Maisto bankas skelbia, kad Lietuvos gyventojų eilės prie nemokamo maisto dalijimo punktų nenustoja augti. Organizacija pastebi itin liūdnas tendencijas kai kuriuose regionuose, kur per metus paramos maistu prašytojų padvigubėjo. Dar sudėtingesnė situacija kaimiškose vietovėse – pagalbos paketų prašo vis daugiau jaunų šeimų. Nevyriausybininkai neslepia, kad tokios gana tragiškos situacijos kaltininkas yra rekordiškai augusios maisto produktų kainos. Žmonės ir toliau yra priversti susispausti, kaip niekad anksčiau, o kai kuriems pragyvenimas ir kainos už maistą yra nebepakeliamos, todėl tenka atsisakyti ne tik būtinų, bet ir labai brangių paslaugų – tarkime, odontologijos, – bet ir kai kurių maisto produktų. Neretai tas daroma netgi savo sveikatos sąskaita, kai užuot pasirinkus sveikesnio, bet brangesnio maisto, gyventojams tenka tenkintis pigiais produktais, kuriuos gaminant naudojama daugiau pakaitalų, daugiau cukraus, palmių aliejaus ir pan., o tokių produktų vartojimas gali nulemti ne vieną lėtinę ligą, sumažinti gyvenimo trukmę ir jo kokybę.
Sunku būtų nepritarti anksčiau minėtos nevyriausybinės organizacijos atstovų pastebėjimams, tačiau dėl išsakytos situacijos kaltas ne tik pats brangimas. Savo vaidmens neturėtų kratytis ir dešiniųjų Vyriausybė, kuri dėl savo vangumo ir „noro“ kovoti su kainų šuoliu taip pat turėtų prisiimti atsakomybę.
Maisto banko informacija, kad paramos prašančiųjų skaičius pasiekė dar nematytas aukštumas, išties nedžiugina, bet ši informacija nė kiek nestebina. Tokių rezultatų buvo galima tikėtis ir tą labai gerai iliustruoja statistika: jeigu maisto kainų lygis Lietuvoje 2022 m. siekė 85 proc. ES kainų lygio, tai pastaraisiais mėnesiais jis pasiekė 98 proc. Kaip jau buvo paminėta, produktų kainos beveik susilygino su ES vidurkiu. Šioje vietoje galima pesimistiškai pajuokauti, kad analogiškos statistikos nematome, kai kalba pakrypsta apie mūsų šalies gyventojų pajamas – jos vis dar gerokai atsilieka nuo ES senbuvių.
Šioje kadencijoje jau ne kartą buvo akcentuotos priemonės kovai su bene sparčiausiai visoje ES augusiomis maisto kainomis. Lietuva taip ir liko viena iš tų šalių, kuri nesugebėjo bent jau laikinai pritaikyti lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą visam maistui ar atskiroms produktų grupėms. Absoliuti dauguma ES narių nuėjo tuo keliu, tačiau konservatorių vadovaujama valdančioji koalicija net nesvarstė tokios galimybės, todėl vėl iš naujo tenka prisiminti mūsų kaimynus lenkus. Šioje šalyje didesnis ar mažesnis lengvatinis tarifas galiojo nuolat, tačiau prasidėjus energetinei krizei, ši šalis nusprendė pereiti prie nulinio tarifo būtiniausiam maisto produktų krepšeliui. Tokią mokestinę politiką taikyti ir mūsų mažmeninėje prekyboje ne kartą siūliau Seime, tačiau visi įstatymai ir atskiros pataisos valdančiosios koalicijos balsais buvo atmetinėjamos, o pasiteisinimas buvo toks: taikant naujas lengvatas reikėtų atidžiai pasverti ir neskubėti jų įvesti, tokios lengvatos socialiai yra neatsakingos, nes naudą gaus ir turtingieji, o pati lengvata dar labiau didins infliaciją. Užuot tai padariusi, Vyriausybė bandė klaidingai įtikinti, kad augančios pajamos padengs infliacijos daromą žalą. Tokių priemonių esą visiškai pakaks, kad Lietuvos žmonės nepajustų didėjančių kainų šoko.
Šiandien aiškiai matosi, kad valdantieji pernelyg užsižaidė su savo svarstymais ir nesiėmė drąsesnių žingsnių, taip priversdami Lietuvos gyventojus prekybos vietose tuštinti savo šeimų biudžetus žymiai sparčiau, nei tai daro kitų ES valstybių gyventojai.
