Tragedija skaudžiai palietė ne tik žmonių gyvenimus, bet sugriovė ir daugybę paveldo objektų. Daugeliui lietuvių šis įvykis gali atrodyti tolimas ir neturintis tiesioginės įtakos jų asmeniniam gyvenimui. Tačiau man kaip žmogui, kuris ilgus metus specializuojasi regiono istorijoje, tai prilygsta ne tik humanitarinei, bet drauge ir kultūrinei katastrofai, todėl manyčiau, dera paaiškinti, kad būtų lengviau suprasti, kaip užmiršti kultūriniai-istoriniai ryšiai sujungė šiandien atitolusius Rytus bei Vakarus.
Levantui ir plačiajam Derlingajam pusmėnuliui neįprastai pasisekė augalų bei gyvūnų, linkusių domestikuotis, atžvilgiu. Kaip rodo tyrimai, artimiausi dabartiniams kviečiams augalai rasti Karadžadaho aukštumose pietryčių Turkijoje. Netoliese 1994 m. vokiečių archeologas Klausas Schmidtas aptikto seniausią pasaulio šventovę – seriją paslaptingų akmeninių apskritimų – Göbekli Tepe (iš turk. pilvotoji kalva), kuri apvertė aukštyn kojom ankstyvosios žmonijos istoriją.
Didžiuliai monolitai, išraižyti laukinių žvėrių bei žmonių atvaizdais, leidžia spėti, kad mūsų protėviai seniai priskyrė šventą galią gyvūnams ir jų prijaukinimas čia įprasmina simbolinę reikšmę. Į kadaise vešlias Derlingojo pusmėnulio lygumas žvelgiantį monumentą prieš 12 tūkst. metų (6 tūkst. metų anksčiau nei Stounhendžą) pastatė medžiotojų-rinkėjų bendruomenė. Pasak britų arabistės Dianos Darke, panašių apskritų šventyklų taipogi aptikta šiaurės Sirijoje, kas įrodo, jog pirmieji žmonės labiau rūpinosi ne gyvenviečių statyba, o kulto vietomis, kuriose garbino saulę, mėnulį ir besikeičiančius gamtos ciklus. Tragiškai žuvęs K. Schmidtas nesulaukė 2018 m., kai „pirmoji pasaulio šventykla“ buvo įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Laimei, žemės drebėjimas vietovę aplenkė, nors ji vos už 16 km nuo Šanliurfos, vienos iš 10 nukentėjusių Turkijos provincijų.
Tuo tarpu 2021 m. UNESCO sąraše atsidūręs, greta Malatijos miesto esantis 5 tūkst. metų senumo Arslantepės (iš turk. liūto kalva) pilkapis, sietinas su hetitų civilizacija, svarbus dėl pirmosios valstybinės visuomenės atsiradimo Artimuosiuose Rytuose, kurioje veikė sudėtinga, už raštą senesnė biurokratinė sistema. 1996 m. archeologai čia aptiko vienus ankstyviausių pasaulio kardų, liudijančių pirmąsias organizuotos kovos formas, elito naudotas politinei galiai išlaikyti. Pasak Turkijos kultūros ir turizmo ministerijos, Arslantepėje nustatyti „nežymūs sienų poslinkiai ir laikino apsauginio stogo griūtis“.
Kita vertus, itin nukentėjo Malatijos Haji Yusufo mečetė (1843), žinoma „Didžiojo žemės drebėjimo mečetės“ vardu. Kaip matyti nuotraukose, po vasario 6 d. smūgių šventovė visiškai suniokota – įgriuvo kupolai bei dalis sienų. Ironiška – neįprastas pavadinimas jai suteiktas po galingo 1864 m. žemės drebėjimo. Tada pastatas stipriai apgriautas, o atstatymo darbai truko iki 1913 m. Vis tik 1964 m. ir 2020 m. žemės drebėjimai pasikartojo. Po paskutinės tragedijos mečetė maldininkams atverta 2022 m. balandį, bet sveika neišstovėjo nė metų.
