Lietuvai praradus nepriklausomybę, okupantai griežtai uždraudė minėti šią svarbią tautai datą. Tačiau slaptai ji vis tiek būdavo švenčiama. Todėl neabejotina, kad Vasario 16-osios sakralinė prasmė per visą sovietinės okupacijos laikotarpį tapo tuo neišsemiamu energijos šaltiniu, kuris visiems patriotams, kovojusiems su pavergėjais, suteikdavo naujų jėgų.
Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 70-osioms metinėms, 1988-ųjų pradžioje, Lietuvos komunistų ideologinės pajėgos, turėdamos ketinimą sumenkinti Vasario 16-osios istorinę reikšmę, per žiniasklaidą pradėjo propagandinę kampaniją, nukreiptą prieš šią šventę. Lietuvos komunistų partijos (LKP) centrinis komitetas (CK) 1988 metų sausį net įsteigė specialią komisiją, kuriai vadovavo partijos antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas.
Jo įsakymu „Tiesoje“ buvo pradėta spausdinti straipsnių serija „Ideologinių diversijų užkulisiai“. Straipsniuose smerkiama „buržuazinių nacionalistų“ bei „klerikalinių ekstremistų“ veikla, „demaskuojami“ jų pikti kėslai, kurių tikslas – atitraukti sovietinę darbo liaudį nuo pasirinkto socialistinio gyvenimo kelio ir atkurti buržuazinę santvarką su fašistiniu Antano Smetonos režimu.
Pats LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila (kurį jau 1988 metų spalį pakeis Algirdas Brazauskas), likus savaitei iki Nepriklausomybės šventės, „Tiesoje“ išdėstė Lietuvos komunistų partijos požiūrį į Lietuvos valstybingumo istoriją. Jis tvirtino, kad Lietuvos valstybingumą 1918–1919 metais atkūrė „joje įvykusi socialistinė revoliucija“.
Pasak LKP CK pirmojo sekretoriaus, „ši išvada antikomunistams, žinoma, nėra priimtina, ir jie labai norėtų perrašyti istoriją. Tai liudija ir jų mėginimai išaukštinti buržuazinės Lietuvos tarybos narių 1918 vasario 16 d. pasirašytą dokumentą, vėliau pavadintą Nepriklausomybės Aktu, taip pat jų pastangos įpiršti Lietuvos darbo žmonėms mintį, kad šią datą esą reikia iškilmingai minėti.“
„Šie socializmo priešininkai, – toliau veidmainiavo R. Songaila, – degdami neapykanta darbo žmonėms, ignoruoja tą akivaizdų faktą, kad lietuvių tauta į tarybinių tautų šeimą įstojo savarankiškai ir kad kiekvienas jos narys turi lygias teises.“ R. Songailos įsitikinimu, „Tarybų Lietuvos darbo žmonės griežtai smerkia buržuazinių nacionalistų ir klerikalinių ekstremistų saujelę, kuri, Vakarų ardomųjų centrų inspiruojama, vėl ruošiasi antitarybiniams išpuoliams, – šį kartą prisidengus jau minėtu vasario 16-osios aktu!“
1988 metų vasario 11 dieną JAV Prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė proklamaciją, skirtą artėjančiam Lietuvos Nepriklausomybės 70-ies metų jubiliejui pažymėti. Joje akcentuojama, kad JAV niekuomet nepripažino ir nepripažins Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos. „Amerikiečiai labai brangina nepriklausomybę, saugo Dievo duotas teises ir jaudinasi, kad Lietuvoje nesiliauja religiniai ir politiniai persekiojimai, prievarta vykdoma rusifikacija, (…). Dėl viso to mes ir demonstruojame savo solidarumą lietuvių tautai (…) ir tikime, kad jos laisvės dvasia yra nesunaikinama“, – rašoma dokumente.
