Neseniai Ženevoje įvykusioje Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus Teisių Tarybos sesijoje Lietuvos delegacija pasijuto kaip sušaudymui prie sienos išrikiuotų pasmerktųjų grupė. Pakviestus atsiskaityti už mūsų šalies pažangą įvairiose su žmogaus teisėmis susijusiose srityse lietuvius nuolatos pertraukinėjo margos auditorijos replikos. Diplomatai, jeigu juos taip būtų galima pavadinti, jau iki renginio turėjo aiškią nuomonę. Kokia bloga yra toji Lithuania, apie kurią, ko gero, tik nedaugelis anksčiau buvo girdėjęs.
Štai tik keli JT tarybos delegatų viešai mesti kaltinimai.
Dėl jūsų valdžios neatsakingos politikos buvo nutrauktas kalio trąšų tiekimas iš Baltarusijos, o tai sukėlė milžiniškų problemų skurstančioms Afrikos, Artimųjų Rytų ir Azijos tautoms. Bent keli šio naratyvo pasakotojai būtinai paminėjo badą ir skurdą.
Antrasis kaltinamojo akto punktas: dėl jūsų valdžios nusikalstamo požiūrio pasienyje mirtinai sušalo ir mirė šimtai varganų pabėgėlių, kuriuos palikote likimo valiai tamsiuose miškuose. Lyg šito būtų maža, delegatė iš milijardą gyventojų seniai perkopusios valstybės kaip vieną rimtesnių nusižengimų žmogaus teisėms įvardijo Maskvos namų uždarymą (!) Vilniuje. Į atsakymą, kad jie net nebuvo atidaryti, o visos problemos susijusios su šiurkščiais statybų reglamento pažeidimais, ponia diplomatė tik numojo ranka: žinome mes jus, mažuosius nacius.
Šio absurdo teatro epilogu tapo milijardo dar nepasiekusios, bet spartaus planetos apgyvendinimo programą vykdančios šalies pasiuntinio aistringa kalba apie Lietuvoje esą persekiojamus (!) ir išnaudojamus romų tautybės žmonės. Mūsiškių atsakymas, kad šių žmonių Lietuvoje gyvena vos keletas tūkstančių, kad jie visi turi piliečio pasą, visas konstitucines teises ir daugybę socialinės paramos priemonių, prelegento visiškai neįtikino, tik dar labiau suerzino. Jie visi buvo labai gerai informuoti, todėl bet kokie skaičiai, faktai ir paaiškinimai priminė tuščią laiko švaistymą. Žodis „Ukraina“ tuose svarstymuose apskritai nenuskambėjo.
Į Ženevą mūsų jaunos demokratijos (ir kai kurių kitų Europos Sąjungos narių) nuodėmių aptarti šie delegatai atvyko gavę griežtų instrukcijų vienu ar kitu klausimu. Žinoma, būtų galima daryti prielaidą, kad ten susirinko eruditai, šviesiausi epochos protai ir plataus akiračio individai, išmanantys apskritai viską. Tačiau man labiau tikėtina atrodo, kad ten buvo kiek kitaip. Kad segtuvus su klausimais jiems įteikė tie, kuriuos vadiname naudingais idiotais. Veikiantys pagal patys žinote kieno programą.
Mus egzaminavo šalys, kuriose iki šiol prekiaujama vaikų organais ir sekso vergėmis, kur politiniai oponentai prieš rinkimus dingsta kaip hienos aukštoje savanos žolėje. Lietuvai jie turėjo rimtų priekaištų dėl žmogaus teisių.
Žinoma, kažko kito tikėtis čia neverta. Juk tai – Jungtinės Tautos, tokia nuo senatvinio marazmo jau mirusi, tačiau iš inercijos dar žingsniuojanti mumija, kurios Saugumo Taryboje nuolatos posėdžiauja Kremliaus žmogėdros ir jų draugai iš Pekino. JT – tai pasibaigusio galiojimo produktas, sukurtas po Antrojo pasaulinio karo ir galutinai susikompromitavęs Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje. Ateityje visa tai pasikeis. Tačiau kol kas veikia ir JT, ir gausūs filialai. Todėl Lietuva privalo laikytis visų senųjų diplomatijos ritualų. Kol nebus sukurta nauja geopolitinės sandaros architektūra.