Virš Tigro upės kylantį žinomą šilko kelio miestą – Dijarbakyrą, kurį paskutinis senojo tikėjimo išpažinėjas Romos imperatorius Julianas Atskalūnas apjuosė juodo bazalto siena, taipogi palietė kataklizmas. Šimtmečius ėjusį iš rankų į rankas miestą 502 m. užėmė persai, kai jų pajėgos ant gynybinės sienos užtiko girtus vienuolius. XIX a. viduryje Dijarbakyre gyveno viena didžiausia armėnų bendruomenių Anatolijoje, kuri kaip žydai Rytų Europoje valdė verslus ir skolino pinigus.
2015 m. miesto fortifikacija tapo UNESCO kultūros objektu. Remiantis organizacijos duomenimis, po smūgių aptikti keli įtrūkimai bazalto sienoje bei neseniai restauruotame Šv. Jurgio bažnyčios fasade. Daug labiau nukentėjo šiauriau esantis Adijamanas, kur sugriuvo XVI a. mečetė ir nuvirto 2 tūkst. metų kolona, kadaise puošusi Komagenos karališkosios šeimos moterų mauzoliejų.
Jos viršuje buvusi stela vaizdavo Komagenos karaliaus Mitridato II bei jo sesers, Partų karalystės karalienės Laodikės „dexiosis“ (sveikinimo) sceną. Mitridatas II buvo triumviro Marko Antonijaus sąjungininkas, dalyvavęs Akcijaus mūšyje, kurį pralaimėjus, dėl ištikimybės imperatoriui Augustui, perleido Romai strategiškai svarbų Zeugmos miestą.
Anot D. Darke, „pažįstantys Alepą, Gaziantepe atras daug šio žymaus Sirijos miesto atgarsių. Ne veltui jame apsistojo tiek sirų pabėgėlių, besitraukiančių iš karo draskomos tėvynės.“
Iki Didžiojo karo, kai Britanija ir Prancūzija nubrėžė dirbtines sienas, abu miestai buvo glaudžiai susiję; dalį šiandien nukentėjusio senojo kvartalo pastatė Alepo gubernatorius. Be to, Gaziantepas ilgą laiką garsėjo kaip pasaulio pistacijų sostinė. Jo puošmena – ant kalvos stūksanti citadelė – mena hetitų laikus. Dabartinę išvaizdą II–III a. jai suteikė romėnai, o V a. užėmęs Bizantijos imperatorius Justinianas įrengė požeminę galeriją.
Čia šeimininkavo arabai, seldžiukai, kryžiuočiai, kol 1516 m. užkariavo Osmanai. Paskutinį kartą tvirtovė sužibėjo per Turkijos nepriklausomybės karą, kai 1920 m. vyko mūšiai tarp Turkijos nacionalinių pajėgų ir Antepo miestą okupavusios Levanto prancūzų armijos. Nuožmus miestiečių pasipriešinimas Antepui pelnė „kario“ (Gazi) priešdėlį ir šis virto Gaziantepu. Pastaruoju metu pilyje veikė gynybos ir didvyriškumo muziejus, sutraukiantis aibę turistų. Nepaisant invazijų, tvirtovės struktūra nepakito, tačiau gamtos jėga pasirodė stipresnė.
„Sugriauti kai kurie rytiniai, pietiniai ir pietrytiniai bastionai, geležiniai turėklai išsibarstė aplinkiniuose šaligatviuose. Sugriuvo atraminė pilies siena“, – skelbia CNN. Maža to, apgriuvo kalno papėdėje stovinti viena seniausių miesto Širvani mečetė (XVII a.). O pietiniame Iskenderūno mieste, anot turkų naujienų portalo „Gazete Duvar“, bemaž visiškai sunaikinta katalikų Apreiškimo katedra.
Turkijos dienraštis „Hürriyet“ vasario 17 d. skaitytojus nuramino, jog didžiausias pasaulyje Zeugma mozaikų muziejus, Gaziantepo simbolis, per žemės drebėjimą nenukentėjo. Žurnalistai, apėję sales, konstatavo, jog visos kolonos stovi, o mozaikos nenubyrėjusios. Čia saugomi antikiniai reliktai, išgelbėti nuo kylančio Eufrato upės lygio, kai 2000 m. pastatyta Biredžiko užtvanka.
