Nors A. Kupčinskas tikina, kad tokiais pasiūlymais bando padėti mažajam verslui, tačiau įstatyminės pataisos iškart sukėlė nevienareikšmiškų nuomonių pačioje visuomenėje. Žinoma, šiuo metu kovoti su prekybos įmonėmis yra gana patrauklu, nes gyventojai yra pavargę nuo besitęsiančio maisto kainų šuolio ir nori aiškių valdžios sprendimų. Bet ar tokia konservatoriaus iniciatyva tikrai yra taikliausia ir reikalingiausia priemonė suvaldant prekybos centrų apetitą?
Jeigu buvo norėta susirinkti pigių politinių dividendų ir tokiu, gana, populistiniu keliu atkreipti žmonių dėmesį, kad TS-LKD bando apriboti didžiųjų parduotuvių veiklą – A. Kupčinskui tai pavyko, bet jeigu buvo rimtai įsivaizduojama, kad draudimai gali duoti apčiuopiamų rezultatų – tokiems argumentams bus sunku pritarti. Juolab, konservatorių vadovaujama dauguma du metus iš eilės kryptingai bandė užgniaužti bet kokius opozicijos siūlymus mokestinėmis priemonėmis mažinti rekordus mušusias maisto kainas, dideliu noru nespinduliavo ir tuo metu, kai socialdemokratų frakcija pareikalavo atlikti tyrimą, siekiant išsiaiškinti kainų augimo priežastis.
Konservatoriaus bandymas tikrųjų problemų nespręs, nes tokios pataisos labiau primena butaforines priemones, siekiant uždėti apynasrį prekybos tinklams dėl jų taikomos kainų politikos. Panašią taktiką konservatoriai jau taikė praėjusiais metais, kai šios frakcijos nariai sąmoningai nutylėjo realią situaciją ir skaičius, sakydami, kad didėjančios žmonių algos bei pensijos amortizuos infliacijos padarinius. Tikroji situacija buvo visai kita – realios žmonių pajamos Lietuvoje sumažėjo dešimtadaliu. Nereikia užmiršti ir to, kad pasiūlymai uždarinėti prekybos centrus sekmadieniais iš švenčių dienomis nėra nauji. Panašios iniciatyvos per pastarąjį laikotarpį Seimą pasiekė ne kartą. Paskutinis tokį kontraversišką projektą pateikė Remigijus Žemaitaitis.
Dabar didžiųjų prekybos parduotuvių uždarymo iniciatyvą perimantis TS-LKD frakcijos narys A. Kupčinskas mano, kad toks žingsnis suteiks galimybę į prekybos rinką aktyviau įsitraukti mažesniems tinklams ar smulkiam verslui, didžiųjų parduotuvių darbuotojams atsiras papildomas laisvadienis, gyventojai turės galimybę apsipirkti smulkesnėse parduotuvėse. Žinoma, tokie tikslai skamba tikrai gražiai ir nuteikia optimistiškai, tačiau šioje vietoje konservatorius pasistengė daug negalvoti apie tai, kokias pasekmes gali sukelti siūlomi draudimai – įstatymo projektas gali sukurti visiškai priešingą efektą, dėl jo greičiausiai nukentės tiek maisto prekių parduotuvėse dirbantys žmonės, tiek mažesnis prekybininkas, tiek kiekvienas apsiperkantysis.
