Nuomonės dėl tolesnės karo eigos skiriasi. Didesnė Ukrainos rėmėjų dalis įsitikinusi, kad Kyjivas atkariaus visas savo žemes, tarp jų ir Krymą, o kai kurie kariškiai, kaip buvęs JAV kariuomenės Europoje vadas generolas Benas Hodgesas, gana detaliai aiškina, kaip sudaryti sąlygas Krymo atkariavimui.
Antra vertus, esama patikimų pranešimų, jog Vokietija ir kai kurios kitos sąjungininkės vis dažniau abejoja Ukrainos gebėjimu atgauti visą savo teritoriją. JAV generalinio štabo viršininkas Markas Milley mano, kad bus labai, labai sunku išstumti rusus iš Ukrainos, ir prieš kelis mėnesius sakė, kad reikia galvoti apie derybas. Pavasario mūšiai iš dalies parodys, kuri pusė tiksliau vertina padėtį.
Jei Ukrainos pajėgos pasiektų reikšmingą pergalę pietuose ir pradėtų ruoštis Krymo puolimui, galimas Rusijos taktinių branduolinių ginklų panaudojimas vėl taptų svarbiu politikos klausimu. Daugelis Rytų Europos šalių, įskaitant ir Lietuvą, šią idėją lengvabūdiškai atmeta.
Esą ginklų vartojimą pasmerktų bene visos šalys, tarp jų ir Rusijos draugės, NATO griežtai reaguotų, gal net pultų kai kuriuos taikinius Rusijoje. Be to, neaišku, kaip branduolinis ginklas paveiktų karo eigą; nuo radiacijos lygiai nukentėtų abi pusės, o vėjas dažniausiai pučia iš vakarų į rytus.
Vladimiras Putinas supranta galimas branduolinio ginklo panaudojimo pasekmes. Jis racionaliai galvotų ir elgtųsi kaip brandus valstybininkas, jei nesigriebtų tokių kraštutinių priemonių, siekdamas išlaikyti Krymą savo rankose.
Sunku suprasti, kodėl aršūs Rusijos priešai manytų, kad jis toks valstybininkas, atsižvelgus į tai, kad jo nutarimas pulti Ukrainą ir įsitikinimas lengva pergale rodė jo ryžtą lošti va banque. Krymo netekimas reikštų, kad V. Putinas būtų prisimenamas kaip vienas silpniausių ir neefektyviausių vadovų Rusijos istorijoje, antrasis caras Nikolajus II. Kodėl turėtume manyti, jog žmogus, kuris yra taip apsėstas savo vaidmens istorijoje, susitaikytų su tokiu likimu?
Vakarai nuosekliai pažeidinėja galimas Kremliaus raudonąsias linijas, Kyjivui perduodami vis galingesnę ginkluotę: priešlėktuvinį ginklą „Stinger“, artilerijos sistemą HIMARS, dabar – tankus „Leopard“. Gal ateityje V. Putinas susitaikys arba bus priverstas susitaikyti su naikintuvų F-16 perdavimu, ilgainiui – ir Krymo atkariavimu? Vis dėlto optimistai turėtų prisiminti, kaip buvęs JAV prezidentas Johnas Kennedy‘is apibūdino per Kubos raketų krizę išmoktas pamokas: „branduolinės valstybės, gindamos savo gyvybiškai svarbius interesus, visų pirma turi vengti tokių susidūrimų, kurie priverstų priešininką rinktis arba žeminantį atsitraukimą, arba branduolinį karą. Tokio elgesio pasirinkimas branduoliniame amžiuje būtų tik mūsų politikos bankroto įrodymas arba kolektyvinis pasaulio mirties troškimas.“
Vakarų parama didės. Yra pavojus, kad tolesnis vis pažangesnių ginklų tiekimas, detalesnės žvalgybinės informacijos perdavimas ar karinių patarėjų siuntimas į Ukrainą gali įtikinti Kremlių, kad priešiškai nusiteikę Vakarai siekia sunaikinti jų šalį. Šitokius nuogąstavimus veikiausiai didina kalbos apie Ukrainos „visišką pergalę“, „Rusijos susilpninimą“, juolab apie Rusijos „dekolonizavimą“. Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas rašė, kad „Rusijos vidinė dekolonizacija yra neišvengiamas procesas, kurį pasaulis turi priimti <...> pats laikas rimtai pasikalbėti apie tai, kaip saugiai išardyti Rusiją. Kuo greičiau šis procesas prasidės, tuo greičiau ir neskausmingiau jis vyks.“
Vakarų vadovai nežino, kokios yra Rusijos raudonosios linijos. Bet, kaip rašo branduolinių ginklų žinovė Nina Tannenbaum, jie negali rizikuoti per vėlai sužinoti, kad jų paramos priemonės sukėlė galutinį Rusijos atsaką. Šiomis aplinkybėmis itin svarbu, kad JAV ir Rusija palaikytų ryšius, kad ne tik politikai bet ir kariškiai kalbėtų vieni su kitais.
