Į viešąją erdvę plūstant lozungui „rusų klasikai – ne!“, Kauno „Žalgirio“ arena buvo pilnutėlė Natalijos Bunkės gerbėjų ir influencerių. Įdomiausia, kad pastarieji mielai niekina ir žemina elitinį rusų meną, bet tuo pat metu neslepia buvę pakerėti „Slavianskij Bazar“ stiliaus koncerto.
Aktyvi, versli N. Bunkė tik daro tai, kas atitinka dalies Lietuvos žmonių skonį bei intelektą. Jos šou, nors ir nesistiebia į dvasines, egzistencines aukštumas, nėra smerktini ir draustini, nes demokratinėje šalyje negali būti ribojama jokia, net ir kičinė ar turgaus lygio kūryba, jei turi paklausą ir neskatina smurto. Juolab negali būti kėsinamasi į gilesnį, bet irgi komerciškai sėkmingą turinį.
Tačiau štai, akibrokštas: Lietuvos teatrai tyliai ir po truputį iš repertuarų išima net labiausiai žiūrovų pamėgtus pastatymus pagal Rusijos rašytojų pjeses, kurios neturi nei bolševikinės ar sovietinės propagandos užuomazgų, nei skatina karą ar okupaciją, nei aukština agresiją Ukrainos atžvilgiu.
Kauno dramos teatras, jei nepersigalvos, netrukus užrauks vieną populiariausių spektaklių „Palata“ pagal Antono Čechovo pjesę (režisierius – Rolandas Kazlas). Viena pažįstama režisierė nusistebėjusi tiksliai pasakė: „Bet juk Čechovas – tai ne vien tautybė.“ Ji turėjo omeny, kad kūrinio vertę, kokybę lemia arba smukdo ne tautinė autoriaus tapatybė pati savaime, o ištransliuotos vertybės, koncepcija, atlikimo technika.
Pridurčiau, jog yra toks fenomenas, nežiūrint to, patinka jis mums ar ne, kad charizmatiškus kūrėjus bei jų palikimą savinasi ne viena tauta ar valstybė, ir taip jų kilmė pasiklysta. Lokalus pavyzdys – Adomas Mickevičius. Jis – ir lietuvių, ir lenkų, ir baltarusių, kai labai reikia, ir visi kažkiek teisūs. Kas tiksliai atseks ir išmatuos, kokiomis procentinėmis dalimis pagal etniškumą buvo pasiskirstęs šio poeto kraujas? Nebent anoniminiai naujienų portalų komentatoriai ir feisbuko žiniuonys.
Ne veltui europiečiai, paskelbę kultūrinį karą Rusijai, bet nenorintys netekti Aleksandro Puškino, šioje ekstremalioje situacijoje sugalvojo, kad jis buvo šiek tiek prancūzas, ir ši teorija net nustelbė nei patvirtintą, nei visiškai paneigtą versiją apie jo afrikietiškas šaknis.
Netrukus Michailas Bulgakovas taps ukrainiečiu, argumentuojant tuo, kad jis gimė ir kurį laiką gyveno Kyjive. Kodėl gi ne? Siekiant išsaugoti Europos žmonių pamėgtą literatūrą bei teatrą, siūlau lietuviams susimilti ir kuo greičiau pasiknisti ir A. Čechovo, kitų neeilinių rusų kūrėjų linijoje – pasistengti skubiai jiems atrasti žydiškų, lenkiškų ar kitų mūsų valdžiai šiuo metu įtinkančių šaknų. Dėl kilnaus tikslo pabūkime lankstesni šioje veidmainystės epochoje.
Kita vertus, yra pavojus: kad tik sofos kovotojai neįsipainiotų į savo pačių sėjamus dvejopus standartus. Lokalios kultūrinės revoliucijos aktyvistai neseniai inicijavo operos solisto Vaido Vyšniausko „tremtį“ iš Nacionalinio operos ir baleto teatro todėl, kad jis drįso dainuoti Baltarusijoje. Komjaunuoliai ėmė purkštauti ir dėl kitų talentų – Asmik Grigorian ir Luko Geniušo – už tai, kad šis duetas Ciuricho publikai parengė rusų kalba atliekamą programą.
Piktdžiugos, trinantys rankas dėl to, kad į taktą nepataikę kolegos laikinai patiria nemalonumų, nesuvokia, jog atšaukimo kultūra (angl. cancel culture) anksčiau ar vėliau atsisuka ir prieš pačius kurstytojus – pretekstų atsikratyti konkurentais visada atsiras, ir šie per vietines intrigėles vieni kitus suės.
Taip sakant, ideologija yra trapus dalykas, todėl net glitniausi prisitaikėliai nėra neliečiami ar nepakeičiami: vieną dieną esi teatro direktorius, kitą – vos ne valkatėlė, vieną dieną tu – pasipūtęs kultūros ministras, kitą – tik eilinis partijos piemuo.
Vieną dieną tu – teorinis kovotojas prieš Rusiją, kitą – demaskuotas kagėbistų palikuonis. Pavyzdžiui, kas nors neapsikentę ims knistis po skleidžiančių nepakantumą slavų menui žinomų Lietuvos žmonių grynai rusiškomis pavardėmis giminės istorijas ir paviešins, kad jų pačių tėvai arba seneliai čia sovietmečiu buvo atkraustyti iš Rusijos kaip darbininkai, represinių struktūrų bendradarbiai arba karininkai. Kai demaskuotieji ims teisintis, kad jie nekalti dėl artimųjų praeities, teisybės ieškotojai primins, kad ir Igoris Stravinskis nebuvo kaltas dėl dabar vykstančio karo Ukrainoje.