Kalbant apie dirbančiuosius didžiuosiuose prekybos tinkluose, svarbu pabrėžti jų darbo vietų skaičių ir jiems mokamo užmokesčio galimus pokyčius. Čia reikėtų kalbėti atvirai – prekybos įmonių vadovai tikrai nebus nusiteikę rasti sprendimus ir ieškoti kompromisų, kurie bus palankūs darbuotojams. Kas gali paneigti, kad nebus nueita lengviausiu keliu, t.y. sumažėjus darbo valandoms, bus nuspręsta atleisti nereikalingus darbuotojus? Draudimas didiesiems prekybos centrams veikti sekmadieniais ir švenčių dienomis gali iššaukti pakankamai didelio kiekio darbuotojų atleidimą. Skaičiavimai paprasti – jeigu siūlomu įstatymu išimam vieną septintadalį prekybos dienų, vieno septintadalio dirbančiųjų greičiausiai ir nebereikėtų. Toks darbuotojų poreikio sumažėjimas ypač atsilieps regionams, nes juose dešimtys įvairiems prekybos tinklams priklausančių parduotuvių, kuriu prekybinis plotas viršija 500 kvadratinių metrų. Nėra didžiulė paslaptis, kad atokesniuose ir mažesniuose Lietuvos rajonuose prekybos tinklai sukuria nė vieną dešimtį darbo vietų. Netekus darbo, susirasti naują tame pačiame miestelyje būtų gana sudėtinga. Nemažiau svarbus faktas, kad priėmus A. Kupčinsko pataisas, dirbantiesiems gresia ne tik atleidimas, bet ir realaus darbo užmokesčio sumažėjimas, nes darbuotojams, dirbantiems švenčių dienomis, mokamas dvigubas darbo užmokesčio tarifas.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad dėl mažmeninės prekybos rinkoje besikeičiančių aplinkybių, didesnėse parduotuvėse savo darbo vietą randą ir studijuojantis jaunimas. Pavyzdžiui, studentai darbo dienomis mokosi, o savaitgaliais uždarbiauja studijoms. Atlikti duomenys rodo, kad beveik pusę aukštuosiuose mokyklose besimokančių studentų bando derinti mokslus ir darbus, ne vienam iš jų, gauta alga už darbą parduotuvėje neretai tampa pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu ar papildomomis pajamomis, už kurias studentas gali apsimokėti savo mokslus. Turbūt A. Kupčinskui yra sunku suvokti, kad Lietuvoje egzistuoja žmonių, kurie nori ir gali dirbti tik savaitgaliais ar per šventes.
Konservatoriaus draudimas gali lemti ir tai, kad daugiau nei dešimt metų vykdomą neįgaliųjų integracijos ir įdarbinimo programa gali būti pristabdyta. Mažėjant darbuotojų poreikiui, vargu, ar didieji prekybos centrai galės pasiūlyti dar daugiau darbo vietų skirtingą negalią turintiems asmenims.
Pamirštamas dar vienas svarbus aspektas. Prekybos tinklai regionuose valdo arba nuomoja ne vieną žemės sklypą, kuriuose planuoja plėtrą. Plėtra – tai ir materialinės investicijos, ir naujų darbo vietų kūrimas, o jas sukūrus – papildomi mokesčiai į tų pačių regionų biudžetus. Net pradėjus panašias kalbas apie būsimus draudimus, plėtros planai gali būti koreguojami, o greičiausiai – ir nutraukiami. Iš tribūnų kalbama apie paramą verslui, investicijų svarbą, naujų darbo vietų kūrimą, palankios verslui aplinkos plėtrą, o realybėje – draudimai ir ribojimai.
Esu beveik įsitikinęs, kad TS-LKD nario inicijuotas projektas gali turėti neigiamą poveikį ir mažesniam verslui. Dabartiniu laikotarpiu ryšys tarp prekybos centruose veikiančių didžiųjų maisto prekių parduotuvių ir smulkesne prekyba užsiimančiu verslu yra itin glaudus. Pastarosios įmonės yra priklausomos nuo maisto parduotuvių darbo laiko. Ne viename šalies prekybos centre rasime ne tik didesnių maisto prekių parduotuvių, šalia jų savo verslą vykdo ir įvairios kepyklėlės, ledainės, specializuotų prekių pardavėjai, net nekalbant, kad juose veikia ir paslaugas teikiantys objektai, tarp jų – siuvyklos, raktų dirbtuvės, grožio salonai, pramogų ir maitinimo vietos. Tokį platų pasirinkimą labai vertina bet kurio prekybos tinklo lankytojas, todėl visiškai akivaizdu, kad dienomis, kai prekybos centruose maisto parduotuvėms bus draudžiama dirbti, labai tikėtina, kad bus priversti užsidaryti ir prekybos centre dirbantys smulkesnieji verslai. Jeigu šie verslai visgi ir nuspręs dirbti sekmadieniai, labai tikėtina, kad jie gaus žymiai mažesnes pajamas ar galimai net patirs nuostolių, nes iš jų veiklos kalendorių tiesiog bus eliminuojama viena savaitgalio diena, juk būtent šeštadienį ir sekmadienį gyventojai labiausiai apsiperka prekybos vietose.