Mažiau pasisekė Chatajaus archeologijos muziejui (Antakija). Muziejų ir kultūros paveldo generalinės direkcijos pavaduotojas Yahya Coşkunas sakė: „Pradėjome įstaigos restauracijos darbus. Dirbame, kad vėl atvertume mūsų muziejų, kurio atraminės kolonos nepatyrė žalos.“ Šį muziejų XX a. pr. įkūrė prancūzai, kai Chatajaus provincija priklausė autonominiam Aleksandretos sandžakui. Tuomet tai buvo antrasis mozaikų muziejus pasaulyje po Bardo muziejaus Tunise. Aišku, labiausiai gailėta Antakijos Habibo Nedžiaro mečetės, nes pastatas virto griuvėsių krūva. Tai seniausia mečetė Anatolijoje, pastatyta VII a., kai arabai užėmė miestą. Ji pavadinta čia palaidoto, Kristaus laikais gyvenusio ir jo mokymu sekusio dailidės, kurį pagonys užmėtė akmenimis, garbei. Šiuo metu mečetės žalos vertinimu rūpinasi Stambulo universiteto Architektūros fakulteto paskirta tyrėjų grupė, nes statinys yra svarbus ne tik musulmonams, bet ir krikščionims.
Antiochija (senasis Antakijos pavadinimas) senovėje buvo multikultūrinis centras bei trečiasis pagal dydį Bizantijos imperijos miestas. „Jei jūsų tikslas keliaujant susipažinti su skirtingomis kultūromis ir gyvenimo būdu, užtenka apsilankyti Antiochijoje, – rašė senovės Romos istorikas Libanijas. – Nėra kito tokio pasaulyje miesto, kur būtų tiek daug kultūrų vienoje vietoje.“ Kaip manoma, Evangelistas Matas čia rašė savo Evangeliją, o netoliese stovi Šv. Petro uolos šventovė, kur esą pirmą kartą paminėtas žodis „bažnyčia“. Dabar Turkijos televizijoje populiariausias priežodis – „Antakijos nebėra“ (tur. Antakya bitti). Ir tai nėra metafora; ištisi daugiabučių kvartalai buvo sulyginti, o gyventojai žuvo. „Aš praradau savo draugus; praradau pastatus, kuriuose valgiau ir gėriau su bičiuliais. Praradau visus prisiminimus. Daugiau neturiu priežasties gyventi Chatajaus provincijoje, nes čia nebėra nieko“, – „The New York Times“ skundėsi gyventoja.
Chatajaus provincija 1918 m. buvo inkorporuota į Sirijos prancūzų mandatą, tačiau 1939 m. atiduota Turkijai kaip prancūzų kyšis, siekiant užsitikrinti turkų neutralumą būsimame kare su Vokietija. Patys sirai tam prieštaravo, todėl šiuolaikiniuose Sirijos žemėlapiuose provincija vis dar žymima jos dalimi. Nors europiečiai nepatenkinti sirų migracija, tačiau su šia šalimi mus sieja ilgaamžė istorija. Eufrato upės iškyšulyje (Rytų Sirija) esančiame Dūra Europo mieste 232 m. stovėjo seniausia pasaulyje krikščionių bažnyčia. Australų archeologas Warwickas Ballas teigia, jog nuo I a. sirų bendruomenės gyveno Ispanijos uostuose, kurių pirkliai vykdavo į Lioną, Bordo ar net Tryrą. Pirmieji Ravenos (Italija) vyskupai buvo sirai, o V a. vyskupą sirą turėjo net Paryžius. Sirų menininkai dekoravo pirmąsias Europos bažnyčias bei įkvėpė gotikos stiliaus atsiradimą. Taigi Rytai ir Vakarai per istoriją visada žengė drauge. Kaip portale „Al Majalla“ rašė D. Darke, „istorinė Sirija, priešingai nei moderni, driekėsi nuo Tauro kalnų iki Sinajaus dykumos.“ Šiandien šiaurės Sirijoje glaudžiasi 3 mln. žmonių, kuriuos atvijo pilietinis karas bei 2016 m. gruodį vykęs rusų ir Basharo al Assado pajėgų Alepo bombardavimas. „Vien tam, kad sušiltų, sirai degina šiukšles ir pistacijų kevalus, prausiasi kartą per savaitę ir lieka namuose, nes trūksta degalų pasiekti mokyklas ar darbą. Kai kurie atsisakė karšto maisto. O kiti pardavė savo žiemines striukes, jog galėtų apskritai pramisti“, – dabartinę situaciją aprašė „The New York Times“. Vis tik žemės drebėjimas politinių sienų nepaiso.