Bet tai – daugiau optimistinis scenarijus. Pagal pesimistinį, pasitelkus cancel culture, cenzūra galutinai įsitvirtins, ir po rusų meno iškapojimo dėl lygybės ateis eilė Vakarų pasaulio klasikos galui. Williamas Shakespeare‘as ir George‘as Gordonas Byronas taps nepageidaujami, prisiminus grobuonišką anglosaksų kolonializmą.
Miguelis de Cervantesas liks kaltas dėl ispanų konkistos Amerikos žemyne ir išžudytų indėnų. Didieji vokiečių kūrėjai nuo Ludwigo van Beethoveno iki Richardo Vagnerio bus uždrausti dėl Hitlerio žygdarbių, o rašytojas Jerome‘as Davidas Salingeris ir kompozitorius Burtas Bacharachas turės atpirkti kraupiausias amerikiečių nuodėmes – branduolines Hirošimos ir Nagasakio tragedijas.
Jei ne į karinę agresiją bus apeliuojama, tai kompleksuotų, bet labai ūmių ir entuziastingų leftistukų būreliai pasirūpins praeities šedevrų utilizavimu, prikišę jiems lyčių diskriminaciją, patriarchatą, genderizmo propagavimo stoką, neobjektyvų jausmingumą ir kitas atgyvenas, neatitinkančias dabartinių normų.
Tiesą sakant, tai jau po truputį vyksta, klasikoje iškniausiant „nepatogias“ atskiras frazes, koreguojant personažų charakteristiką ir kitaip perdarant jau seniai mirusių autorių kūrinius. Net Biblija anglų kalba jau koreguojama, nes tikrai antigenderiška.
Pravalius mokyklų programas bei sceną nuo „žalingos“ kūrybos, likusią tuštumą galima bus užimti lyčiai neutraliu, apskritai aseksualiu, ekologišku, tvariu, inovatyviu skaitmeniniu turiniu, o vietoj altoriaus bus pastatytas koks militaristinis kulto objektas, tarkim, tankas. Tokia destrukcinės kairuoliškos prigimties sistemos paskirtis ir yra – kad išliekamąją vertę turinčios kultūros ir jos atminties neliktų visai.
Tačiau mūsų ideologiniai antirašistai to nuoširdžiai nesupranta ir, toliau siautėdami, sukelia priešingą efektą nei deklaruoja. Štai, naudojant kaip leitmotyvą ukrainiečių pabėgėlius, rusų kalba ir vėl mielai atsiveria darbininkų klasei. Dar neseniai prekybos centrų kasininkės, tarpusavy bendraujančios tuteišų, gudų ir kitokiais slavų kalbų dialektais, stengėsi su pirkėjais kalbėti lietuviškai. Kad ir su akcentu, kad ir sunkiai rinkdavo lietuvių kalbos žodžius, bet nuoširdžiai stengėsi. Šiandien jos nesivargina nė „laba diena“, „ačiū“, „viso gero“ pasakakyti, nes kas čia gilinsis, ar jos – vietinės, ar ukrainietės, kurioms galima daugiau nei visiems kitiems migrantams.
Išgirdę visur aplink skambančią rusų kalbą, vėl atkuto nuo Antrojo pasaulinio karo taip lietuvių kalbos ir neišmokę gvazdikininkai: slava bogu, galų gale savojoje Pribaltikoje vėl galima „normaliai garsiai šnekėti, tolko litovcev očen mnogo.“
Tačiau būtų absurdas, jei lietuviai, atsitiktinai susidūrę su kažko norinčiais pasiteirauti rusakalbiais, pradėtų patologiškai aiškintis ir testuoti, ar šie – čia gimę, ar atbėgę iš Ukrainos, ar baltarusiai, skriaudžiami Lukašenkos, ar vis dėlto šnipai, kvosti, kaip pateko į Lietuvą ir kokios jų pažiūros dėl Levo Tolstojaus, Krymo arba Aliaksandro Lukašenkos, ir taip nuspręstų, ar verta nepažįstamiesiems atsakyti jiems suprantama kalba, ar rodyti principus.
Svetima kalba, kol nėra brukama per prievartą ir gyvuoja tik kaip pasirinkimas, neužgoždama valstybinės, yra daugiau privalumas ir gali pasitarnauti kaip komunikacijos įrankis, ypač – visada daugiakalbiu buvusiame Vilniuje. Bet, tokiu atveju, kuo įteisinti rusiški keiksmažodžiai ir išlaisvinta proletaro rusų kalba yra pranašesnė už tą rusų kalbą, kuria parašyti pasaulinio lygio kūriniai ir skirta išprususiai publikai? O gal vertėtų klausimą formuluoti taip: kuriai kalbai teikti pirmenybę – ar prasčiokų, ar literatūrinei?
Šie paradoksai išryškina, kad buka ideologija ir fanatizmas nėra jokia kova už laisvę, būtent kokios šiuo metu trūksta Rusijoje ir kurios sparčiai mažėja kitur Europoje, o veikiau atvirkščiai – kova prieš demokratiją ir piktybinis kultūros žlugdymas. Lietuva tik sustiprintų savivertę, jei aiškiai pademonstruotų, kad joks A. Puškinas nebaisus, kai valstybė turi savo stuburą. Kol cenzūra neįsiskverbė į įstatymus, teatrų, mokslo bei meno įstaigų vadovai ir galėtų tą stuburą parodyti, sutarę nepasiduoti partijos kaprizams.