Jeigu Ukrainos pavasario puolimas būtų nesėkmingas, jeigu lapkritį fronto linija nebūtų daug pakitusi, reikėtų pagalvoti, ką Ukraina turėtų daryti. Kyjivas savo žuvusiųjų karių skaičių laiko valstybine paslaptimi. Nors jų būta mažiau negu Rusijos, skaičius yra labai aukštas ir didėja kiekvieną karo dieną. Jeigu būtų aišku, kad nauji puolimai priverstų rusus trauktis, reikėtų pulti. Jei puolimai būtų bevaisiai, reiktų juos laikinai nutraukti arba bent sumažinti jų apimtį bei pradėti pokalbius / derybas su Maskva.
Nors ilgainiui Ukraina turi spręsti, ar ji derėsis su Maskva, tai toli gražu nereiškia, kad kai kurios kitos šalys negali siūlyti patarimų. Be JAV karinės ir finansinės paramos Ukraina nebūtų gebėjusi atlaikyti Rusijos antpuolio, tad Vašingtonas turi teisę reikšti savo nuomonę. Žodį gali tarti ir kitos Ukrainos rėmėjos. Tačiau nevalia joms užmiršti, kad jos nedalyvauja kare, kad kare žūsta tik ukrainiečiai, o ne jų piliečiai, tad kovingus žodžius turėtų atsargiai sverti.
Lietuva šimtu procentu palaiko dabartinę Volodymyro Zelenskio poziciją. Ukraina turi atgauti visą savo buvusią teritoriją, karo nusikaltėliai turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, Rusija turės mokėti reparacijas. Lietuva norėtų ir maksimaliai izoliuoti Rusiją. Praeitą savaitę Ingrida Šimonytė pareiškė, kad Europos saugumo sistema turi būti kuriama be Rusijos, ir amžinas dairymasis į jos pusę yra žalingas.
Ne visiškai aišku, ką premjerė turi omenyje, kaip ji įsivaizduoja tą saugumo sistemą be Rusijos. Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahras Store‘as sakė, kad Vakarų sąjungininkams veikiausiai reikės derėtis su Rusija, paragino juos parengti ilgalaikę strategiją, kaip tvarkytis su karu Ukrainoje ir palaikyti dialogą su Maskva. „Negalima paprasčiausiai elgtis su pasauliu taip, kad paimtumėte žirkles ir iškirptumėte iš žemėlapio viską, kas jums nepatinka.“ Norvegijos premjeras pažymėjo, kad žvelgiant iš sausumos pusės, Rusija yra didžiausia planetos valstybė. Jis siekia ateities Europos, kurioje „visos šalys, tiek mažos, tiek didelės, įskaitant Rusiją, galėtų gyventi taikiai ir saugiai.“
Kalbant apie žirkles, vienas ekspertas neseniai rašė, kad nuosekli ir nuolatinė Rusijos izoliacija, paverčiant ją milžiniška Šiaurės Korėja, tik geriau ginkluota, gali turėti bauginančių pasekmių. Nors Šiaurės Korėjai dažnai gresia badas, o jos ūkis atsilikęs, ji dažnai žvangina ginklais, nepaiso Vakarų grasinimų ir tarptautinių normų. Paversta atstumtąja, Rusija būtų daugelį kartų pavojingesnė, ją nuolat turėtų stebėti tarptautinė bendruomenė, nors neturėtų priemonių jai paveikti.
