Daug kartų viešai kritikavau ir nepalankiai vertinau šią reformą, atkreipdamas ir visuomenės, ir kolegų Seimo narių dėmesį, kad reforma skubota, neapgalvota, neišdiskutuota, neturinti turinio, tačiau dažniausiai tai buvo vertinama kaip opozicijoje esančio Seimo nario noras papolitikuoti. Patikėkite, kiekvieną kartą, kai teko vertinti ir Sveikatos apsaugos ministro, ir ministerijos pasisakymus, raštus, atsakymus, norėjosi galvoti, kad galbūt klystu, galbūt neteisingai vertinu pateikiamus atsakymus, nes galbūt man trūksta duomenų. Deja, Valstybės kontrolės atlikta apžvalga aiškiai parodo, kad ši reforma nevyksta taip, kaip ministras bravūriškai skelbė iš Seimo tribūnos. Duomenų truko ne tik man – jokių konkrečių duomenų „neaptiko“ ir Valstybės kontrolė.
Norisi palyginti ir savo anksčiau išsakytas ir viešai skelbtas mintis su Valstybės kontrolės pateikiamomis išvadomis bei ministrui užduoti retorinį klausimą: ar ir Valstybės kontrolė pigiai ir tuščiai politikuoja? Ministras prieš juo tapdamas pats vadovavo Valstybės kontrolei ir ne kartą yra vertintas kaip vienas geriausių valstybės tarnautojų. Neįmanoma įsivaizduoti, kad jam pasitraukus Valstybės kontrolė staiga tapo nekompetentinga ir nesugebanti kritiškai vertinti Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomos reformos. Bet susidaro vaizdas, kad A. Dulkys atsidūrė ne savo vietoje, nes jo ir jo vadovaujamos ministerijos veiksmai Valstybės kontrolės apžvalgoje vertinami nepalankiai. Šią apžvalgą kiekvienas to norintis gali ir pats susirasti Valstybės kontrolės tinklalapyje. Šiame straipsnyje kabutėse cituoju šios apžvalgos ištraukas, o jos labai dažnai sutampa su tuo, ką esu ne kartą viešai išsakęs, kritikuodamas ministro ir ministerijos veiksmus.
Nuo pat pirmos dienos, kai Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad sveikatos apsaugos sistema turi būti ir bus reformuojama, klausiau ministro: kur Jūsų paruoštas reformos planas, kur numatyti konkretūs ir aiškūs veiksmai? Į šiuos klausimus atsakymo negavau. Tą konstatuoja ir Valstybės kontrolė: „kitaip nei ankstesnių reformų metu, susistemintas dokumentas, reglamentuojantis pertvarkos kryptis, pagrindinius veiksmus, jų terminus, rodiklius ir kt., nebuvo parengtas“.
Ministerija skyrė daug savo brangaus laiko diskusijoms ir deryboms su savivalda, Lietuvos ligonių asociacija, Lietuvos medikų sąjūdžiu, tačiau ką tai davė? Valstybės kontrolės išvados aiškios: „surinkta informacija rodo, kad sveikatos sistemos dalyviams komunikavimas kėlė neapibrėžtumo jausmą, trūko galimybių pateikti savo argumentus dėl planuojamos pertvarkos“. Įdomiausia, kad ir tada, ir dabar ministerija užima gynybinę poziciją dėl pertvarkos plano (t. y. aiškaus dokumento) nebuvimo ir tai pateisina suinteresuotų grupių pasipriešinimu. Labai panašiai ministeriją iš Seimo tribūnos bandė ginti ir Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas, kuris tiesiai šviesiai Seimo nariams pasakė, kad jeigu jie žinotų, kas konkrečiai numatoma padaryti pertvarkant sveikatos apsaugos sistemą, – tai Seimo nariai niekada nepritartų tokiai pertvarkai. Tačiau Valstybės kontrolė labai aiškiai ir nedviprasmiškai tokią argumentaciją atmeta: „prieš pradedant komunikaciją apie planuojamą pertvarką parengtas ir viešai paskelbtas pertvarkos dokumentas (planas), nurodantis pertvarkos apimtis, kryptis, terminus, siektinus rezultatus, būtų prisidėjęs prie didesnio visų suinteresuotų šalių supratimo ir pasitikėjimo planuojamais pokyčiais“. Ir vis tik, kaip taip gavosi, kad ministerija, metus laiko skyrusi pokalbiams su savivalda, pacientus ir gydytojus atstovaujančioms organizacijoms, rinkusi ir sisteminusi duomenis – nesugebėjo viso to proceso sudėlioti į aiškų pertvarkos planą? Ministerija absoliučiai ciniškai atsakė, „kad niekada nekėlė tikslo parengti detalų visos šalies sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkos planą“. Pasikartosiu, kad negaliu tokio atsakymo vertinti kitaip nei kaip ciniško, nes prieš metus ministras, atsakydamas į mano raštą, teigė, jog labai svarbu laikytis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijų Lietuvai ir „reikia parengti oficialų nacionalinį paslaugų išdėstymo planą“. Seimo nariui atrašoma vienaip, valstybės kontrolei – priešingai, ir atsakomybės už tai – jokios.
