Ko tik čia nepamatysime! Tradiciniai auksarankių močiučių rankdarbiai, visų įmanomų receptūrų lašiniai, karštas vynas, šaltas alus, TOI TOI alėjos ir jų nerandantys bei dėl to galvos sau nesukantys mugės svečiai, „Karvutė“ iš Latvijos, rūkyta žuvis iš Lenkijos, mediniai žaislai iš Kinijos, vilnonės kojinės iš Baltarusijos, originalios (ir nevisai) vyšyvankos iš Ukrainos (ir nebūtinai iš ten)… Po pavasariško dangaus skliautu, kosmopolitiniame ir naujovėms atvirame Vilniuje, pasaulio sostinės vizitine kortele tapusi Kaziuko mugė, kaip ir kasmet, vėl suvienys tautas ir kontinentus.
Tačiau nuo perkaitusių grotelių ir nusigėrusių prekeivių burnų sklindanti unikalių natų smarvė norom nenorom sukels abejonę, jog pasaulyje viskas yra ramu ir gražu, o ryto pagirios vers sunerimti dėl ateities.
Išties. Vilniaus gyventojams ši mugė bus proga atsisveikinti su Remigijumi Šimašiumi, kuriam ji bus paskutinė jo paskutinėje kadencijoje. Sakyčiau, savotiška gulbės giesmė. Gaila. Galėjo dar „padirbt“. Bet nenori. Jei aš būčiau jo vietoje, būčiau padaręs kaip Jacinda (pvz. išėjęs prieš pat Kalėdas). Jai paplojo. Už stiprybę. Nes neištvėrė iki galo. Jam neplos. Nes ištvėrė. Mat silpnas. Tokia jau ta dvidešimt pirmojo amžiaus trečios dekados žmonijos logika.
Ne vien Vilnius į ateitį žvelgia su nerimu ir nežinomybe. Daug miestų ir rajonų, cituojant legendiniu tapusį legendinio Kauno mero interviu, įsimuš golą šį savaitgalį. Pabrėžiu – įsimuš. Spirs į savo vartus.
Ar man jūsų gaila? Ne. Lietuvos rinkėjas – panašaus lygio kaip nacionalinė futbolo rinktinė. Pendelio į tuščius vartus neįridentų. Apskritai, kaip balsuoja Lietuva, jau buvo paaiškinta anksčiau, bet nepakenks dar kartą susipažinti.
Šiemet, kaip niekada anksčiau, atrodo, kad kandidatuoja… visi. Net savo klasiokę užmačiau ant virtualaus plakato. Kodėl, Krystyna?! Kodėl!!!
Štai kairėje – savivaldybės administracijos vadovo Petro autoservisas. Dešinėje – tarybos narės Zofijos grožio salonas. Jame – Zofijos bendražygei Živilei nagučius lakuoja Zofijos dukterėčia Monika, fotosesijai ruošia. Čia pat bus sutvarkyti ne tik nagučiai, bet ir plaukučiai. Graži ir aukšta – rajono išrinkta.
Jei ant neseniai įsigytos senos bibliotekos kabo didžiulis dabartinio mero partijos plakatas, panašu, kad kažkas iš partijos tą pastatą renovuoja. Įdomu, kaip pavyko įsigyti, už kiek ir kada. Iš tikrųjų gal ir neįdomu. Koks skirtumas.
Jei ant gyvenamojo namo tvoros pamatai pakabintą dabartinio tarybos nario atvaizdą, žinosi, kur mest akmenį, kai jį vėl išrinks ir, nepaisant tau ir tavo kaimynams duotų pažadų, asfalto tau prie namų nenuties. Naudinga.
Viskas kaip ant delno. Vartai tušti. Bet ar pavyks įmušti pendelį?
Nebent į savo vartus.
Bene daugiausia diskusijų internete sukėlė baudinių serija Kaune. Panašu, kad ten patkatą Visvaldo Matijošaičio pendeliui labiausiai stengiasi padaryti Mantas Bertulis. Bertulis labiausiai yra pagarsėjęs tuo, kad bandė prasukti varkę su „Kitais pasikalbėjimais“. Pamenat? Kai bandė dešimts štukyčių paimt iš SAM‘o (ministerijos, ne Urbonavičiaus) už tai, kad Arūną Dulkį papromins?
Šis įrašas gyvenimo aprašyme Kaunui kaip ir tiktų, bet yra, kaip sako ukrainiečiai, niuansas.
Šioje vietoje norėčiau paklausti Laisvės partijos vadovybės, ar ji apskritai suvokia, kokioje šalyje gyvena ir kokiame mieste kelia šį kandidatą? Ar tokia juokingai smulki varkė – ir dar nepavykusi – gali sukelti susižavėjimą Kaune? Kaip sako Kristina Pocytė, „Jūs rimtai?“ Kaunas išrinks kažką kitą nebent tada, kai kandidatuos Henytė.
Nesvarbu.
Kaip ir nesvarbu tai, kad visi tie, kas skundžiasi dėl sklypų Vičiūnuose, paprasčiausiai nežinotų, ką su jais daryti, net jei juos būtų gavę nemokamai. Geriausiu atveju parduotų. Tiems patiems Matijošaičiams. Už juokingą kainą. Tad nepavydėkit!
Juokauju.
Pavydėkit.
Pavydas ėda nervus. Nervai veda prie trumpesnės gyvenimo trukmės. Ankstyva mirtis reiškia mažesnę naštą SoDrai. Mažensė našta SoDrai – mažesni mokesčiai ateities kartoms. Pavydėkit. Greičiau numirsit. Ir Lietuva lengviau atsikvėps.
Šiuo, manau, įmušiau jums golą. O ar jūs įmušit jį šį savaitgalį?
Sėkmės.
