Praėjusią savaitę NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, vienas nedaugelio Vakarų valstybių lyderių, aiškiai atmetė Kinijos išreikštą pasiūlymą karą Ukrainoje užbaigti derybomis dėl taikos: „Kinija yra nepatikima partnerė, nėra pasmerkusi neteisėtos invazijos į Ukrainą. Be to, pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Rusija, vos kelios dienos iki įsiveržimo.“ Įtakingo lyderio žodžiai nukerta bet kokių panašių svarstymų galimybes ir mobilizuoja sąjungininkus.
J. Stoltenbergas užsiima nuolatiniu Vakarų valstybių vadovų blaivinimu, raginimu ir telkimu. „Putinas nesiruošia tik karui. Atvirkščiai – ruošiasi labai dideliam karui, itin aktyviam puolimui“, – 2023 m. vasario 25 d. NATO vadovas dalijosi susitikime su žiniasklaidos atstovais („Interfax“). „Greičiausiai karas baigsis derybomis. Tačiau norint, kad taip įvyktų, turime nuolat ir pakankamai remti Ukrainą. Tik adekvatus jėgų santykis leis Vladimirui Putinui suprasti, kad mūšio lauke Rusija nenugalės, paskatins jį pripažinti Ukrainos nepriklausomybę ir sėsti prie derybų stalo. Karinė parama šiandien – taikaus sprendimo rytoj garantija.“
Dešimt metų (2000–2001 ir 2005–2013 m.) darbavęsis Norvegijos ministro pirmininko pareigose, 2002–2014 metais buvęs Darbo partijos pirmininku, priklausiusiu socialistų partijos dešinesnių pažiūrų flangui, įtakingas Norvegijos politikas J. Stoltenbergas vadovauja NATO nuo 2014 metų, kreipdamas organizacijos narių dėmesį į augančią Rusijos ir Kinijos karinę bei kibernetinę agresiją.
Nemaži iššūkiai NATO ištiko 2018–2019 m., kai JAV ir Prancūzijos lyderiai suabejojo NATO ateitimi. 2018 m. liepą JAV prezidentas Donaldas Trumpas užsipuolė NATO sąjungininkes, o ypač Vokietiją, nevykdant įsipareigojimų NATO organizacijai (tuo metu Vokietija gynybai skyrė 1,23 proc. nuo BVP, JAV – 3,3 proc.) ir pervedant Rusijai milijardus dolerių už dujas, kai tuo pačiu ši valstybė tikisi JAV paramos atlaikant Rusijos grėsmes Europoje.
Nors D. Trumpo ugninga kalba buvo pavadinta išsišokimu ir išpuoliu prieš sąjungininkes, ateities įvykiai parodė, kad ji buvo teisinga, ir problema buvo ne kas, o kaip pasakyta. J. Stoltenbergas priėmė D. Trumpo argumentus pabrėždamas, kad NATO stiprybė vienybėje, šalių narių pozicijos tam tikrais klausimais gali skirtis, tačiau jis siekia, kad visos valstybės gynybai skirtų ne mažiau 2 proc. nuo BVP.
2019 m. lapkritį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas nustebino NATO partnerius, pareikšdamas, kad organizaciją ištiko smegenų mirtis ir reikėtų koncentruotis į Europos Sąjungos (ES) karinių pajėgų apjungimą ir stiprinimą (dar 2017 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel pakvietė ES valstybes kurti Europos Armiją – „turime perimti likimą į savo rankas“).
J. Stoltenbergas jau kitą dieną savo kalboje pabrėžė, kad net 80 procentų NATO finansavimo ateina iš narių, nepriklausančių ES, o Europos vienybė niekaip nepakeis transatlantinės vienybės. J. Stoltenbergo pareiškimas buvo svarbus, nes leido aplink jį vienytis kitoms NATO valstybėms, tarp kurių, visų pirma, buvo Rytų Europos šalys, įskaitant Lietuvą, kurioms Didžiosios Britanijos ir JAV parama nepaprastai svarbi.