Susiformavęs įprotis, kuris tenkina absoliučią daugumą žmonių gali būti priverstinai keičiamas, o naudos iš to gali nepajusti niekas. Juolab, duomenys rodo, kad septyni iš dešimties gyventojų didesne ar mažesne apimtimi apsiperka sekmadieniais bei švenčių dienomis ir norėtų išlaikyti tokią galimybę. Čia tiktų labai žmogiškas pavyzdys – įsivaizduokime, kokia suirutė turėtų kilti lapkričio pirmąją ir antrąją, kai praktiškai visa Lietuva pajuda lankyti artimųjų kapų atokiausiuose kraštuose. Įprasta, kad būtent tomis dienomis prekybos vietos yra pilnutėlės, o poreikis įsigyti įvairiausių prekių yra gana didelis. Akivaizdu, kad įsigaliojus šiam draudimui, iš gyventojų būtų atimta galimybė apsipirkti jiems patogiausiu metu.
Uždrausti prekybą didesnėse nei 500 kvadratinių metrų maisto prekių prekybos vietose gali sukelti ir kitų nelauktų situacijų ar netgi kuriozų. Didiesiems prekybos tinklams niekas netrukdys tame pačiame prekybos centre įkurti mažesnio ploto maisto ir gėrimų parduotuvių. Juk praktiškai kiekviename didesniame prekybos centre yra dar neišnaudotų ar neišnuomotų patalpų. Esant tokiam draudimui, visiškai neatmestina galimybė mums visiems išvysti naujai besikuriančių „mini maximų, norfų, rimiukų, lidlelių ar ikiukų bumą. Ir tai būtų visiškai normalus prisitaikymas prie besikeičiančių sąlygų. Daugelis iš jų net dabar turi tokio tipo parduotuves, kurios pasklidusios po daugelį vietovių. Uždarant didesnes minėtų didžiausių ženklų parduotuves, mažosios vis tiek liks dirbti. Ar tikrai tada mažesnės prekybos vietos sekmadieniais sulauktų daugiau pirkėjų? Verslo pasaulio konkurencinėje kovoje išlieka stipriausi ir išradingiausi. Priėmus tokį draudimą galime sulaukti dar įdomesnių sprendimų, kai šalia didžiulio prekybos centro netikėtai atsiras degalinė, o iš jos patogia galerija galima bus nueiti į didžiulį „degalinės“ maisto ir kitų prekių skyrių. Taip pat verslas lengvai gali prekybos centruose pastatyti naujų pertvarų, įrengti atskirus įėjimus – ir taip apeiti tokius draudimus. Numanant galimus verslo atsakymus į tokius draudimus vis tik klausimas lieka atviras – ko iš tiesų siekiama dar vienu draudimu?
Akivaizdu, kad konservatoriaus registruotas projektas yra pakankamai neracionalus ir sukeliantis daugybę kitų problemų, tarp jų ir mažesnis valstybės biudžeto surenkamumas, švenčių dienomis sumažintos galimybės pirkti iš platesnio prekių asortimento, sumenkęs ne tik vietinių klientų, bet ir atvykusių turistų skaičius prekybos vietose ir t.t.
Šioje vietoje būtų galima išsiplėsti ir plačiau, bet tam, mano įsitikinimu, kol kas nėra didesnės būtinybės. Tikiu, kad įstatymo projektui pasiekus svarstymą Seime, diskusijų dar tikrai kils. Šiuo metu A. Kupčinskui ir pačiai TS-LKD frakcijai norėtųsi palinkėti, kad tokia pačia energija jie teiktų ne tas pataisas, kurios grasina dirbančiųjų atleidimais ar jų algų mažinimu, o prieš artėjančią pavasario sesiją su tokiu pačiu polėkiu registruotų tokias iniciatyvas, kurios būtų nukreiptos į maisto prekių kainų mažinimą, didesnę konkurenciją gana koncentruotoje mažmeninės prekybos rinkoje ir labiau atliepiančias paprastus paprastų Lietuvos gyventojų poreikius. Taip pat keista negirdėti nei vienos kritinės nuomonės susijusios su siūlomu draudimu iš konservatorių partnerių liberalų ir laisviečių. Ar papildomi draudimai verslui, dirbtinis konkurencijos ribojimas atitinka jų propaguojamą politiką?