Tuo tarpu minėtoje Lenkijoje maisto kainos yra kur kas mažesnės. Tuo įsitikina kiekvienas mūsų šalies gyventojas, vis dar važiuojantis apsipirkti į šią šalį, o pati PVM lengvata žymios įtakos infliacijai neturėjo – ten infliacijos rodiklis yra žemesnis nei Lietuvoje.
Mūsų šalyje matome atvirkščią vaizdą: PVM lengvatos neturime, su ja ir mažesnių kainų, o besitęsiantis maisto kainų augimas daro didžiausią poveikį bendrai infliacijai. Negana to, valdančiųjų pažadai neišsipildė. Paaugęs žmonių uždarbis taip ir nepasivijo kainų augimo, o realios pajamos sumažėjo beveik dešimčia procentų.
Deja, bet didesnių prošvaisčių ir toliau nesimato. Nepaisant to, kad maisto kainų kilimo pabaigos nesimato, Vyriausybė neketina aktyviau kištis ir toliau tikina, kad sieks palaikyti gyventojų perkamąją galią. Tačiau prognozės nedžiugina. Kitais metais kainos augs greičiau nei vidutinis darbo užmokestis. Dėl to, kaip ir minėta, realios gyventojų pajamos susitrauks dar labiau – net ir už didesnę sumą pinigų jie įstengs nusipirkti mažesnį kiekį prekių ir paslaugų. Ką jau kalbėti apie tuos žmones, kurie atsiduria Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo apžvalgose, atskleidžiančiose liūdną tiesą – žemiau skurdo rizikos ribos gyvena kas penktas mūsų šalies gyventojas.
Aukštos maisto kainos yra tik viena iš problemų, kurios turėtų būti sparčiau sprendžiamos artėjančioje Seimo pavasario sesijoje. Ant sesijos programos stalo neišvengiamai turi grįžti nevienareikšmiškų klausimų kelianti sveikatos įstaigų tinklo pertvarka. Akivaizdžiai matyti, kad sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio pompastiškai pristatytas reformos planas neveikia. Pertvarka kol kas neatneša nei geresnės paslaugų kokybės, nei didesnio sveikatos paslaugų prieinamumo.
Žodžiai „reformos planas“ skamba pernelyg skambiai, nes to plano su aiškiais ir racionaliais skaičiavimais nebuvo anksčiau, pradėjus rengti pertvarką Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) kabinetuose, minėto plano nėra ir dabar. Tą šių metų pradžioje patvirtino ir buvusi ministro darbovietė – Valstybės kontrolė. Įstaiga, kuriai anksčiau vadovavo dabartinis sveikatos apsaugos ministras, buvo negailestinga. Audite išskiriami net keliolika punktų apie rizikas, kurias jie mato įvertinę Arūno Dulkio reformą, svarbiausios iš jų: tinkamo komunikavimo nebuvimas, informacijos nepasidalijimas ir paties plano neparengimas. Kontrolieriai pabrėžė, kad su sveikatos sistema tiesiogiai susijusiems dalyviams (savivaldybėms, medikų asociacijoms, pacientams atstovaujančioms organizacijoms ir t. t.) SAM bendravimas ir komunikavimas kėlė neapibrėžtumo jausmą, netgi trūko galimybių pateikti savo argumentus dėl planuojamos pertvarkos. Dar daugiau – Valstybės kontrolė aiškiai akcentavo, kad jokio susisteminto dokumento, reglamentuojančio pertvarkos kryptis, pagrindinius veiksmus, jų terminus, rodiklius ir kt. nebuvo. Šitoje vietoje sunku būtų ką ir pridurti. Ne kartą tą esu sakęs Seime, kai buvo svarstomas ši reforma, dabar tą patį pakartoja kontrolierių parengtas Sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos auditas. Mano įsitikinimu, jis taikliai iliustruoja tai, kas vyksta papūtus pirmiesiems chaotiškai parengtos pertvarkos vėjams: mažesnių rajonų ligoninėse medikai skaičiuojami ant vienos rankos pirštų, gydymo įstaigos gyvena nuolatinėje baimėje apskritai išnykti, o gyventojams, ypač iš regionų, apsunkinamos galimybės paslaugas gauti laiku.
Kokia ministerijos reakcija? Situaciją matome, žinome ir viskas turėtų susitvarkyti su kitais pertvarkos etapais, kurių įgyvendinimas numatytas per artimiausius penkerius metus, o kol kas sveikata besiskundžiantiems žmonėms pasiūloma tik pakentėti ir pastoviniuoti milžiniškose eilėse, kad galėtų patekti pas gydytoją.