Dar prieš prasidedant Ukrainos karui, 2022 m. vasario 9 d., NATO vadovas viešai išsakė paramą Ukrainos siekiui tapti organizacijos nare, pažymėdamas, kad kiekviena nepriklausoma valstybė gali rinktis savo kelią, o Kinija, kuri 2022-ųjų pradžioje pirmą kartą garsiai prabilo prieš NATO plėtrą, ir Rusija neturi teisės varžyti kitų suverenių šalių pasirinkimo.
Kalbėdamas apie mažesnes NATO valstybes, įskaitant ir Baltijos šalis, J. Stoltenbergas pažymėjo, kad NATO neturi pirmos ir antros klasės bilietų. Visos valstybės važiuoja pirma klase, o „galia privalo būti teisinga“. Taigi NATO generalinio sekretoriaus niekaip nepavadinsi marionete įtakingų NATO narių vadovų rankose. Atvirkščiai – būdamas įtakingas diplomatas ir vadovas jis vienija labai skirtingas organizacijos nares.
2021 m. gruodį J. Stoltenbergas dalyvavo konkurse į Norvegijos centrinio banko vadovo pareigas ir jį laimėjo 2022 m. vasario 4 d. Tačiau 2022 metų vasarį prasidėjus karui Ukrainoje, kovo 24 d. jis atsisakė naujų pareigų ir liko vadovauti NATO organizacijai iki 2023 m. rugsėjo 30 d. „Tai reikšmingiausias dalykas, ką galiu nuveikti šiame gyvenime. Turiu telkti Vakarų valstybes kaip NATO generalinis sekretorius. Tik toks šiomis aplinkybėmis yra teisingas sprendimas“, – savo poziciją išsakė J. Stoltenbergas.
Duodamas interviu „Reuters“ karo metinių dieną, J. Stoltenbergas pažymėjo, kad NATO tikslas – visiems laikams sutramdyti Rusijos agresiją, o su Ukraina pradėti ilgalaikės partnerystės kelią, ne tik suteikiant karui reikalingus ginklus, bet ir modernizuojant gynybą, už saugumą atsakingas šalies organizacijas, keičiant sovietinius standartus. „Šis karas pakeitė pasaulį kaip Berlyno sienos griūtis ar rugsėjo 11-osios įvykiai. Šiandien nėra jokių galimybių geresniems santykiams su Rusija. Karas gali trukti labai daug metų. Turime būti tam pasiruošę.“
Kol kas nėra žinių, koks bus J. Stoltenbergo ir NATO sprendimas dėl generalinio sekretoriaus kadencijos pratęsimo ar kaitos. Vienas stipriausių kandidatų, galinčių pakeisti dabartinį vadovą, – Markas Ruttė, Nyderlandų ministras pirmininkas. Jei 2021 m. kandidatai į šį postą buvo labiau simboliniai, silpnesni, šiandien, reikia tikėtis, ieškoma stiprios pamainos.
Karo Ukrainoje akivaizdoje pasauliui reikalinga stipri, principinga ir morali vedlystė. Galime įsivaizduoti, kaip būtų atrodžiusi ir kokias pasekmes turėjusi silpna NATO lyderystė, pasiduodanti didesnių narių, pavyzdžiui, Prancūzijos ir Vokietijos, karo pradžioje išsakytam spaudimui bet kokia kaina siekti taikos ar JAV abejonei dėl Ukrainos rėmimo.
Koks J. Stoltenbergo lyderystės „receptas“? Skandinaviškas tiesumas ir skaidrumas, įtaka, paremta asmeniniais pasiekimais ir rezultatu, susivaldymas – tinkama pusiausvyra tarp diplomatijos ir tikslo siekimo (gebėjimas išgirsti ir suvienyti), teisingumas ir tarnystė geresniam pasauliui. Beje, dažnai klausiama, ar lyderis gali būti introvertas. Jensas Stoltenbergas yra atsakymas į šį klausimą.
