Tačiau oras ir Stambulas nėra vienintelės erdvės, kuriose yra gera būti rusu. Rusu yra gera būti apskritai, t. y. tiesiog būti rusu. Ir taškas. Rusus myli ir kitur. Rusus myli ir kiti.
Praėjusių metų lapkritį Londono Claphamo rajono girdykloje pavadinimu „Prince of Wales“ iš Tbilisio sugrįžęs homoseksualas vardu Martin susirinkusiesiems pasakojo kelionės po Gruziją įspūdžius. Beje, jo seksualinė orientacija gal ir nebūtų čia paminėta. Tačiau Martinas pats ne kartą garsiai pabrėžė, kad yra gėjus ir būtent ta aplinkybė turėjo susirinkusiesiems padėti lengviau suprasti, ką šis bandė perteikti savo pasakojimu. Tad iš pagarbos Martinui, minime šią aplinkybę ir mes.
Anot jo, iš Gruzijoje sutiktų žmonių maloniausi buvo rusai. Išties, Martinas buvo, kaip pats pasakė, „šokiruotas“, nes prieš tai buvo girdėjęs apie rusų neapykantą gėjų atžvilgiu. Dabar, ačiū Dievui, jis jau nebetiki, kad Rusijoje homoseksualai yra diskriminuojami ir kad rusai nekenčia gėjų. Priešingai. Rusai myli gėjus. Tad Martinas myli rusus.
Palyginti su piktais ir neadekvačiais gruzinais, rusai Martinui pasirodė tolerantiški, šilti, nuo savo baisaus režimo bėgantys patriotai, be galo mylintys savo šalį, bet nieko pakeisti, deja, negalintys. Beje, bėgimą nuo mobilizacijos jis sugebėjo pagrįsti meile tėvynei ir režimo baime. Myli, bet negina. Logiška?
Už širdies griebiantis pasakojimas sujaudino ne vieną lankytoją. Mano skruostais nuriedėjo sūrios emigranto ašaros. Damušiau savo stautą ir trenkiau Martinui stikline į nosį.
Prie mano iniciatyvos, kurią vertinau tiesiog kaip istorinio teisingumo atstatymą ir pavadinau „specialiąja edukacine operacija“, prisijungė ir kiti baro svečiai. Vienas net pacitavo Vladimirą Vladimirovičių, kai traukdamas mačetę iš kuprinės surėkė: „nravitsia, ne nravitsia, terpi moja krasavitsa“. Jis – skirtingai nuo ką tik sugrįžusio entuziastingo keliauninko – realybę suvokė kitaip ir neskubėjo daryti išvadų po vienintelio trumpo apsilankymo Kaukaze.
Juokauju.
Vietoje fizinės atakos, po kurios būčiau apšauktas homofobu, uždarytas ir vėliau deportuotas, pasirinkau žodinį paaiškinimą. Investavau savo laiką į pamokslą. „Vis dėlto gimiau Sovietų Sąjungoje, tad kažką žinau“, – leptelėjau Martinui. Išsamiai papasakojau, kodėl galimai gruzinai nelabai laukė šių tolerantiškų ir be galo šiltų pabėgėlių savo šalyje.
Ar investicija atsipirko? Ne. Buvau pamiršęs, kad vidutinio amžiaus baltaodžio heteroseksualaus vyro trečiajame dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetyje niekas neklauso. Vieną kartą Gruziją aplankęs, nuolat girtavęs ir pagirias „Guinness‘u“ tėviškėje besigydantis progresyvusis Klapamo rezidentas Martinas rusofobu Tomu nepatikėjo. Gaila, kad pasibaigus paskaitai, mano stiklinę barmenas jau buvo įdėjęs į indaplovę. Būčiau vožęs ja britų kilmės vatnikui Martinui į snapą.
Juokauju! Ramiai.
Aš juk šiltas, ramus ir geras – kaip tas „nuo režimo pabėgęs rusas“.
Vakariečių nepakeisi. Jie yra per toli. Daugelis yra per kvaili, t. y. progresyvūs. Kai kurie yra papirkti, t. y. eskalacijų vengiantys pragmatistai. Adekvačių, deja, yra mažuma. Tuo įsitikinti galima kad ir komentarų skiltyse po šiuolaikinių apaštalų (pvz. Joe Rogano) tinklalaidžių ištraukomis „YouTube“. Ten yra tūkstančiai tokių, kurie „gyvena šalia rusų“, kurie mato, kokie „nuostabūs žmonės yra rusai“, kaip jie „gerai sugyvena“ su visais, kaip jie myli savo šalį ir yra iš esmės tokie patys, kaip mes. Žodžiu, ne tik Londone, bet ir internete netrūksta Martinų. Tad kokia išvada? Gera būti rusu. Jeigu rusu dar nesama, galbūt pravartu juo tapti.
Lietuvoje irgi netrūksta įrodymų, kad yra gera būti rusu. Rusų kalba nedingo nei iš sostinės restoranų, nei iš prekybos centrų. Dabar lyg ir bando ją šalinti iš mokyklų, bet šito padaryti tikrai nepavyks. Vilniaus tarptautiniame apskritai rusų kalba yra pagrininė. Kas galvoja, kad aš galbūt čia apsistojusius rusus painioju su ukrainiečiais, klysta. Vis dėlto ir akcentas kitoks, ir užrašai ant striukyčių mandresni.