Į šios proklamacijos pasirodymą sureagavo sovietinės valdžios administracija. Vasario 15 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje, LKP CK suorganizavo specialų mitingą, nukreiptą prieš JAV imperialistų bandymus kištis į LTSR vidaus reikalus. Mitinge, į kurį buvo suvaryta apie 15 tūkst. žmonių, kalbėtojai pasmerkė JAV prezidento sveikinimo proklamaciją bei „protestavo“ prieš Vakarų ardomųjų centrų ketinimus sukiršinti Lietuvos gyventojus. Renginyje dominavo šūkis: „Užsienio šmeižtui – ne!“
Prieš Vasario 16-ąją komunistinė valdžia Lietuvos žmones įvairiais būdais perspėjo, kad šie nedalyvautų jokiose „nacionalistų“ demonstracijose. Priešingu atveju buvo grasinama dideliais nemalonumais. Siekdamas palaikyti viešąją tvarką vasario 15–16 dienomis, LKP CK pasitelkė milicijos ir KGB pareigūnus, o valstybinių įstaigų administracijoms nurodė, kad šios sudarytų draugovininkų savanorių būrius, kurie budėtų „pavojingomis“ dienomis.
1988 metų vasario 16 dieną Lietuvoje buvo įvesta – turbūt daugelis dar prisimena? – beveik karinė padėtis. Valdžia uždraudė praeiviams rinktis į didelius susibūrimus, o centrinėse miesto gatvėse sutelkė daugybę saugumiečių, milicininkų bei draugovininkų. Nepaisant trukdymų, melo kampanijos ir draudimų, Vilniuje ir Kaune vis dėlto įvyko okupacinės valdžios organų nesankcionuotos akcijos, nors Lietuvos disidentai – Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus bei Petras Cidzikas – ir buvo „saugomi“ KGB.
Vilniuje, Rasų kapinėse, žmonės padėjo gėlių ant Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo, Šv. Mykolo bažnyčioje aukotos specialios šv. Mišios, o vėlų vakarą susirinkta prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir Vilniaus katedros. N. Sadūnaitės teigimu, „milicija ragino visus eiti namo. Tada žmonės pradėjo eiti Gedimino (tuometiniu Lenino) prospektu. Kadangi minia prospekte buvo didelė, milicija bandė ją suskaidyti ir išsklaidyti į šonines gatveles.“ Pasak N. Sadūnaitės, milicijos pareigūnai elgėsi žiauriai. Reikėjo daug žmonių paguldyti į ligonines – 160 atsidūrė vien tik Santariškių ligoninėje. Tačiau milicija bandė tai nuslėpti.
Kaune susidūrimai su milicija vyko prie Katedros. Linas Kulbokas, fotografavęs įvykį ir už tai atsėdėjęs 12 parų, prisimena: „Lauke jau sutemę, milicininkai ir draugovininkai stumia grupelę aktyvistų, bandančių padėti gėles prie Maironio kapo.
Dalyvių iš abiejų pusių daugėja. Minia ima skanduoti laisvės šūkius, į milicininkus ir jų parankinius pasipila gėlės, po to ir monetos... Išsitraukęs fotoaparatą spėju tik keletą kartų spragtelėti ir jau pastebiu, kaip „šnipelis“ minioje paslapčia nykščiu rodo į mane milicininkams, kurie kaip hienų gauja veržiasi į minią ir išsitempia po vieną demonstrantą. (…) Kaip ir nujaučiau, iš visų pusių apspito milicininkai ir tempte nutempė į „uaziką su būda“.
Joje jau buvo apie 20 sulaikytųjų, kurie netylėjo: jaunimas skandavo „Laisvė Lietuvai!“, lingavo „uaziką“. Todėl nedelsiant pajudėjome iš įvykio vietos. Rodėsi, tuoj minia išvaduos mus... Bevažiuojant Kęstučio gatve kažkam pavyko išspirti automobilio galines duris ir, kol milicininkai susigaudė, dviem trečdaliams sulaikytųjų pavyko iššokti iš važiuojančios mašinos.“
Kadangi užsienio korespondentai išvyko anksčiau, nei įvyko nesankcionuotos akcijos, jie neturėjo galimybių objektyviai nušviesti Vasario 16-osios įvykių. Iš jų publikacijų daugeliui skaitytojų galėjo susidaryti įspūdis, jog Lietuvoje nieko neįvyko. Tuo ypač džiaugėsi sovietiniai pareigūnai, teigdami, kad Vakarų specialiųjų tarnybų ideologinės diversijos aktas nepavyko.