Sumaištį įneša ne tik vadinamoji ligoninių tinklo reforma, tokių esama ir daugiau. Į Seimo sesiją grįš ir Valstybės tarnybos pertvarka. Po sunkiai įveiktos pateikimo stadijos, Vidaus reikalų ministerija (VRM) iš naujo bandys stumti šį klausimą, kuris nuo pat pradžios iki pabaigos kelia pagrįstą susirūpinimą visam viešajam sektoriui. Kol kas sunkiai sekasi pagrįsti, kodėl reikia radikaliai keisti pareiginių algų apmokėjimo sistemą, susiejant ją su vidutiniu mėnesinio darbo užmokesčiu (VMDU), nesuprantamai atrodo ir VRM užsispyrimas kuo labiau eliminuoti profsąjungas nuo kolektyvinių sutarčių, naikinti priedus už stažą, mažinti atostogų dienų skaičių ir t. t. Kol kas VRM siūlomi pokyčiai tikrai neįneša stabilumo į patį viešąjį sektorių ir į valstybės tarnautojų veiklos užtikrintumą ar geresnius rezultatus. Reformos autoriai netgi nenori matyti vieno svarbaus fakto – jų stumiami pokyčiai palies ne tik pagrindinių valstybinių įstaigų darbuotojus, tačiau kur kas didesni sukrėtimai bus jaučiami savivaldybėse. Juk kalbame ne tik apie Seime, Vyriausybėje ar ministerijose dirbančius asmenis, bet apie visus žmones, kurie patenka po biudžetinio finansavimo skėčiu: mokytojus, socialinius darbuotojus, medikus, policininkus, ugniagesius ir t. t. Reforma gali paveikti daugiau kaip 300 tūkst. darbuotojų.
Neišvengiamai plenarinių posėdžių salę turi pasiekti ir koncentruotą bankų rinką labiau reguliuojantys įstatymų pakeitimai. Daugelis Lietuvos gyventojų pasigenda didesnio valstybės dėmesio dėl nesuvaldomai didėjančių palūkanų už būstą, taip pat galimybių lengviau pasitraukti iš antrosios pakopos pensijų sistemos, kuri jau dabar įvardijama kaip „žlugusi“ ir neduodanti jokios apčiuopiamos grąžos. Nemaloniai nuteikia ir nuolat pasirodantys pranešimai apie bankų elgseną su savo klientais, kai jiems prireikia išsigryninti kiek didesnes sumas. Radviliškio rajono kaime gyvenančių senjorų atvejis tą puikiai įrodo. Vyresnio amžiaus žmonėms reikėjo nueiti kryžiaus kelius, kol iš savo banko sąskaitos pavyko pasiimti reikiamą sumą pinigų. Akivaizdu, kad sprendimai turės būti priimami, opozicija šiuo atveju neatostogavo ir pateikė ne vieną įstatymo projektą, leisiantį apmalšinti kartais visai nepagrįstą bankų godumą. Tačiau jiems pasiekus Seimo darbotvarkę vis tiek liks esminis momentas – kaip elgsis valdantieji per lemiamus balsavimus. Norisi tikėtis, kad bent šiuo atveju jie parodys daugiau jautrumo ir supratingumo, kurio tiksi ne vienas mūsų šalies gyventojas.
Nusivylimas jaučiasi ir susisiekimo sektoriuje. Balansuojame ties pavojinga riba, kai dėl nepakankamo finansavimo galime pamatyti dar ne vieną įgriuvusio tilto atvejį. Kelių infrastruktūra merdėja, todėl būtini papildomi finansiniai resursai gaivinti ne tik avarinės būklės tiltus, bet ir blogėjančius kelius. Prieš pavasario sesiją asmeniškai inicijavau ne vieną Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo pakeitimą, kuriais gali būti įnešti pozityvūs pokyčiai šiame strateginiame sektoriuje.
Visų šių susikaupusių problemų negalime ignoruoti, jas privaloma girdėti ir matyti. Ypač tą turi daryti tiek Vyriausybė, tiek valdančioji koalicija. Kas galėtų blogiausia įvykti artėjančioje sesijoje – tai bandymas užgniaužti visas parengtas opozicijos iniciatyvas, prisidengiant svarbesniais politiniais reikalais ar batalijomis, kurių greičiausiai išvysime ne vieną.