerija, būdama įsitikinusi, kad tiesa – jų pusėje, sakė primygtinai reikalausianti Graikijos, kad A. Radkevičiaus skundas dėl jo ekstradicijos būtų išnagrinėtas kruopščiai ir nešališkai.
Taigi Ukraina apie jokius gerus santykius su Lietuva net neužsimena. Ji žeria – A. Radkevičius nekaltas. O jei Lietuvai tai nepatinka, siūlo susitikimą Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Tokio skaudaus akibrokšto Lietuva iš Ukrainos nesitikėjo. Bet toliau buvo dar skaudžiau. Graikijos Aukščiausiasis Teismas nusprendė A. Radkevičiaus Lietuvai neatiduoti.
Ir taip jis vėl fronte. Jis vėl kovoja. Lietuva su tuo nesutinka. Jis negali kovoti, jis privalo sėdėti.
Nesuprantamas ukrainiečių mąstymas bei elgesys
Logiškai mąstant, ukrainiečiams nederėtų kelti bangų, nes mes esame jų geri draugai, nes mes jiems daug padedame (pvz., mes teikiame jiems humanitarinę pagalbą, nupirkome jiems dronų, nupirksime ir radarų), nes mes visuose formatuose, visuose lygiuose pasisakome už spartesnį ginklų, ypač tankų, tiekimą, nes mums Sausio 13-osios byla labai svarbi ir istoriniu, ir teisiniu, ir patriotiniu, ir politiniu požiūriu.
Pagaliau ukrainiečiams reiktų suprasti, kad jiems ne tankistų trūksta, o tankų. Tad ar verta jiems laužyti ietis dėl vieno, deja, jau pagyvenusio, galimai ne itin stiprios sveikatos tankisto. Bet jie laužo. Viso to sveiku protu nepaaiškinsi.
Logiškai mąstant, ir pačiam A. Radkevičiui apsimokėtų atvažiuoti į Lietuvą ir prisiduoti. Bausmei atlikti jis būtų pasodintas į naujai pastatytą, visus europinius standartus atitinkantį kalėjimą Kaune. Čia kambariai, kurių kameromis nepavadinsi, – erdvūs, šviesūs, šilti. Yra dušas – kiek nori, tiek prausiesi šiltu vandeniu. Tris kartus per dieną gauni šilto maisto. Yra parduotuvė, yra virtuvė, yra, kur sportuoti, kur muzikuoti. Yra įsikūręs ansambliukas. Jis dainuoja „Yesterday“, „Margarita“, „Egle, mano sese“ ir kitas gražias dainas. Muzika gydo negaluojančią kalinio sielą.
O kokia pragaro muzika groja rytų fronte: automatai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, artilerija, dronai mirtininkai. Ir nei šilto būsto, nei šilto maisto, nei šilto dušo. Tik šiltas kraujas liejasi laisvai, kuris orams atšalus stingsta ir apkasuose darosi slidu. Lietuva A. Radkevičiui siūlo rojų. Jis renkasi pragarą. Ukrainiečių mums nesuprasti.
Ar mums vis dar reikia to tankisto
Anksčiau reikėjo labai, dabar – nelabai. Kai Graikija paleido A. Radkevičių, Lietuvos teisingumo ministerija sakė, kad ji pareikš Graikijai protestą arba inicijuos Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą, arba kreipsis į Ukrainą, kad ši pati vykdytų Lietuvos teismo nuosprendį. Tai yra atiduotų A. Radkevičių mums arba pati jį atšauktų iš aktyvių karo veiksmų zonos ir uždarytų į kito tipo zoną.
Laikas bėga, bet ministerija jokių protestų nereiškia, jokių skundų niekam nerašo, jokių reikalavimų niekam nekelia. Ir bendrai nesigirdi, kad ji tuo klausimu ką nors darytų.
G. Landsberis, anksčiau sakęs, kad Sausio 13-osios nusikaltėliai niekada ir niekur negalės jaustis saugiai, kad jie bus gaudomi visame pasaulyje ir sodinami, dabar nieko nebesako, net paties A. Radkevičiaus nebemini. Tiesiog ta tema nebešneka.
Galima pastebėti, kad ir profesorius Vytautas Landsbergis, visada rėžiantis taikliai, šmaikščiai, tokio Graikijos sprendimo nesupeikė, nesukritikavo. Tik suabejojo, ar prie šio reikalo nebuvo Rusija prikišusi savo nešvarių nagų. O apie patį A. Radkevičių profesorius atsiliepė visai palankiai. Girdi, žmogus dabar už Ukrainą kovoja, matyt, pasitaisė, susiprato, atgailauja. Ir kitiems nusikaltėliams derėtų pasekti jo pėdomis.
