Gali būti ir taip, kad kažkas greičiau padės šaukštą.
Blogiausia iš visų blogų žinių – karas nežinia kiek dar užtruks. Ukrainos žmonių ištekliai – ne begaliniai. Ukraina kaip įtempta styga. Žūsta geriausieji. Vidurinės klasės jauni vyrai iš nedidelių miestų. Tie, kurie 2004 ir 2014 m. grąžino Ukrainai jos spalvas. Ukrainos ateitis.
Gera žinia – Ukraina, priešingai daugumos Vakarų ekspertų prognozėms, iki vasario 24-osios davusiems jai 5 dienas, atsilaikė. Dabar ekspertai bravūriškai pranašauja Ukrainos pergalę.
Atskirai paimti orkai pradeda kažką įtarti. Savotiškai. Pasirodo, spec. karinė operacija ne tai kad ne pagal fuhrerio planą eina, o apskritai tas planas – Bideno. Suktas Bidenas įviliojo Kremliaus genijų į spąstus. Putinas nesusiturėjo, ir, užuot šiaip spec. pabombinęs raketomis Ukrainą, įklimpo į tikrą karą, kuris eina pagal JAV planą.
Specialioji karinė operacija žiauriai sustiprino NATO. Europa milžiniškas lėšas skiria gynybai. Lenkija šįmet gynybai skirs 4, o kitąmet 5 proc. BVP. Sankcijos žlugdo Rusijos ekonomiką. Rusiškos naftos kaina smuko. Spąstai tuoj spragtels.
Vienintelė išeitis – pasitraukti iš Donbaso ir per metus užgrobtų žemių. Jei ne, daro išvadą jutūbėj pasirodęs filmas „Spąstai“ („Ловушка“), kurį sukūrė „tikri patriotai“, iš Rusijos liks tuščia geopolitinė vieta. Svarbiausia – išsaugoti tai, kas liko iš armijos, kurią bus galima atkurti Vakarams įklimpus į Ukrainos atstatymą.
„Tikri patriotai“ Rusijoje nebepaišo fašistinės Z? Tai – gražioji karo pusė. Jei tik žodis „gražu“ dera poroje su žodžiu „karas“.
Ukrainos rašoma istorija nėra tokia šauni, kaip vaizduoja Ukrainos vyriausybė (čia ne priekaištas, bet kuri valdžia taip darytų – kare kaip kare), kaip vaizduojamės mes, sėdėdami šilumoje ir žiūrėdami filmukus, kaip ukrainiečių dronai taško rusų tankus ir orkus.
Ukrainai tai sušaudyti metai.
Kiek iš mūsų gali įsivaizduoti savijautą ukrainiečio kario, vasario 24-osios rytą stojusį į mūšį su rusų ordomis Gostomelyje, Sumuose, Černihive ar Charkive? Jei jis dar gyvas.
Kare nėra laisvadienių ir savaitgalių. Yra tik banga po bangos į ataką einantys rusai. Artilerijos sviedinių kruša, kasetinės minos, dronų granatos. Lietus ir šaltis. Iki kaulų prasiskverbianti drėgmė blindaže, kurioje turi sugebėti numigtii prieš rytinę orkų bangą. Plaučių uždegimas rungtyniauja su granata iš drono ir haubicų sviediniais.
Mes džiūgaujam perskaitę, kad prancūzai pasiuntė Ukrainai dar 18 „Caesar“, o švedai „Archer“ savaeigių haubicų. Bet prie Bachmuto artilerijos persvara ir dabar dar yra 8:1 rusų naudai.
Nepaisant gautų haimarsų, vokiškų, prancūziškų, švediškų, čekiškų, amerikietiškų, lenkiškų ir slovakiškų artilerijos sistemų – tikras artos žvėrynas – Ukrainos armija daugiausia tebenaudoja sovietines haubicas. Jų stinga. Supertikslūs vakarietiški sviediniai negali pakeisti įprastų sviedinių.
Būna, sugenda. Būna, tenka keisti vamzdį. Vamzdžio resursas – apskaičiuotas kiekis šūvių. Haubicą išveža remontuoti, ir tada kuopa ilgam lieka tik su rankiniais ginklais. O rusai eina.
Karo pradžios adrenalinas išvėso. Pozicinis karas sekina. Ukrainiečių kariui sunku emociškai, ir tai – ne tas žodis. Metai žiauriausių kovų. Kokia ateitis jo laukia prie Bachmuto, Kreminos ar Svatovo? Jei kareivis žinotų, kada baigsis karas, turėtų orientyrą.
Nežinomybė slegia net ir tokius vyrus, kaip ukrainiečiai. Kiek šansų grįžti gyvam, jei tu jau pusę metų šitam apkase? Kiek dar čia teks praleisti? Savanorių atvežtas džipas išgyvena tris mėnesius. Raktinis žodis čia – vidutiniškai. O žmogus? Kai priekyje – tik drėgmė, skausmas ir netektys.