Daugelis po karo restauruotų Alepo pastatų vėl sugriauti. Tarp jų 715 m. statyta ir į UNESCO įtraukta Didžioji Omejadų mečetė, kuri jau buvo nukentėjusi per sukilėlių ir vyriausybės mūšius. Joje esą palaidotas Šv. Jono Krikštytojo tėvas Zacharijus. 2017 m. šventovės atstatymo darbams Achmato-Khadzhi Kadyrovo vardo regioninis viešasis fondas skyrė 14 mln. JAV dolerių; tuo, neabejotinai propagandos tikslais, rūpinosi Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas. Tiesa, tūkstantį metų skaičiuojantis seldžiukų stiliaus minaretas, stebuklingai išgyvenęs daugybę praeities negandų, bet susprogdintas per karą, vis dar nėra atkurtas. Elegantiškas balto kalkakmenio minaretas, kuriame susiliejo vėliau Europos gotikoje naudotos arkų formos, laikytas pačiu gražiausiu islamo pasaulyje. Butrimonyse gimęs litvakas Bernardas Berensonas, žymus amerikiečių meno istorikas, 1958 m. rašė: „Koks stebuklas yra seldžiukų architektūra.“ Meno portalas „Hyperallergic“ primena, jog pilietinio karo metais sunaikinta mažiausiai 60 proc. Alepo senamiesčio.
Sirijos senienų ir muziejų generalinės direkcijos žiniomis, milžinišką žalą patyrė UNESCO sąraše esanti XIII a. Alepo citadelė. Viena seniausių ir didžiausių pasaulio tvirtovių. „Nukentėjo ikoniniai mameliukų bokšto vartai bei Ajubidų mečetės minareto stogas.“ Šalia citadelės riogso kalnas lūženų, kurias architektas Mohamedas al-Rifaei identifikavo kaip buvusį „avių bokštą“. Jo restauracija atidėliota, tad „dabar bokštą teks atstatyti iš nuolaužų“, – sakė jis. Be to, sugriuvo citadelės viduje stovintis Osmanų malūnas, kai kurios šiaurės rytų gynybinės sienos dalys bei vakarinis senamiesčio gynybinės sienos bokštas. Senienų direkcija naujienų portalui NDTV pabrėžė, jog anksčiau „nemažai miesto istorinių pastatų griūdavo dėl karo metu prastos infrastruktūros ir menkos priežiūros siekiant užtikrinti naujų statybų projektų saugumą.“ Ekspertų komandos taipogi apžiūrėjo senovinį Palmyros miestą, tačiau žalos neaptiko.
Tartuso provincijoje (Banijaso miestas) nukentėjo viena didžiausių riterių hospitaljerų Margato pilis. Juodo bazalto tvirtovė, dominuojanti Viduržemio jūros horizonte, didžiuojasi išlikusiomis viduramžių freskomis. Vienoje pavaizduota stulbinama pragaro vizija – nuogas vyskupas sėdi lauže, liepsnas kurstant velniams. Freskos išliko mameliukų sultono Kalauno, kuris užėmęs pilį liepė nubaltinti sienas, dėka. Kryžiaus karų laikotarpiu ji nusileido tik strategiškai svarbiausiai Krak de Ševaljė (pranc. Krak des Chevaliers) tvirtovei Chomso perėjoje, kuri nukentėjo per pilietinį karą, kai joje įsitvirtino sukilėliai (dabar vyksta restauracija). Pasak sirų tyrėjų, apgriuvo keletas Margato pilies teritorijoje buvusių statinių, nuo fasado nukrito akmenys bei sugriuvo šiaurinėje dalyje stovėjęs bokštas. O toje pačioje provincijoje atskilusi uolos dalis nukrito kitos kryžiuočių pilies – Kadmuso – apylinkėse ir sugriovė gyvenamuosius pastatus. Kryžininkų pilys yra Levanto identitetas, nes jos atskleidžia ne tik europiečių karybos strategijas, bet ir prabangų, stereotipus laužantį riterių gyvenimą.