Politologai, sakę, kad Lietuva negali atsitraukti, kad trūks plyš turim A. Radkevičių išsireikalauti, dabar patys atsitraukė, tyli.
Tik vienas Audronius Ažubalis dar bandė pakelti balsą. Jis pasakė, kad nusikaltėlis privalo atsėdėti. Ir visai nesvarbu, ar jis mums brolis, ar ne brolis, ar ukrainietis, ar ne. Bet paskui atsiduso ir pasakė: „jausmas ne koks“.
Taigi kas atsitiko? Kažkoks virsmas mumyse įvyko. Gal sužinojome (privalėjome sužinoti), kokiais argumentais Graikija pagrindė savo sprendimą. Gal ir jai pasirodė, kad A. Radkevičiaus nuosprendis kažkiek pritemptas, kad jo teisės kažkiek pažeistos, procesas – kažkiek politizuotas. Beje, ir pats A. Radkevičius rašė skundą mūsų apeliaciniam teismui dėl galimo politizavimo. Tam įtakos galėjo turėti labai skubotas, tiesą sakant, nelabai vykęs G. Landsbergio skambutis Graikijos užsienio reikalų ministrui.
Graikijoje, kaip ir bendrai Europoje, teismai yra nepriklausomi. Ir joks ministras negali nurodyti, kokį sprendimą jie privalo priimti. Jei Graikijoje užsienio reikalų ministras, reaguodamas į G. Landsbergio skambutį, pareikalautų Aukščiausiojo Teismo palankaus sprendimo Lietuvai, tai kitą dieną jis būtų nebe ministras. Nelabai taiklūs ir argumentai, kuriais G. Landsbergis grindžia savo prašymą. Jie patriotiniai, o ne teisiniai. Civilizuotose demokratinėse šalyse teismai vadovaujasi įstatymais. Gi G. Landsbergis apeliuoja ne į įstatymus, o į mūsų garbingą istoriją, į efektingai veikiančią teisinę sistemą, į Sausio 13-osios bylos įvaizdį – lietuviškąjį Niurnbergą.
Maža to, G. Lansbergis, matyt, siekdamas didesnio efekto, tankistą A. Radkevičių įvardija kaip vieną iš karo nusikaltimų organizatorių. Tai prasilenkia ir su įrodymais, ir su logika. Ir su bet kuo.
Tai politika.
Tad apskųsti Graikijos sprendimą Europai – labai rizikinga. Galime gauti tokį atsakymą, kurio net skaityti nesinorės.
Be abejo, mus galėjo išgąsdinti ir ukrainiečių pagrasinimas EŽTT ir dargi garantuotu pralaimėjimu. Lietuva ne taip retai ten pralaimi. Neduok, Dieve, pralaimėti šį kartą. Tada Maskvos propaganda apipiltų juodžiausiomis paplavomis visą Sausio 13-osios bylą. Sakytų, kad dėl tų visų kruvinų įvykių patys litovcai kalti, kad savi savais tankais per savus važinėjo ir t. t. Tai propagandai gerklės neužkimši – geriau patiems užsikimšti ausis. Bet ar tai padės?
Atrodo, kad su tuo tankistu užplaukėme ant seklumos. Tokiu atveju geriau išlaikyti pauzę, ramiai pasėdėti, patylėti, nieko nedaryti. Ką mes ir darome.
O A. Radkevičius niekur neprapuls. Kaip pasakė apeliacinio teismo pirmininkas Nerijus Meilutis, A. Radkevičius galės atsėdėti ir po karo. O dabar, jeigu žmogus labai nori kariauti, tegul kariauja. Kare visko atsitinka. Jis jau kartą buvo sužeistas. Jeigu antrą ar trečią kartą taip atsitiktų, tai atsėdėjimo problema galbūt išsispręstų savaime. Iškeliavusiųjų niekas nesodina.
Bet ir tai dar ne pabaiga. Egzistuoja dar viena kebli problema.
Mums gali pakenkti Europa (Anuška jau nusipirko saulėgąžų aliejaus)
Šią grėsmingą problemą pirmas pastebėjo, bent pirmas viešai įvardijo, profesorius D. Žalimas. Po tokio nevykusio Graikijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo jis pasakė, kad egzistuoja bendra nerimą kelianti tendencija, ir pridūrė, jog Graikija nėra pirma taip nedorai pasielgusi valstybė.