Lietuviams, darantiems viską, kad Ukraina kuo greičiau susidorotų su okupantais, sunku suprasti tas tautas. Kalti kruvinus pinigus pasinaudojus geopolitine situacija – jiems savaime suprantama. Ko gero, prekiautų nafta ir ginklais su rusais net šiems atšliaužus iki jų pačių šalių sienų.
Darant tokį biznį nuolatos kyla įvairiausių „taikių“ pasiūlymų. Antai gražiajame Nuakšote – čia toks miestas Mauritanijoje – susirinkęs Afrikos nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos komitetas pritarė siūlymui leisti rusams ir baltarusiams varžytis su neutralia vėliava. Kiek anksčiau su panašiu pasiūlymu žmogėdrų atletams sublizgėjo Azijos olimpinė taryba. Nes juk nepainiokime sporto ir politikos!
Bet kodėl kai kurios Afrikos ir Azijos šalys taip myli Rusiją? Iš kur tas begalinis prieraišumas agresoriui, kurio elgesys bet kokiam padoriam žmogui turėtų kelti pasišlykštėjimą ir pyktį? Kaip įmanoma ignoruoti sistemingus karo nusikaltimus, suverenios šalies teritorijų atplėšimą ir – galų gale – grasinimus branduoliniu karu, galinčiu išgarinti net ir tas saulėtas Kremliaus draugų žemes?
Trumpoji atsakymo versija – istorija ir interesai. Sovietų Sąjunga sumaniai išnaudojo Afrikos tautų kolonijinio išsivadavimo etapą siūlydama ne tik karinę paramą, bet ir ideologijos importą, kurį ten taip mielai priėmė ir įskiepijo jų išperėta agentūra. Kwame Nkrumah, Ahmeda Touré, Patrice‘as Lumumba, Amílcaras Cabralis ir daugybė kitų komunistinio rytojaus statytojų Afrikos žemėje paliko ne tik kraujo klanus. Anuomet buvo pasėta idėja, kad vakarykštį vergą nuo pavergėjų apsaugos tik sovietai. Arba rusai.
Būtent todėl Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas po tas šalis neršia ieškodamas paramos ir užtarimo, nes civilizuotų valstybių durys jiems aklinai užtrenktos. Štai kodėl ten gūžtas suka „Wagner“ banditai. Antivakarietiška Kremliaus retorika anuose kraštuose labai tinka ir patinka, o ginklų ir kito juodo verslo galimybės – svaigina.
Požiūris į demokratiją, opoziciją, žodžio laisvę tose šalyse kone idealiai sutampa su Kremliaus šutvės skelbiama „rusų pasaulio“ tvarka. Žmogaus gyvybė, tarptautinės teisės normos, galų gale – elementarus padorumas ten reikalingas tik tiek, kad pakaktų užmuilinti akis naudingiems idiotams Vakaruose, kurie nepaisydami nieko siunčia humanitarinės pagalbos krovinius amžinai skurde įstrigusioms, demokratiją vis kuriančioms, bet nesukuriančioms, korupcijos, smurto ir klanų įkaitėmis.
Tačiau yra dar kai kas. Tai – menkai užmaskuota piktdžiuga dėl Europą ištikusios humanitarinės katastrofos. Tie sotūs, savimi patenkinti ir aptingę Vakarai, nuolat maitinantys Afriką ir Aziją demokratijos pamokėlėmis, dabar įsitikino, kad niekas negali būti garantuotas dėl taikos ir klestėjimo. Karas ir suirutė – ne tik mažiau turtingų, amžiais engtų, o paskui likimo valiai paliktų tautų lemtis. Tai gali atsitikti bet kur ir bet kada, nors jūs jau kalbate apie amžiams įveiktą karą, badą ir marą. Pažvelkite į save! Gal pagaliau kitaip pradėsite vertinti ir mus? Ir apskritai: kodėl Ukrainos pabėgėlius mylite labiau, nei visus kitus?
Daugybė žmonių tose šalyse viską supranta ir nuoširdžiai linki pergalės Ukrainai. Tačiau ideologinis sovietų įdirbis, ne iki galo suvestos sąskaitos su kolonijine praeitimi ir jų poreikius atitinkanti Kremliaus antivakarietiška retorika dar ilgai lems tų valstybių požiūrį. Ne tik į Rusijos karą prieš Ukrainą. Į demokratiją ir pasaulio tvarką apskritai. Todėl mūsiškiams visokiuose Jungtinių Tautų laisvo oro direktoratuose teks ilgam laikui apsišarvuoti kantrybe ir išmintimi. Prireiks dešimtmečių, kad tai imtų keistis.