Taip pat ne kartą esu akcentavęs, kad vykdant bet kokias pertvarkas labai svarbu ir turėti tinkamus (tikslius) duomenis, nes nuo to priklauso, ar sugebama padaryti teisingas išvadas. Šioje vietoje ministerija eilinį sykį neblizga. Pradėjusi kalbėti apie reformą, ministerija pateikė prognozuojamus sveikatos priežiūros specialistų trūkumo skaičius, „tačiau šios prognozės atliktos neįvertinus planuojamų sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos pokyčių“. Ši skandalo lygio nekompetencija ministerijai nekelia jokios problemos, nes ją pastebėjus, ministerija pasitaiso: nieko tokio – perskaičiuosime. Sunku suprasti kodėl niekam, išskyrus Valstybės kontrolę, nekilo noras paklausti ministerijos, o šį kartą skaičiuosite tinkamai, ar eilinį sykį suklydę vėl „perskaičiuosite“? Dar daugiau, užtikrintai galiu teigti, kad jokie perskaičiavimai nepadės ir niekada nebus tikslūs ir tinkami, nes jeigu ministerija neturi jokio plano ir nesiruošia jo turėti, tai kam tokiu atveju ministerijai ką nors skaičiuoti, jeigu tuo nesiruošiama remtis, nesiruošiama planuoti? Kai klausiau ministro, ar jis turi aiškius skaičius, kiek ir kur trūksta sveikatos priežiūros specialistų, kiek, kur ir kokie specialistai neteks darbo vykdant pertvarką, kokių veiksmų imsis ministerija ir ruošiant, ir pritraukiant į regionus naujus specialistus, kiek tai kainuos valstybei – ministras lakoniškai paminėjo, kad ministerijai šis klausimas yra žinomas. Praėjo metai ir Valstybės kontrolė konstatuoja, kad „sveikatos priežiūros specialistų trūkumas gali tapti iššūkiu sklandžiam pertvarkos įgyvendinimui“, kad „gali nepakakti laiko visose (savivaldybėse) užtikrinti reikiamą sveikatos priežiūros specialistų skaičių“. Ministerija tesugeba atsakyti, „kad netolygaus sveikatos priežiūros specialistų pasiskirstymo šalyje, netinkamo specialistų poreikio planavimo ir kitos problemos yra žinomos ir yra numatytos priemonės jų sprendimui“. Deja, paminėti šias priemones ministerija nepasivargino.
Vertinant Valstybės kontrolės apžvalgą peršasi nuostabą kelianti išvada. Panašu, kad susidūrėme su nauju – įžūliu ir cinišku – veikimo būdu. Jeigu anksčiau ministerijose buvo kuriami planai, rašomos programinės veiklos nuostatos, buvo vertinama esama padėtis, jos priežastys, numatomi veiksmai, terminai, finansavimas, buvo derinamos pozicijos, tai Sveikatos apsaugos ministerija ramia sąžine nusprendė to nedaryti. Kodėl? Atsakymas, bent jau man, yra akivaizdus: bet kurį sėkmingą veiksmą galima pristatyti kaip planuotą ir lauktą, o bet kurią nesėkmę nurašyti kaip politinių oponentų kabinėjimąsi ir politikavimą arba trukdymą dirbti. Papildomai – sėkmingai eliminuojamas atsakomybės klausimas, nes, na, už ką būsi atsakingas, jeigu neturi jokių aiškių, konkrečių, apibrėžtų planų?
Baigdamas noriu pacituoti savo vieno ankstesnio straipsnio ištrauką: „dėl eilių sutrumpėjimo ministerija tikrai neklysta. Eilės pas gydytojus tikrai sutrumpės – iš rajonų atėmus penktadalį svarbiausių sveikatos priežiūros paslaugų, bus naikinami ir gydytojų etatai, kai kurių specializacijų daktarai tiesiog nebedirbs rajonuose. Kai nebebus, pas ką kreiptis, – tai natūraliai eilė bus lygi nuliui. Tik kažkaip ministerija nesako apie eiles didžiuosiuose medicinos centruose. O juose eilės taip pat sumažės?“ Naujausi įvykiai Klaipėdoje ir Panevėžyje, deja, parodo, kad neklydau. Tik kažkodėl šiuo atveju buvimas teisiu nė kiek manęs nedžiugina.