Vis dar potencialiai grėsmę keliančius, nuo režimo bėgančius sutinkame išskėstomis rankomis. Jų sostinėje gali atsirasti dar daugiau, mat – kur buvęs, kur nebuvęs – į Tėviškę sugrįžo Karbauskio vasalas Staska Jakeliūnas. Įteik jam mero regalijas ir gali būti, kad sostinės kavinukėse ir restoranėliuose atsiras meniukai rusų kalba. Žinot, kad neprovokuotume rusų, kad tautų draugystę paskatintume, kad taikos balandis labiau apkakotų mus, ne juos.
Žinoma, Jakeliūnas meru netaps, nors tai ir nereiškia, kad neatsiras babų, kurios už Staselį balsuos. Gyvenimo trukmės padėtis Lietuvoje dar nėra tiek bloga, kad Stasys galėtų pasvajoti apie tautų taikymą sostinėje.
Mūsų įstatymai, deja, leidžia kandidatuoti bet kam – įskaitant Živilę Pinskuvienę ir S. Jakeliūną, – bet neleidžia nesuteikti kandidatams eterio. Tad dar kelias savaites turėsime kentėti jo, o kartu ir jo senjoro pamokslus apie tai, kokie geri yra rusai, kaip juos provokuoja, kokie mes neatsargūs, kokie mes nepragmatiški. Rusus tuoj pavers aukomis. O aukas lietuviai užjaučia ir myli. Tapk auka Lietuvoje – visos durys atviros. Tad kokia išvada? Gera būti rusu.
Kad jau prakalbom apie parazitavimą, Staska ir kiti gaujos nariai galėtų savo naratyvą šiek tiek pakeisti. Galima būtų pajungti daugiau fantazijos. Štai variantas, kurį neseniai sugalvojau su savo viešųjų ryšių agentūros UAB „Kultūros komitetas“ kolegomis.
Gali nuskambėti ciniškai, bet kai kam Vakaruose būtent tokia Rusija yra reikalinga labiau negu susitvarkiusi Rusija. Tikėtina, kad net atsisakius jos naftos, dujų ir kitų gamtos išteklių, ji vis tiek išliks tokia pat, kaip dabar, t. y. girta, ant savo gauruotos kupros prasmirdusį „wifebeater‘į“ užsimovusi, utėles iš krūmingų pažastų traukianti ir supuvusiais dantukais jas kandanti bei tučtuojau praryjanti į savo opos nukankintą, pragertą skrandį, ką tik savo vaikui buteliu per dantis barščius paleidusi baba.
Tokios „Mis Visata“ dalyvės reikia tam, kad šalia gyvenančios klasiokės – kuklesnės grožio konkurso dalyvės – jos bijotų. Kai bijoma, ginkluojamasi. Kai lenkė klasiokė bando saugotis silikoninės paleistuvės iš rytų, ji perka trisdešimt F-35 naikintuvų iš JAV ir tūkstantį tankų iš Pietų Korėjos. Kas visa tai pirktų, jei nebūtų Rusijos? Rusus provokuoja, kad būtų perkami ginklai. Viskas yra „biznis“. Geriau draugaukim. Mūsų planas: prekiauti trąšomis, sviestu ir draugyste, ne kulkomis, raketomis ir baime.
Va. Čia jau panašu į „protingai žmogus kalba“, „gerai pašnekėjo“, „jis ten Briuselyje vis tiek daugiau išmoko, sužinojo“, „visada turėjo savo nuomonę“ naratyvą. Beje, apie ginkluotės tiekimo problemas visai neseniai „Delfi“ portale rašė Vaidas Saldžiūnas. Tad tautų draugystės ambasadoriams siūlomo naratyvo tikroviškumui galima dar ir įrodymų pritempt. Na, bet išvartyt daugiau ėjimų negu sugalvota centriuke rytuose, matyt, negalima. Tad daugiau pirmiau aprašytos „realybės“ jūs iš nieko neišgirsit.
Nepaisant to, kad vyksta žaginimai, bombardavimai ir diktatoriaus dievinimas, rusų pasmerkimo geografija – nepakankamai plati, o atsakas – nepakanamai griežtas. Priešingai. Rusai vis dar gali daryti, ką nori. Net ir politiniu lygiu vyksta ne visai suprantami dalykai. Kaip teisingai pastebėjo gerbiamas Rimvydas Valatka savo Facebook‘o paskyroje, „Ramšteinas nuvylė […] taip ir prisižaist galima“. Tikėkimės, kad prisižaista nebus. Tačiau panašu, kad, jei esi rusas, nubaustas nebūsi. Tad kokia išvada? Rusu būti gera.
Užsienio visuomenės ir politikai per metus nelabai pasikeitė. Tad pergalės dar teks palaukti. Deja, kol dar eterio gauna babos, Rogano komentatoriai, Staskos ir Martinai, panašu, kad viskas, ką Ukraina sugebės laimėti šiemet, tai dar viena „Eurovizija“.