Tik vėliau LTSR vidaus reikalų ministras Stasys Lisauskas žurnalistams pareiškė, kad vasario 16-ąją vis dėlto pasitaikė neramumų: suimti dvidešimt du žmonės, kurie pažeidė viešąją tvarką. O įvykusią demonstraciją ministras palygino su futbolo sirgalių netvarka. Jis pabrėžė, jog saugumo priemonių sustiprinimas tą dieną buvo neišvengiamas, nes galėjo įvykti masinės riaušės.
Po metų, 1989 metų vasario 16 dieną, Nepriklausomybės paskelbimo sukaktis Atgimimo dvasia alsuojančioje Lietuvoje paminėta be jokių trukdymų, netgi dalyvaujant komunistinės valdžios atstovams.
Šventiniai renginiai prasidėjo vasario 15 dieną Kaune, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – ir LPS) Seimo sesijos dalyvių ir svečių sutikimu Pilies aikštėje. Po to Aukštųjų Šančių karių kapinėse įvyko iškilminga ceremonija, per kurią pagerbti savanoriai, žuvę dėl Lietuvos nepriklausomybės. Vakare Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyko šventinė LPS Seimo 3-ioji sesija. Sugiedojus Lietuvos valstybinį himną, iš salės buvo išneštas vainikas ir padėtas Romo Kalantos susideginimo vietoje.
LPS Seimo sesijos oratoriai apžvelgė didvyriškas lietuvių tautos kovas už nepriklausomybę, analizavo išstojimo iš SSRS galimybes, akcentavo dvasinių vertybių svarbą visuomeniniame gyvenime. Mintimis dalijosi Jurgis Oksas, Vytautas Landsbergis, Vaclovas Aliulis, Česlovas Stankevičius, Arimantas Raškinis, Meilė Lukšienė, Sigitas Tamkevičius, Alfredas Smailys, Kazimieras Antanavičius, A. Terleckas, Arvydas Juozaitis, Halina Kobeckaitė, Raimundas Bartusevičius, Algirdas Patackas, Algirdas Saudargas, Emanuelis Zingeris ir kt.
LPS Seimo Tarybos pirmininkas V. Landsbergis susirinkusiesiems salėje pasakė: „Kelias į mūsų norimą ateitį – tai ir ateities aiškinimosi kelias. Šūkiai vienokie ir kitokie blyksteli, švysteli tam kelyje, tai paakindami, tai klaidindami, bet vedančioji pirmyn šviesa turi gimti širdyse ir protuose, sukurti sąmoningų žmonių bendriją. Ją gali vesti tikėjimas. Tebūnie tai visus vienijantis dorovinis ir pilietinis tikėjimas ir valingas nusiteikimas – Lietuva. Mūsų visų Lietuva, kuri turi teisę gyventi, kuri nori gyventi, kuri gyvens.“
„Ar užteks mums valios ir ryžto įgyvendinti amžiną lietuvių tautos nepriklausomybės siekį? – klausė Kauno sąjūdininkas R. Bartusevičius. – Ar reikės laukti, kol ateis nauja karta, norinti būti laisva ir nepriklausoma? (…) Tauta ir pasaulis laukia, kad Sąjūdžio Seimas deklaruos nepriklausomybės siekį. Jeigu mes to nepadarysime, sukelsime nusivylimą ir neteksime lietuvių tautos pasitikėjimo. Šiandien turime aiškiai pasakyti, kad mes – už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.“
Vasario 16-ąją, po vidurnakčio, 1 val. 40 min., šventinėje Sąjūdžio Seimo sesijoje priimta LPS Seimo Deklaracija, kurioje konstatuojama: „(…) Nors Vokietija ir SSRS 1939–1940 metais ultimatyvia prievarta ir tarpusavio susitarimu aneksavo Lietuvos valstybę, juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja. (…) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“
„Šioji deklaracija, – savo politinėje autobiografijoje akcentuoja V. Landsbergis, – buvo faktiškai Lietuvos nepriklausomybės kaip tautos teisės ir mūsų tikslo deklaracija.“