Per šimtmečius Artimieji Rytai patyrė daugybę žemės drebėjimų. Pirmasis Antiochiją supurtęs drebėjimas minimas 115 m. Miestas buvo nušluotas, o po karinės kampanijos žiemoti apsistojęs Romos imperatorius Trajanas pats vos nežuvo. Dabartiniai seismologai apskaičiavo, jog drebėjimas siekė 7,5 balo. Romos istorikas Dionas Kasijus vaizdžiai aprašė katastrofos akimirką: „Iš pradžių pasigirdo griausmingas riaumojimas, po to sekė drebėjimas. Visa žemė pakilo, pastatai iššoko į orą. Kai kurie iškilo, vien tam, kad subyrėtų į gabalus, kiti lyg jūros banga apvirto, nuolaužoms pasklidus aplinkui.“ XII a. regioną sukrėtė trys ne mažiau didžiuliai žemės drebėjimai. Pirmasis, kurio epicentras buvo Alepe, smogė 1138 m. spalio 11 d. Jis laikytas vienu baisiausių istorijoje. Arabų metraštininkas Ibn al-Asiras užsimena, kad virpesiai truko kelias naktis. „Žmonės, drebėjimui tapus nepakeliamam, paliko namus ir išėjo į atviras vietas. Per vieną naktį suskaičiuota 80 smūgių.“ Pasak XV a. Egipto istoriko Ibn Taghribirdi, tada ne tik visiškai sugriuvo Alepo citadelė, bet žuvo apie 300 tūkst. žmonių. Antrasis 1157 m. rugpjūčio 12 d. supurtė Chamą, kuomet regionas buvo padalintas tarp krikščionių bei musulmonų karalysčių. Sirijos poetas Usama ibn Munkidh, kurio autobiografija dabar žinoma pavadinimu „Kryžiaus žygiai arabų akimis“, prarado visą šeimą, o pats liko gyvas, nes keliavo su misija į Damaską. „Mirtis nežengė žingsnis po žingsnio, jog sunaikintų mano tautos žmones. <...> Jie visi mirė akimirksniu, o jų rūmai tapo kapais.“ Paskutinis drebėjimas Siriją supurtė 1170 m. birželio 29 d., privertęs kapitališkai atstatyti Krak de Ševaljė pilį.
Stebint, kas šiuo metu vyksta Turkijoje bei Sirijoje, lieka spėlioti, kaip gamtos kataklizmai paveiks regiono ateitį. Šimtai sirų pabėgėlių nusprendė grįžti į tėvynę, kurioje, nepaisant rusenančio konflikto, tikisi prisiglausti pas gimines. Iš Radžu (šiaurės vakarų Sirija) kalėjimo paspruko 20 Islamo Valstybės kovotojų, o Turkijoje žemės drebėjimas sujaukė politinę situaciją. Prezidentui Recepui Tayyipui Erdoğanui teks įrodyti, jog nepasinaudos tragedija išstumti etnines mažumas į „tremtį“, paversdamas regioną homogeniškesniu. Be to, pasaulis susidurs su didžiausia mūsų laikų benamystės krize, apimančia daugiau nei 10 mln. žmonių. Prieš daugiau nei šimtmetį nuo karų, sukilimų bei augančių rasinių ir religinių prietarų savo gimtinėse bėgusiems europiečiams Levantas tapo saugiu prieglobsčiu. Pasak amerikiečių žurnalisto Michaelo Vatikiotiso, atvykę čia europiečiai rado ne tik trokštamą priebėgą, bet ir kelią į finansinį suklestėjimą. Tad regioną užklupus nelaimėms turime prisiminti, jog gyvenimas dažnai yra nenuspėjamas: kartais tu esi išdidus šeimininkas, o kartais – tiesiog bedalis svečias. Pasaulis yra globalus, todėl žodžiai „jie yra toli“ neegzistuoja, o juos kartojantieji demonstruoja istorijos neišmanymo ir ksenofobijos samplaiką.