Kareivio nuotaikos – kaip amerikietiški kalneliai. Gruodį pakilimas, vasarį – nuosmukis.
CŽA direktorius W.Burnsas su pasibjaurėjimu prisiminė susitikimą su Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadu S.Naryškinu lapkritį Turkijoje. Iš to, kaip pasitikinčiai ir įžūliai elgėsi Naryškinas, Burnsas suprato, kad Kremlius įsitikinęs, jog Vakarams vis tiek nusibos remti Ukrainą, todėl laikas žaidžia Rusijos naudai.
Rusija kare remiasi ne kokybe, o kiekybe. Mums derėtų persvarstyti, ar tai nėra kokybė kare. Mums nepriimtina, bet rusams taip. Gali būti, kad Dievas vis dar pusėje tų, kurie turi daugiau didelių batalionų.
Jei tik jiems tinkamai vadovaujama, žinoma. Optimizmo dėl Ukrainos teikia pati Rusija. Fašistinis kevalas su supuvusiu kiaušiniu viduj.
Putinas, be abejo, yra rusonacių fuhreris, bet tik Hitlerio karikatūra. Per metus išryškėjo, kad Putinas neturi nė vienos savybės, būtinos kariaujančios valstybės vadui. Vakarų firmines šmutkes dievinantis tingus plepys, įpratęs pusę dienos skaičiuoti, kiek milijardų jau pavogė, greit pavargstantis ir bėgantis nuo įtampos. Kariaujančiai šaliai kaip šuniui penkta koja.
Fiureriukas. Sutvertas mėgautis vagies gyvenimu, bijo ką nors keisti. Viena vertus, tingu, kita vertus, pasitiki tik senais vagimis.
Praėjus metams nesėkmingo karo aplink Putiną – tie patys rukšnos šūdo kandusiais snukiais ir prasigėrę generolai. Simboliška: fuhreris paaukštino generolą R.Muradovą. Iškart po fiasko prie Vuhledaro suteikė generolo pulkininko laipsnį.
Rusijos kompleksai sprogdina internetus. Mes kariaujam su NATO, cypčioja it viščiukai. Mažas Izraelis niekada nesakė, kad kariauja su SSRS. Nors 1967 m. Egipto ir Sirijos armijose buvo 34 tūkst. sovietų karininkų ir kareivių. Valdė priešlėktuvines sistemas, rusų buvo kiekvienam batalione.
Izraelio fone didelė Rusija atrodo apverktinai, nes NATO į Ukrainą dar neatsiuntė nė vieno karininko. Kad be reikalo, kitas klausimas. Bet faktas, kad nuo Buriatijos iki Kremliaus viršaus nevisavertiškumo persmelktas reichas pasmerktas atsiimti Ukrainoje pagal pilną programą.
Sušaudyti Ukrainos metai įpareigoja ir kiekvieną lietuvį, apskritai europiečius peržiūrėti atsainų požiūrį į penktąją koloną, naudingus idiotus ir įpratusiuosius dengtis Vakarų demokratijos taisyklėmis, kurias išnaudoja diktatoriai su tikslu demokratiją sunaikinti.
Matijošaitis deda didelį stumbrą ant Kauno ir Ukrainos. O ką ant Matijošaičio deda tie garsūs Kauno menininkai ir verslininkai, kurie prieš aštuonerius metus savo liaupsėmis stūmė Krabą gelbėti Kauno? Visos tos mūzos tyli apie savo atsakomybę. O juk neturėtų.
Rusija apginklavo 40 tūkst. kalinių, šimtus žudikų, prievartautojų, pedofilų ir organizuoto nusikalstamumo gaujų vadeivų, bet ar nors vienas Suomijos ar kitos ES šalies naujienų portalas parašė, kad tie ginklai gali patekti ES nusikaltėliams ir į karštuosius planetos taškus?
Prieš keturis mėnesius Suomijos žiniasklaida kaitino kraują tokiais pranešimais, tik kažkodėl tuo kaltinbo vien Ukrainą. Tokius pranešimus be jokio kritinio įvertinimo skelbė ir Lietuvos žiniasklaida. O paskui ėmė ir nutilo. Kodėl?
Prigožinas išvarė kalinius į karą. Ir niekam Europoje nekilo minčių, kad iš šitiekos ginkluotų nusikaltėlių ginklai gali pasklisti po ES? Keista ar ne? Tik iš pažiūros. Dezinformacijos operaciją, kad iš Ukrainos ginklai gali patekti ES nusikaltėliams, surengė Rusija.
Kai pats apginkluoji nusikaltėlius, privalai nutilti apie ginklų nutekėjimą. Tiek ir Maskvos kaušai dar supranta. O be rusiško dagčio Europos naudingų idiotų liktarna neapsišviečia.
Sušaudyti Ukrainos metai stojasi prieš mus uždaviniu išrauti tą dagtį su šaknimis. Būtų didžiausia parama Ukrainai. Ir sau.