Vasario 16-osios šventiniai renginiai tęsėsi. 8 valandą ryto Kauno arkikatedroje bazilikoje vyko iškilmingos Mišios. Po jų daugiatūkstantinė žmonių minia patraukė Istorijos muziejaus sodelio, kuriame buvo atidengta Juozo Zikaro Laisvės statula, link. Ją atidengė Lietuvos laisvės kovų dalyvis architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o pašventino kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Savo kalboje kardinolas pažymėjo, jog Nepriklausomybės šventę „mes švenčiame čia šiandien ne kaip turimą nepriklausomybę, bet kaip norimą, kaip trokštamą, kaip laukiamą, kaip mūsų pačių pastangomis siekiamą. Ir mes tikime, kad nepriklausomybė nebus tik praeities dalykas, tik praeities reiškinys, prisiminimas, bet bus ir šių dienų tikrovė. (…) Nepriklausomybė istorijos žingsniais pamažu keliauja mūsų krašto link, ateis vėl į mūsų tėvų žemę, ir mes pasijusime, kad esame ne tik Lietuva, bet ir laisva, nepriklausoma tauta.“
Po V. Sladkevičiaus pasisakymo iškilmingai nuskambėjo V. Landsbergio parašyta, o šventės vyriausiojo organizatoriaus Algimanto Norvilo perskaityta Sąjūdžio Seimo narių priesaika: „Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva! Mūsų likimas – Lietuva! Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės!“
Mitinge dalyvavo Sąjūdžio, Lietuvos laisvės lygos, Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, kitų organizacijų atstovai bei LKP vadovai A. Brazauskas ir Vladimiras Beriozovas. Vakare Nemuno ir Neries santakoje įvyko kitas mitingas ir šventinis fejerverkas.
Vilniuje Vasario 16-osios minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Arkikatedroje. Antrą valandą dienos prie 26 namo Pilies gatvėje, kuriame buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Aktas, atidengta paminklinė lenta. Valstybiniame akademiniame teatre vyko šventinė konferencija. Po to surengti trumpi paminėjimai Rasų kapinėse prie J. Basanavičiaus bei Jono Vileišio kapų, prie pirmosios Vilniaus lietuvių gimnazijos, prie teatro rūmų, kuriuose 1917 metais vyko lietuvių konferencija, prie Nacionalinės filharmonijos bei kitose Vilniaus istorinėse vietose, susijusiose su Nepriklausomos Lietuvos kūrimu. Vakare sporto rūmuose įvyko šventinis koncertas, o Katedros aikštėje – mitingas ir folkloro vakaras.
Nepriklausomybės paskelbimo dieną paminėjo visa Lietuva: šventiniai renginiai vyko Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje bei kituose miestuose. Kėdainiuose atidengtas restauruotas paminklinis akmuo Lietuvos nepriklausomybei, kuriam sugrąžinta buvusi atributika: Vytis, Gediminaičių stulpai. Taip pat pagaminta nauja lenta su užrašu: „Žuvusiems už Tėvynę 1918–1928 m. Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. O Salantų parke (Kretingos r.), prie šventoriaus, atstatytas Lietuvos Nepriklausomybės paminklas.
1989 metų Vasario 16-ajai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos narys, poetas Justinas Marcinkevičius paskyrė eilėraštį, kuris netrukus buvo išspausdintas „Kultūros barų“ žurnale:
Diena atrištom akim.
Diena iš kapo pakilus.
Viešpatie, leisk jai atkimt.
Tebūna jos žodžiai kilnūs.
Pašauk ją, pašauk atsitiest
ir laisvę išskleist – kaip esmę.