Iš tiesų, anksčiau panašiai pasielgė Austrija. Ji, vykdydama Europos arešto orderį, buvo sulaikiusi Alpėse slidinėjantį Alfa būrio vadą Michailą Golovatovą, bet mums jo neperdavė, paleido. O dabar ir Ukraina elgiasi ne geriau. Kodėl šie paleidimai nėra visai atskiri, nieko bendro neturį reiškiniai? Kodėl, anot profesoriaus, jie indikuoja nerimą keliančią bendrą tendenciją? Galbūt ne tik Ukraina, bet ir kitos šalys įžvelgia minėtus pritempimus, pažeidimus, papolitikavimus, o gal visai ką kitą. Kad ir kaip ten būtų, jei jau yra tendencija, ir dar bendra, tai labai tikėtina, kad prasidėję nemalonumai nesibaigia.
Tikėtina, jei kokia nors Italija, Ispanija ar Prancūzija, o kad ir vėl ta pati Graikija savo šalyje sulaikys poilsiaujantį, iškylaujantį, apsipirkinėjantį tankistą su šeima ar be jos, o po to, išnagrinėję to tankisto skundą, jį paleis, tada bus galima sakyti, kad nemaloni bendra tendencija tapo nemalonia taisykle. Tai geriau tegul niekas nieko nebesulaiko. Tegul tie nusikaltėliai, kur nori, ten ir važinėja. Visa tai nuo mūsų jau nebepriklauso. Kaip rašė vienas žinomas rašytojas, Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus. Maža to, ji jį jau paliejo. Mes jau nuteisėme nusikaltėlius. Ir arešto orderius jau išrašėme, o tolimesnis jų likimas – nebe mūsų valioje.
Vis dėlto, nors ir nedaug, šis tas dar priklauso ir nuo mūsų. Jeigu koks nors Sausio 13-osios „mohikanas“ užklys į Lietuvą, tai tada mes jį ir pasodinsime. Panašiai padarėme su baltarusiu tankistu Jurijumi Meliu. Žinoma, taip veikdami aukštų teisingumo rodiklių nepasieksime, tikram Niurnbergui neprilygsime. Bet mes ir nesakome, kad čia tikras Niurnbergas. Čia tik Niurnbergo lietuviškasis variantas.
Ne atsėdėjimas esmė
Visai nesvarbu, arba mažai svarbu, kiek A. Radkevičius sėdės: ketverius metus, pusantrų metų, du mėnesius ar vieną. Ar išvis nesėdės. Sakykime, šalies prezidentas, atsižvelgdamas į tai, kad A. Radkevičius jau pasikeitė, pasitaisė, persiauklėjo, atsižvelgdamas į tai, kad jis dabar gina Ukrainą, ir į tai, kad jis buvo sužeistas, ir į kitas svarbias aplinkybes, suteiks jam malonę ir išvis atleis nuo bet kokio atsėdėjimo. Esmė ta – ar A. Radkevičius, kaip teigia Lietuva, yra karo nusikaltėlis, ar, kaip teigia Ukraina, joks nusikaltėlis. Jei nusikaltėlis – tai nesvarbu, kiek jis sėdės ar nesėdės.
Jis – Ukrainos karo veteranas, krašto gynybos savanoris – iki gyvenimo pabaigos ir po jos liks karo nusikaltėliu. Jo dukra irgi visą laiką liks karo nusikaltėlio dukra ir anūkai – taipogi visada bus karo nusikaltėlio anūkai.
Tiesa gali būti tik viena – nusikaltėlis ar ne nusikaltėlis.
Norint atsakyti į šį klausimą, reiktų grįžti prie bylos. Bet mes to padaryti negalime. Grįžti prie bylos – tai reiškia suabejoti bylos niurnbergiškumu, suabejoti mūsų kilnia istorija, mūsų teisinės sistemos efektyvumu, mūsų patriotiškumu ir pan. Ši byla ne šiaip sau reikšminga byla. Reikšmingų bylų yra daug. Ši byla yra sakralinė. Jos nevalia liesti, prieš ją privalu atsiklaupti.
Mes ją sutapatinome su savo pasipriešinimu okupacijai, su pačiais Sausio 13-osios įvykiais, su pralietu krauju, su sausio aukomis. Byla šventa. Šventiems dalykams teisingumo kriterijai netaikomi. Šventumą matuoti teisingumu yra šventvagystė. Ir dėl ko turėtume pelnyti tokią sunkią, galimai mirtiną nuodėmę? Dėl ko turėtume suteikti papildomo peno pragaro nuodais besispjaudančiai Rusijos propagandai? Dėl vieno vienintelio, jau pagyvenusio, galbūt ne itin stiprios sveikatos Ukrainos tankisto. Nieko mes nedarysime. Mes nieko ir nedarome. Mes jo jau nebeieškome, jo nebereikalaujame, jo nebesodiname. Mes jį jau užmiršome.
Tegul jis ilgai ir laimingai gyvena su savo mylima šeima, su nuostabiais anūkais, su Dievo palaima ir su amžina karo nusikaltėlio dėme.