Štai mes – ir mūsų tik tiek,
kiek buvom ir kiek esame.
Kiek būsim šioje dienoje
sudygę augimui ir brandai,
ant žemės gyvi ir po ja,
paženklinti lietuvybės randais.
Prie savo kalbos prikalti,
prie istorijos prirakinti.
Sakau jums: mes nekalti.
Mes tik labai iškankinti.
Bet jau atrištom akim.
Bet vėliava jau pakilus.
Viešpatie, leisk mums atkimt.
Tebūna mūs polėkiai kilnūs.
Po Vasario 16-osios renginių Sąjūdį, kuris Seimo 3-iojoje sesijoje išreiškė ryžtą siekti Lietuvos nepriklausomybės, komunistinė valdžia apkaltino ekstremistinėmis nuotaikomis. Komunistų partijos lyderis A. Brazauskas per Lietuvos radiją teigė, jog „kai kuriuose renginiuose (…) nuskambėjo tokių lozungų, kurie mus jaudina, kurie jokiu būdu nepriimtini. Ir kurie netgi klaidina gyventojus. (…) Nepriklausomybės šūkiai – kraštutinis žingsnis.“ O LKP CK XVII plenume, kuriame komunistai pasisakė už Sąjūdžio veiklos suvaržymą, A. Brazauskas būgštavo, kad Lietuva „visiškai netoli tos ribos, už kurios seka ypatinga valdymo forma ir sugrįžimas į niūrius praeities laikus.“
Dar po metų, 1990 metų vasario 16 dieną, Lietuvoje vyko Nepriklausomybės paskelbimo 72-ųjų metinių renginiai.
Kaune, Karo muziejaus sodelyje, atidengtas ir pašventintas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Iškilmingame ceremoniale dalyvavo tūkstančiai žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos bei užsienio valstybių. Prie namo (Panerių g. 34), kuriame gyveno Romas Kalanta, jam atminti atidengta memorialinė lenta. Aukštųjų Šančių kapinėse vyko Lietuvos karių, žuvusių dėl Lietuvos laisvės, pagerbimas. O jaunalietuviai ties Lenino paminklu toliau vykdė pradėtą okupacinės armijos karinių dokumentų grąžinimo akciją. Sugrąžinta apie 700 karinių dokumentų.
Vilniuje, Lietuvos moksleivių rūmuose, vyko akademinė valanda „Jaunuomenės uždaviniai nepriklausomybės priešaušryje“. Kalbėję Lietuvos rezistentai Viktoras Petkus, Petras Plumpa apžvelgė rezistentų kančių kelius. A. Juozaitis, Arvydas Žygas bei Gintė Damušytė akcentavo svarbiausius Lietuvos ir užsienio jaunimo dabarties tikslus. Pasibaigus šiam renginiui, jo dalyviai su vėliavomis ir deglais nužygiavo prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur įvyko karinių bilietų grąžinimo akcija – grąžinti 758 dokumentai. Po to eisenos dalyviai sustojo prie paminklo žuvusiems 1861–1863 metų sukilėliams ir pagerbė jų atminimą, o Katedros aikštėje surengė mitingą „Būkime verti laisvės“, kurio esminis akcentas – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Kretingoje, centrinėje miesto aikštėje, atidengtas ir pašventintas Laisvės paminklas, Prienuose atidengtas atstatytas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio paminklas (pastatytas 1937 m.), kurį 1954 metais buvo nugriovęs sovietų armijos dalinys.
1990 metais Vasario 16-oji paminėta dar Sovietų Sąjungos okupacijos sąlygomis. Tačiau Lietuvos žmonės ją šventė su tokiu nusiteikimu širdyje, tarsi Lietuva jau būtų nepriklausoma. Ir iš tikrųjų – laukti buvo likę visiškai nedaug: maždaug po mėnesio Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba visam pasauliui paskelbė, jog „Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“, o „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas (…) yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas“.
Sykiu dar galima pridurti: Vasario 16-oji yra tvirtas Tautos istorinio orumo pamatas.
